Sekmadienį Paberžėje šv. Mišias aukos kunigas Ričardas Doveika
Ričardas Doveika: „Tad Tėvo Stanislovo, kaip ir kitų, to meto atvirų santykiui ir žmonėms dvasininkų bruožas ir yra kantrumas, rūpestingumas, norėjimas gėrio ir supratimas, kad visa, kas supa žmogų – kiti žmonės, kalba, kultūra, menas, tikėjimas, malda – dera pilnaverčio žmogaus būčiai užtikrinti. Kaip žmogus jis man toks, kaip dvasininkas – maldos ir gyvenimo ja kasdienybėje žmogus.“
Kviečia į dešimtąjį Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį
Paskutinis birželio sekmadienis Paberžės gyventojams ir jos lankytojams bus ypatingas. Čia jubiliejinį jau dešimtą kartą kvies Tėvą Stanislovą prisiminti ir jo mirties metines paminėti labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ organizuojamo Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio renginys. Jis bus pirmasis iš trijų. Kaip visada gausiais ir nemokamais profesionalios muzikos koncertais žavintis festivalis ir šį kartą jo lankytojus pamalonins išskirtiniais atlikėjais. O birželio 25-ąją, prieš pirmąjį šio renginio koncertą, šv. Mišias aukos visiems gerai žinomas ir daugelio mylimas Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika.
Su svečiu festivalio išvakarėse prisiminėme šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą, jo padarytą įspūdį ir įtaką R. Doveikos kunigystei ir asmenybei ir svarstėme kodėl, praėjus nemažai metų, jis vis dar gyvas daugelio žmonių širdyse ir mintyse.
Susitiko ypatingu laiku
R. Doveika prisiminė, jog laikotarpis, kai įvyko jo pirmoji pažintis su Tėvu Stanislovu, Lietuvai išties buvo ypatingas ir labai reikšmingas. O Vilniaus Arkikatedroje įvykęs susidūrimas su vienuoliu, išliko atminty visą gyvenimą.
„Arkikatedroje teko patarnauti ir būti nuo jos atidavimo tikintiesiems Sąjūdžio suvažiavimo metu. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskias pakvietė mus, jaunus šv. Mišių patarnautojus, pagelbėti jam Vilniaus Arkikatedroje. Buvo ypatingi laikai. Sąjūdis, Nepriklausomybės atgavimas, šv. Kazimiero relikvijų pernešimas, Trijų Kryžių pašventinimas, Baltijos Kelias, Lietuvos paaukojimas Katedros aikštėje, Sausio 13-osios įvykiai. Ir daugelis kitų to meto reiškinių, kurie formavo Lietuvos, kaip Valstybės ir pilietinės visuomenės ženklą pasaulyje, – prisiminimais dalijosi kunigas. – Natūralu, kad religinė aplinka, viešos žmonių maldos, šv. Mišios Seimo lange, dvasininkai bei jų pasisakymai, bažnyčių erdvės – visa tai buvo natūrali, neatsiejama to vykstančio proceso dalis. Visi supratome, kad kažkas kinta iš esmės.“
Anot pašnekovo, tai buvo asmeninės atsakomybės su supratimo, kad kiekvienas esame esmiškai svarbus savo Tėvynės ir Valstybės asmuo, momentas.
„Unikalaus vieningumo metas. Būtent tai atradau Tėvo Stanislovo asmenyje. Kalbantį, besimeldžiantį, esantį, prisiimanti atsakomybę, mokantį, kuriantį ir palydintį, – kalbėjo R. Doveika. – Sovietmetis įspaudė daug žmonių širdyse, sielose, sąmonėje ir santykiuose žaizdų. Jas reikėjo gydyti. Tokiais buvo to laikmečio didieji mūsų Tautos dvasininkai. Šiandien jais tokiais pavadiname, bet tada tai buvo tiesiog savo pašaukimu gyvenantys žmonės, kurie suprato savo kunigiškos tarnystės svarbą, savo žmogiško artumo kitiems būtinybę ir išlaisvino savyje drąsą būti tiltais pokyčių skirtingiems krantams.“
Žavi daug Tėvo Stanislovo bruožų ir savybių
Klebonas svarsto, jog jam, matyt, labai gyvenime pasisekė, kad jo, jauno, bręstančio žmogaus sąmonę, pasaulėžiūrą, tikėjimo, maldos ir religijos kasdienybėje svarbą formavo dvasininkai.
„Turėjau laimės augti dažnuose susitikimuose su jais. Matyti jų susitikimus, girdėti pokalbius, dalyvauti maldoje, klausytis pamokslų.
Rūpestis. Manau, kad svarbiausias ir esminis to laikmečio asmenybių bruožas buvo rūpestis. Ne verkšlenimas, ne priekaištai, ne demagogija ar populiarumas. Tiesiog iš vidaus kylantis rūpestis. Tauta, Valstybe, žmonėmis. Ir rūpestis susitaikinimui tarp žmonių. Juk ir šiandien dar turime 30 metų neužgydytų žaizdų raudonį, kuris persimetė į įvairias infekcines santykių ligas – susvetimėjimas, nuotolis, depresijos ir krūvos antidepresantų, niekaip nesibaigianti žemės reforma. Kartais juntamas dirbtinis visuomenės grupių supriešinimas, atmetimo „kultūra“, ignoravimas, žeminimas ir patyčios, – šių dienų ydas vardijo dvasininkas. – Ir tos žaizdos dar stipriai duoda apie save žinoti.
Kodėl šiandien tiek daug žmonių jaučia vienišumą? Kodėl šiandien krūvos antidepresantų pas daugelį žmonių namuose ant stalo? Kodėl šiandien toks iškreiptas žmogaus požiūris į gyvybės dovaną? Klestinti apkalbų, gandų, intrigų, atmetimo ir įtampos bei intrigų tikrovė nuskriaudžia daug, labai daug žmonių. Nes nustojome gerbti gyvybę, tarpasmeninius santykius. Nieko nebereiškia žodis sąžinė, dora, žodžio laikymasis, pareigos ir pagarba. Vieni kituose pradėjome matyti tik konkurentus, sava nuomonė, kuri gali kam nors neįtikti, tampa priežastimi žeminti, užgaulioti, ignoruoti.
R. Doveika
Tad Tėvo Stanislovo, kaip ir kitų, to meto atvirų santykiui ir žmonėms dvasininkų bruožas ir yra kantrumas, rūpestingumas, norėjimas gėrio ir supratimas, kad visa, kas supa žmogų – kiti žmonės, kalba, kultūra, menas, tikėjimas, malda – dera pilnaverčio žmogaus būčiai užtikrinti. Kaip žmogus jis man toks kaip ir dvasininkas – maldos ir gyvenimo ja kasdienybėje žmogus.“
– Kodėl, Jūsų nuomone, Tėvas Stanislovas buvo toks populiarus ir mylimas „paprastų“ žmonių?
– Ką reiškia populiarus dvasininkas? Kodėl tas, kuris myli savo pašaukimą, gyvena juo ir per jį keliauja žmonių širdžių link palydint jas į Tėvo glėbį, būtinai iškart vadinamas populiariu? Paklausus kiekvieno iš jų, ar jie jaučiasi populiariais, nemanau, kad tokiam teiginiui pritartų. Tikiu, kad jie tiesiog pasakytų, kad esu toks kunigas. Matomas, atpažįstamas, reikalingas žmonėms, prieinamas, užkalbinamas. O svarbiausia – mylintis, nesmerkiantis, bet ir nepataikaujantis. Mokantis sudrausminti ir mokantis padėti išeiti iš visų to žmogaus vidinių problemų ir trukdžių būti savimi liūno.
Dvasininkai, kuriuos man teko sutikti paauglystėje ir kurie formavo mano pasaulėžiūrą bei tikėjimą ir jo atskleidimą kasdienybėje, ir buvo kasdienybėje su žmonėmis ir žmonėms esančiais dvasininkais.
– O kodėl ne visada Tėvą Stanislovą mėgo politikai ar kiti, vadinamieji, aukštuomenės atstovai?
– Mėgti, nemėgti? Hm… Nežinau, kodėl. Gal todėl, kad jais nebuvo galima manipuliuoti? Kad gebėdavo pasakyti drąsų žodį, pataisyti, kai matė, kad išeinama iš kelio ar pasirenkama ne bendrojo gėrio kryptis? O gal, kad nepasiduodavo būti kažkieno „nuosavybe“, „reklaminiu veidu“, „politinių požiūrių atrama“, o visada buvo visų ir virš visų. Laisvi ir niekieno, tik Dievo ir Dievo tautos – Bažnyčios. Simpatijų ar antipatijų, matyt, neišvengiame nė vienas. Ir tai labai gerai. Didžiausia nesėkme laikyčiau tapimą pilkuma ir savotišku niekuo, kai iš esmės kunigiškas pašaukimas yra būti matomam, atpažįstamam ir paliečiamam žmonių kasdienybėje.
– Minėjote, kad Tėvą Stanislovą Jums tekdavo sutikti Vilniaus Katedroje. Kokius jausmus Jums tai kėlė?
– Sutikti Tėvą Stanislovą Vilniaus Katedroje, klausytis jo pamokslų, kartu melstis. Matyti ir stebėti Jo tarnystę žmonėms ir Tautai. Ir tai buvo stipru, buvo tikra, buvo tikrai rūpestinga šiam kraštui ir jo žmonėms. Tai darė ir daro įtaką po šiai dienai.
– Šiuolaikiniame dvasininkų, vienuolių, tikinčiųjų pasaulyje matytumėte kokį nors atitikmenį Tėvui Stanislovui? O gal šiandieninei visuomenei jo net nereikia?
– Kiekvienas žmogus yra asmenybė. Nereikia nei klonuoti, nei mėgdžioti, nei kažką dirbtinai pritempinėti. Iš viso to išeitų tik juoką keliantis cirkas. Kiekvienas laikmetis turi savo pranašus, savo šventuosius, savo pavyzdžius ir įkvepėjus. Kiekvienam žmogui galima ir šiandien atrasti jį prakalbinančius, sustiprinančius, jį tikrai gerbiančius ir trokštančius gėrio žmones. Visuomet to reikia. Ir tas poreikis visada išliks aktualus. Nes kiekvienas žmogus yra santykis. Jis negali egzistuoti be santykio. Kai žmogus nustoja melstis – praranda Dievą. Kai žmogus nustoja gerbti ir klausytis kito žmogaus – prarandame tautinę, visuomeninę vienybę, stabilumą ir psichologinę sveikatą.
Ir pas juos minios plūsta ir plūs, tyliai, asmeniškai, per asmeninius skaudulius ir pelkių klampumą. Ėjimas asmenybių link vyksta. Kitaip ir būti negali. Nes žmogus yra santykis. Ir to nepaneigsi. Tad šis laikotarpis turi, brandina ir parodo mūsų šiandienos atraminius, rūpestingus ir tikrai žmones mylinčius dvasios vadus.
– Gerb. Kunige, net neabejoju, jog Jums teko lankytis Paberžėje. Ši vieta dažnai vadinama magiška, turinčia savo aurą. Kaip manote, kas čia yra tokio ypatingo, kad Paberžė yra išskirtinė?Ar dažnai apsilankote čia dabar, kai likusi tik Tėvo Stanislovo puoselėta bažnytėlė ir šviesūs prisiminimai apie jį?
– Yra tekę lankytis Paberžėje. Ir Tėvui Stanislovui gyvam esant, ir per Jo laidotuves. Pačią aplinką įprasmina žmonės, ryšys su Dievu, gamta, kitais žmonėmis. Poreikis ir būtinybė būti kartu ir būti skirtingais. Tai atrandu ne tik Paberžėje, bet daugelyje vietų, kur esminis žmonių, santykių, bendrysčių susitikimo centras yra Dievas ir žmogus. Bendrasis gėris. Ir kur yra drąsos alsuoti pačiu savimi. Būti tuo, kas esi. Tai gali būti ir Paberžės erdvė, tai gali būti senelių namai, mokykla ir parapijinė bendruomenė. Kaimynystė ir draugų ratas. Ir tokių erdvių, kuriose kiekvienas yra laukiamas, kiekvienas gali būti tokiu, koks yra, kiekvienas yra suprantamas, mokomas, formuojamas ir palydimas rūpestingumu ir pagarbia meile, turėtų kuo labiau didėt ir daugėti.
Ar pastebėjote kokia gaji dabar yra ignoravimo ir atmetimo elgsena žmonėse? Kaip lengvai pradėjome skirstyti žmones ir juos rūšiuoti bei eliminuoti. Ir tai yra didieji skauduliai. Todėl visuomet bus reikalingų kalbančių, besimeldžiančių, rūpestingų. Tik tokiems žmonėms labiau širdį skaudės ir daugiau reikės vidinės dvasinės stiprybės bei atramos Dievuje ieškoti, nes žemins, atmetinės, tyčiosis, ignoruos ir sieks eliminuoti ne svetimi, ne okupantai, ne Tautos ar Valstybės priešai, bet savi… Tie, kuriuos kasdien sutinki kasdienybėje. Ir šių laikų drąsiems teks ciniškesnis patyrimas – savų atmetimas… Bet drąsių yra, ir bus. Jie kalbės ir ves.
R. Doveika
– Gal turite kokių nors malonių prisiminimų ar tradicijų, susijusių su Paberže?
– Neteko turėti. Tik keletas apsilankymų pas Tėvą Stanislovą ir buvimą per jo laidotuves. Ir tie prisiminimai visada yra formuojantys ir liudijantys, kaip galima būti kunigu.
– Gerb. Kunige, birželio 25-osios renginyje minėsime Tėvo Stanislovo mirties metines. Prašau, pakvieskite žmones į renginį prisiminti šią iškilią asmenybę, pabūti bendraminčių būryje, tiesiog trumpam sustoti ir leisti sau išgyventi gražiausias emocijas…
– Kiekvienas susitikimas yra didelė dovana ir malonė. Kiekvienas atsiminimas yra kelionė laiku ir istorija. Ir kiekvienas buvimas kartu yra neįkainuojama stiprybė dabarčiai ir drąsos kelionei ateities link. Būti kartu. Būti skirtingais politiniais įsitikinimais, dvasine pažanga, religiniu supratimu, maldos formomis ir branda yra labai gerai ir reikalinga. Nes tada pasijunti tikru, savimi. Galinčiu judėti pirmyn. Suprantančiu, koks esi svarbus ir reikalingas. Sąmoningu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Visada išlikti bendrystėje su kitais žmonėmis, puoselėti tarpusavio pagarbą ir supratimo bei įsiklausymo kultūrą. Išgyventi didžiausią savo žmogiškumo gelmę – santykį. Būti jame ir tapti juo.
Paberžėje išsiskleidžia sielų artumas ir bendrystė
Kasmetinį Paberžės tarptautinį muzikos festivalį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ vadovė Virginija Ragauskienė pasidžiaugė, jog festivalis itin populiarus, o lankytojų skaičius pranoksta visus lūkesčius.
„Kasmet, net ir per pandemiją, vykę renginiai kiekvieną kartą pritraukia daugybę žmonių. Žmonių, kurie yra pavargę nuo kasdieninės rutinos, greito gyvenimo tempo, kurie mintimis, sielomis, širdimis yra atitolę vienas nuo kito, bet norintys stabtelti ir vėl rasti vienas kito artumą ir bendrystę.
Mūsų organizuojamas renginys ne tik prisimena visų mylėtą, gerbtą Tėvelį, bet ir kviečia norinčius paklausyti profesionalios muzikos, pabūti gamtoje, galbūt naujai atrasti Paberžę, – šiltai žodžius rinko V. Ragauskienė. – Nesistebiu, kad čia kaskart susirenka vis daugiau žmonių, nes šiame gamtos prieglobstyje su nuostabiu peizažu, Liaudės upelio čiurlenimu visi atvykusieji visada ras nusiraminimą, giminingų sielų, o svarbiausia – ramybę, kurios mums visiems kartais taip reikia.“
Birželio 25-ąją Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis prasidės 16 val. šv. Mišiomis, kurias aukos klebonas kunigas Ričardas Doveika.
Vėliau 17 val. vyks koncertas. Jame koncertuos operos primadona Viktorija Miškūnaitė, Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata solaris“, o jam diriguos Vilhelmas Čepinskas.
Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato dekanas kunigas Norbertas Martinkus, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.
Rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė.
Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Festivalio rengėjai – labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ ir VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.
