„Šeimų bėdas išsapnuodavau“

„Dievinu visokiausius ekstrymus. Neseniai taip smagiai palaksčiau su britva. Dar sūnūs padovanojo skrydį oro balionu! Liepos mėnesį atostogavau Kroatijoje, tai čia kilome džipais į kalnus. Kažkas nerealaus! – linksmai išberia Surviliškio seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Sonata RINDOKIENĖ, apdovanota pirmuoju rajone Geriausio socialinio darbuotojo titulu.

Matyt, pagal pomėgius Sonata rinkosi ir specialybę. Juk socialinis darbuotojas kartkartėmis duoną sau uždirba taip pat ekstremaliomis sąlygomis. Žiūrėk, vaikai meiliai priglunda, vadina „mama“ bei prašo padėti, o tėvai grasina supleškinti namus ir keikdami bjauriausiais žodžiais uja iš kiemo.

„Visko būna, – atvirauja Sonata. – Tačiau savo darbą aš myliu, atlieku jį nuoširdžiai atiduodama visą save.“

– Pradėjote Geriausio socialinio darbuotojo apdovanojimų tradiciją – būtent Jums buvo paskirtas pirmasis titulas. Jaučiatės ypatingai?

– Tiesą sakant, ne. Tai lyg įpareigojimas dirbti dar geriau, tačiau džiaugiuosi, jog keičiasi valdžios požiūris į socialinius darbuotojus. Ant mūsų pečių gula tikrai nelengvas darbas.

– Kokia buvo ta akimirka, kai paskelbė Jūsų pavardę? Atrodėte stipriai nustebusi.

– Norėjau, kad po kojomis atsivertų smegduobė ir aš įkrisčiau (juokiasi). Tą akimirką stovėdama prieš rotušėje susirinkusius žmones mačiau tik pirmas dvi eiles, daugiau absoliučiai nieko.

Merui įteikiant apdovanojimą aš jam pasakiau: „Man labai dreba kojos.“ „Jeigu griūsit, aš Jus sugausiu“, – atsakė jis. O šiaip baisu buvo.

Nereikia man jokios garbės. Dirbu darbą, kuris man tinka ir patinka. Kasdien atlikdama jį sudedu visą širdį. Žinoma, šis viešumas atneš ir komentarų. Bijau jų. Juk nebūsi geras visiems. Geru dažniausiai tave laiko vaikai ir tie, kurie supranta, kad tu išties padedi.

Štai įgriūna girtas į kabinetą ir prašo pašalpos. Kaip tokiam gali duoti? Aišku, tada esi pats blogiausias. Jei rekomenduoji paimti vaikus iš šeimos, tampi budeliu. Matai, kad vaikui šeimoje augti nesaugu, o nori jam užtikrinti tinkamas sąlygas. Įsivaizduokit, kaip paėmus vaiką ta šeima reaguoja ir kaip tave keikia.

Paskutinis įvykis išvis buvo toks, kad grasino išprievartauti, namus padegti. Grasinimai mums įprasta.

– Dirbti socialine darbuotoja pradėjote palyginti neseniai – prieš aštuonerius metus. Papasakokite, kaip atsidūrėte šioje srityje.

– Dirbau Krekenavos agrofirmoje svėrėja-ženklintoja. Vyras pasakė: „Užtenka tau ten sverti ir šalti. Eik mokytis.“ Jis mane tiesiog išvarė (juokiasi). Ne liepė, bet išvarė!

Taigi pradėjau mokytis Kėdainių kolegijoje. Toli važiuoti negalėjau – vis tik auginome du sūnus, turėjome ir šiltnamius. Pabaigus kolegiją, vyras sakė: „Nesustok, varyk toliau.“ Tad Vytauto Didžiojo universitete 2013 metais įgijau socialinio darbo magistro laipsnį.

Socialinio pedagogo specialybę pasirinkau todėl, kad norėjau dirbti su vaikais. Pavyzdžiui, būti buhaltere niekaip negalėčiau. Ta monotonija užmuštų iškart. O mano darbas kasdien skirtingas. Siaubinga, kai reikia sėsti ir surašyti visus dokumentus. Per tą laiką galėtum tiek visko nuveikti vaikų džiaugsmui! Tai mus abi su kolege Aušra tiesiog veža! Organizuojame veiklas ne tik vaikams, į renginius kviečiame ir tėvelius. Pernai su socialiniais partneriais suorganizavome renginį „Mylinti širdis 2015“. Jame pagerbėme globėjus. Žmonių prisirinko pilna salė. Metų pabaigoje su Surviliškio V. Svirskio socialine pedagoge Aušra Žukauskienė, bendruomenės pareigūnėmis Aušra Pupkute ir Aušra Mickevičiene vaikus bei tėvelius pakvietėme į jau tradicija tapusią advento popietę.

Šiemet Tarptautinės vaikų ginimo dienos proga 15 vaikų vežėme į edukacinę pamokėlę, kuri vyko kavinėje „Raganė“. Su vaikais mokėmės gaminti virtinukus, išsikepti pagrandukus, žaidėme žaidimų kambaryje. Šį renginį dovanojo labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“. Rugpjūčio pabaigoje drauge su vaikais ėjome į žygį „Sudie, vasara“. Su kolege Aušra pritepėme sumuštinių, pripirkome balionų ir išėjome į žygį prie Nevėžio. Mes su kolege, dvi mamos ir 26 vaikai. Papietavę, pažaidę, paskraidinę aitvarus, vaikai ant pagamintų saulučių surašė savo svajones ir nuplukdė Nevėžio upe. Kiek džiaugsmo buvo vaikams! Viskas už nulinius pinigus.

– Už dyką? Vadinasi, iš judviejų su kolege Aušra asmeninių lėšų?

– Žinokit, visko būna, tačiau turime ir rėmėjų. Pagrindiniai – mūsų ūkininkai, individualių įmonių savininkai. Jie padeda ne tik, kai prašai, bet ir patys pasiūlo. Užėjo vienas ūkininkas ir sako: „Moterys, gal jums reikia kažko?“ Prieš trejus metus mūsų ištikimi rėmėjai finansavo vaikų kelionę į Klaipėdą. Vaikai ne tik pirmąsyk pamatė jūrą, išsimaudė joje, bet ir aplankė delfinariumą, skanavo picų.

– Ar kada įsivaizdavote save tokioje srityje – kad mokysite socialinių įgūdžių stokojančias mamas marinuoti burokėlius, kažkam padėsite taupyti ožkai, Rugsėjo pirmosios proga pirksite sunkiai gyvenančios šeimos vaikams tortą?

– Ne visas mamas reikia mokyti, tačiau yra tokių, kurios absoliučiai nieko nemoka. Viena nemokėjo nei skalbti, nei rūšiuoti drabužių. Po truputį su šia moterimi pasiekėme daug. Išmokėme ne tik skalbti, tvarkytis, bet ir virti uogienes, konservuoti užsiaugintas daržoves. Žinoma, turi stengtis pats žmogus, vien tavo noro neužteks.

Kitos mamos viską moka, bet nieko nedaro. Jos prie tavęs šneka, sutinka su viskuo, ką sakai, galva linkčioja, tačiau išeini, duris uždarai ir vėl tas pats. Belskis į žmogaus širdį bei sąžinę nesibeldęs.

Pamenu, kartą išleidau mamą į miestą nusipirkti dujinės viryklės, kuriai taupėme šeimos pinigus, o ji prisipirko alaus ir dujinė nebeišėjo. Pasidėjau aš tą alų kabinete. Ji atėjo vėliau ir liepiau alkoholį išpilti. Išpylė.

Padovanojo kartą šeimai naują spintą. Po kiek laiko nuvažiuojame – durys sukūrentos, nes malkų pritrūko. Visokių istorijų būna.

– Ar prisimenate pirmąsias darbo dienas?

– Buvo labai baisu. Aš visas situacijas išsapnuodavau. Dabar nebe. Jaučiuosi sėdinti savo rogėse. Man labai patinka dirbti ir su vienišais seneliais, kurie pas mus ateina. Vienas pasakė: „Tau reikia statyti paminklą.“

– O ar buvo drąsu pirmaisiais darbo mėnesiais atvykti į svetimus namus ir pradėti aiškinti, kaip gyventi?

– Žinoma, nebuvo drąsu. Socialinis darbuotojas nėra burtininkas su magiška lazdele. Niekur nėra surašytų instrukcijų, kaip pasiekti vieno ar kito rezultato – visos situacijos skirtingos. Tu dirbi pagal savo suvokimą, ką daryti, kad bent minimaliai būtų gerai. Čia nėra žodžio „idealiai“. Apie tai nė nekalbame. Juk neatsidurtų šeimos socialinės rizikos šeimų sąraše, jeigu joms viskas būtų normaliai.

– Kas sunkiausia Jūsų darbe?

– Sunkiausia, kai turi priimti sprendimą ir rašyti rekomendaciją dėl vaikų paėmimo iš biologinės šeimos: paimti vaikus iš šeimos ar ne. Tai baisu. Yra buvę ir taip, kad vaikui užaugus vaikų namuose per Naujuosius metus sulaukiau jo mamos sveikinimų švenčių proga.

Labai smagu, kai pas mus ateina vaikai, apsikabina. Jie ir vardu, ir teta, ir mama, ir visaip kaip vadina.

– Ar esate kada verkusi dėl šeimų ar jose augančių vaikų likimų?

– Verkiu viduje. Stengiuosi, kad graudulys iš išorės nesimatytų.

– Ir visad pavyksta sutramdyti save?

– Būna visko. Tikrai būna visko.

– Socialinio darbuotojo darbas turbūt – gyvenimo būdas, o ne darbas, kurį penktadienį gali palikti kabinete ir ten pat jį rasti pirmadienį?

– Nuo kovo 1 d. dirbame pagal slankųjį grafiką, tačiau ir anksčiau dirbdavome po darbo valandų, vykdavome į prevencinius reidus su bendruomenės policininkėmis, mokyklos socialine pedagoge. Tada sėda į automobilį keturios Aušros, viena Sonata ir lekiame per šeimas (šypsosi).

– Minėjote, kad socialinio darbuotojo darbas yra pavojingas. Nežinai, kaip pasitiks tave: draugiškai ar su kirviu varys iš kiemo.

– Iš pat pradžių koneveikdavo įvairiausiais necenzūriniais žodžiais. Tada aš pagalvojau: „Jei nusileisiu vieną, antrą kartą, tada visada mane plūs keiksmažodžiais“. Tad rašydavau pareiškimus policijai. Yra daug nubaustųjų dėl to, kad vaikų akivaizdoje tave koneveikė.

Darbas tikrai nesaugus. Kai anksti temsta, mes po vieną nevažiuojame. Vykstame dviese, trise. Nuvyksti pas geriančiuosius, jie pyksta: „Ko jūs čia važinėjat, ko čia landot?“ O išsiblaivo ir dėkoja už darbą, rūpestį. Nė nežinau, kiek pinigų sutaupėme su šeimomis per visus tuos metus. Kiek remontų padaryta, kiek langų sudėta, kiek buities technikos nupirkta… Nuo naujų metų pradedame taupyti kitiems mokslo metams, po Rugsėjo 1-osios – žiemos šventėms.

Spalio pabaigoje prasidės projektas „Vaikų svajonės“, kuris vyksta daug metų. Visi mūsų seniūnijos vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose, dalyvauja šiame projekte. Vyresnieji svajoja patys, o už mažesniuosius svajojame mes – Sonata ir Aušra, kad jie miegotų švarioje patalynėje, kad turėtų šiltas striukes, batus. Sulauktos vaikų svajonės-dovanos perduodamos vaikams per Kalėdų eglutės įžiebimo šventę.

– O kaip šeima vertina Jūsų darbą? Sakėte, kad visi artimieji įsitraukia į darbą?

– Mano šeima – vyras, 24 m. ir 19 m. sūnūs. Jie labai daug padeda. Pirmaisiais darbo metais, kol dirbau viena – be kolegės, grįždavau namo ir išsipasakodavau vyrui. Visus nereikalingus šeimos, artimųjų daiktus, drabužius išdalinu šeimoms, kuriomis rūpinuosi. Matome, kad iš kai kurių tėvų tiesiog nieko neištrauksi, todėl dirbame dėl vaikų – kad jiems būtų gera.

– Kaip išgyvenote per visą Lietuvą nuaidėjusią Saviečių tragediją?

– Nesvarbu, Saviečiai ar visai kitas šalies kraštas, tu nesi visiškai užtikrintas, kad ko nors panašaus neįvyks tavo seniūnijoje. Tai buvo labai baisu. Nežinau, ar pati atlaikyčiau tokią tragediją. Jos nebuvo įmanoma numatyti. Regis, bendrauji su šeimomis, pažįsti jas, bet negali žinoti, kas ims ir susisuks jų galvoje. Tuomet su šeimomis reikėtų realiai gyventi.

– Pajaučiate kada: „Viskas, nebegaliu“?

– Būna, tada išeinu atostogų.

– Padeda?

– Padeda (šypsosi). Grįžti – vaikai tavęs pasiilgę. Tarkim, vienas šeimas turi aplankyti šešis kartus per mėnesį, bet esant reikalui aplankai gerokai dažniau. Tada automatiškai prisiriši prie tų vaikų. Kitaip ir būti negali. Jie ateina, išsipasakoja, net ir paaugliai. Vienas atėjo ir sako: „Nebegaliu daugiau gyventi su tėvais, noriu į globos namus.“ Kiti trys vaikučiai: „Socialine, padėkit, mūsų mama labai geria.“ Tada turi imtis kažko dėl vaikų – ne dėl mamos.

– Koks didžiausias Jūsų kaip socialinės darbuotojos noras?

– Kad visi vaikai laimingai augtų savo šeimose, turėtų gerus tėvus ir šiltus namus.

Socialinis darbuotojas vienas lauke ne karys. Norime kartu su kolege Aušra tarti nuoširdų ačiū Surviliškio seniūnijos seniūnei Vandai Petrauskienei bei seniūnijos kolektyvui, seniūnijos ūkininkams ir individualių įmonių vadovams už finansinę paramą, seniūnijos bendruomenėms, Kėdainių rajono socialiniam skyriui, VTAS, Surviliškio V. Svirskio pagrindinės mokyklos bendruomenei, labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorei Irenai Staliorienei, gerumo tinklui „Pagalba daiktais“, „Pagalba darbais“ už nuolatinę paramą bei kitiems socialiniams partneriams, kurie dirba kartu ir padeda spręsti mūsų darbe iškilusias problemas.

– Ačiū už pokalbį.