Renkamės ir  rinksimės prisiliesti prie Jo šviesos

 Renkamės ir  rinksimės prisiliesti prie Jo šviesos

„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Sekmadienį Paberžėje įvyko Tėvui Stanislovui skirtas simpoziumas

Jorūnė LIUTKIENĖ  

Vos pradėjęs kunigauti buvo vadinamas Paberžės klebonu, Dobrovolskiu arba vienuoliu, tik jau vėliau buvo žmonių „pakrikštytas“ Tėvu Stanislovu, dar malonybiškiau į jį kreipdavomės tiesiog Tėvelio vardu. Savo šventumu Tėvelis apglėbdavo kiekvieną šalio jo buvusį ir besikreipusį. Genai, vidinė stiprybė ir sumanumas leido jam ilgai išsaugoti sveikatą ir ilgai bei labai matomai tarnauti mums… mažutėliams. Paberžė − Tėvelio sielos, rankų ir fizinės jėgos vaisius. Tai jis ją pavertė Lietuvos Meka iki dabar, kai jo energija ir jėga vis dar traukia žmones.

Sekmadienį Paberžėje visiškai tyliai, be reklamos ir anonsų, surengtas simpoziumas „Tėvo Stanislovo pėdomis“. Anot iškilaus mūsų laikų mąstytojo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, atvykusio specialiai tą popietę į Paberžę tiesiai iš Karaliaučiaus, tokie susitikimai ir pokalbiai  yra svarbūs, kaip nuolatinis priminimas apie Tėvelio Stanislovo buvimą čia.

Sutinku, kad Tėveliui Stanislovui reklamos nereikia, bet … tikrai būtų smagu, kad tai, kas čia buvo pasakojama, būtų išgirdę kuo daugiau žmonių.

Jau nuo rugpjūčio 27 dienos Paberžėje vyko rekolekcijos, maldos ir meditacijos, o pats intelektualiniam ir dvasiniam Tėvelio Stanislovo palikimui skirtas simpoziumas prasidėjo sekmadienį, po tradicinių 10.30 val. Šv. Mišių, kaip ir visi renginiai Paberžėje, ir baigėsi gerokai po 18 valandos vakaro bendrystės vaišėmis, kaip visada būdavo prie Tėvelio Stanislovo. Ir, kaip visada, visiems visko pakako.

Būrys intelektualų Paberžėje prisiminė Tėvo Stanislovo asmenybę, gyvenimą, veiklą ir dalinosi įžvalgomis iš savo parašytų knygų bei surinktų liudijimų./Jorūnės Liutkienės nuotr.

Kaip mes mąstome?

Ką užfiksuoju pirmiausia – kad, pasak filosofo A. Juozaičio, − atmintis yra asociatyvi.

„Turi susitelkti į branduolį, ir tada mąstai apie brandulį, mąstai, dėl ko tu esi gyvas ir išlaikęs vientisą sąžinę“, − maždaug taip susirinkusiems sakė A. Juozaitis.  

Pačiam Juozaičiui mąstant asociatyviai Tėvas Stanislovas labiausiai primena ovalą ir net labiau apskritimą. Ir nors keičiasi dienos metas, metų laikai, apšvietimas, matymo kampas, bet jis vis tiek lieka apskritimas. „Atridentas“ čia, į užkampį 1966 metais, jis rado palinkusius kryžius ir pats turėjo tiesinti pastatų sienas. Pasak mąstytojo viskas čia, Paberžėje, yra jo padaryta ir išrūpinta, jo ranka čia išglostė kiekvieną kampą.  

Traukė jaunus žmones

Kas vis dar stebina ir glumina, kad vos jam pradėjus tarnystę, čia beveik iš karto ima traukti jaunimas.

Jau reikia priminti, kad čia, į Paberžę, 1966 metais nevykdavo net autobusas. Kursavo tik keleivinė, kaip tada sakydavo žmonės, Žibartonys–Miegėnai, o automobilių kiekviena šeima neturėjo po du ir neturėjo net po vieną, bet pas Tėvelį ima traukti labiausiai Dievo ieškantys jauni žmonės.

Tada čia plūdo ne tik lietuviai, bet ir estai, estų kunigai liuteronai evangelikai bei rusų disidentai ir intelektualai, stačiatikiai. Tuo metu Rusijoje jau buvo užaugusi praktiškai antra karta po 1917 metų revoliucijos be Dievo, tikėjimo, o tai reiškia be atramos ir vertybių. Tuometinio besiblaškančio jaunimo ir tėvai jau buvo nekrikštyti, kai kurių – ir seneliai.

Gerai Maskvoje ir Rusijoje žinomos vertėjos Natalijos Trauberg ir žymaus sąjūdiečio Virgilijaus Juozo Čepaičio dukra vertėja ir mokytoja Marija Čepaitytė 2009 metais, prašant mirštančiai  mamai, pažadėjo, kad parašys knygą apie rusų inteligentų sąsajas su Tėvu Stanislovu ir Paberže. Tą ji ir padarė. Knygą parašė rusiškai. Moteris pėdsakų ieškojo 10 metų, rinko juos iš KGB archyvų ir dėliojo sąsajas su girdėtais nuotykiais bei tikrais faktais, liudijimais.

„Man buvo sunku. Aš ne rašytoja, bet dabar tai paminklas mamai“, − apie savo knygą sakė M. Čepaitytė dar 11-os  metų Paberžėje priėjusi Pirmos Komunijos.  

Lektoriai knygos apie Tėvo Stanislovo ryšius su Rusijos inteligentais autorė Marija Čepaitytė ir filosofas Arvydas Juozaitis./Jorūnės Liutkienės nuotr.

Tėvelį sekė tarnybos

Atsargos policijos komisaras Arvydas Augas, kilęs iš Lažų kaimo, pasakoja pirmiausia apie tai, kad Tėvas Stanislovas labai globojo Vinco Svirskio medinius kryžius, tačiau jis nuotrupomis liudija ir paties Tėvelio sunkumus.

„Nebuvo jis čia svetingai sutiktas, − atsidusta A. Augas. – Medinis namas buvo apgyvendintas negeros reputacijos žmonių. Buvo tokių, kurie pradėjo reikšti nepasitenkinimą. Kartą kilo net muštynės su skambiomis frazėmis „Mes čia jį sutvarkysime“. Lindo kažkokie vardai, pavardės. 

Po gegužinių jaunimo ir motociklus surinkdavo, tekdavo po šokių į miestą važiuoti atsiimti, o ten tarnybose neišvengdavo keistų klausinėjimų. Paskui jaunimas išgirdo, kad kituose aplinkiniuose kaimuose taip nebūdavo. Taip pradėjo darytis aišku, kad kunigas yra kasdien sekamas. Ta asociali, gyvenimo sulaužyta šeima tuo metu gyvenusi klebonijoje, turėjo įpareigojimą parašyti, kas čia atvyksta. Tie, kas tai žinojo, palikdavo savo mašinas už tilto.

Visada už laisvę rinktis 

Nepriklausomybės pradžioje Tėvelis sulaukdavo neapykantos iš radikalių politinių jėgų. Nes, įvykus politiniam lūžiui ir atėjus laisvei, Tėvelis norėjo prisidėti prie religinio tautos prisikėlimo ir pakvietė visus sugrįžti į bažnyčią.

Jam nebuvo svarbu, kas tu buvai: nusidėjėlis komunistas ar ateistas bedievis. Tu turėjai teisę eiti Dievo ir meilės žmogui keliu, todėl tu irgi turi teisę grįžti. Tai sutapo su jo laimės samprata, kad visi turi teisę džiaugtis ir tuo metu būti laimingi, nes laimės akimirkos trumpos ir retos.

Visa jo asmeninė patirtis liudijo, kad jis tai gali teigti nebijodamas. Tėvelis Stanislovas visais laikais buvo spindintis palaimintasis, o žmonės, kurie buvo pasidavę komunizmui, o Laisvės akivaizdoje apsivertę jautė savo nuodėmingumą, todėl buvimą šalia kunigo tuo metu labai sunkiai pakėlė. Esą jis tokiu savo požiūriu buvo „geras“ komunistams.

„Ateikite ir žiūrėsime, kaip jūs toliau gyvensite, taip ir būsite“, − savo elgesiu tarsi sakė Tėvelis. Taigi dalis žmonių jau laisvės sąlygomis nuo jo nusisuko. Nors jam tai priminė laiką iki 1966-ųjų kai tada valdžia neleido jam laikyti Šv. Mišių Žemaitkiemyje, vėliau Lietuvos šiaurėje, Juodaičiuose, karstelio dydžio klebonijoje buvo apribotas, persekiojamas ir prižiūrimas.

Tarnavo žmonėms

1972 metais per Tėvą Stanislovą buvo pradėta leisti ir Katalikų bažnyčios kronika. Nesugauta ši veikla iki pat sąjūdžio, kol pradėjo eiti viešai.

Per Kalantos susideginimo auką jaunimo pabudimas susisiejo su tikėjimu. Nuo to meto prasidėjo valdžios derybos su Vyskupų konferencija. 1981–1983 prasideda didesnis antplūdis į Paberžę. Jaunimas ima veikti ir savo vyresniąją kartą. Tėvelis čia turėjo begalinį darbą.

„Būdavo pas jį iki 1200 krikštų per metus“, − prisimena Regina Galvanauskienė. Žmonės vaikus krikštijo kaime, nes kūdikių tėvai ar seneliai buvo ir komunistai.

Bendravo du savo tautų dvasiniai lyderiai

1971 metais į Lietuvą atvažiavo pats dvasinis lyderis Aleksandras Menis. Tėvas Aleksandras Menis buvo gerai žinomas ne tik Maskvoje, bet ir Rusijoje ir turėjo savo parapiją, į kurią plūdo žmonės. Jis pritraukė mąstančius žmones. Pas jį pradėjo važinėti mokslininkai, menininkai, disidentai. Jie ieškojo Dievo, nes buvo labai keisti – dvasiškai sausi laikai.

Tuo metu A. Menis galvojo emigruoti nes padėtis Rusijoje buvo įtempta, todėl čia, Lietuvoje, pirmiausia jis norėjo pasitarti su Tėvu Stanislovu ir šiek tiek pabūti bei ramiai nuspręsti, ką daryti.

Primenu, kad 1990-aisiais A. Menis buvo nužudytas. Anot A. Menio biografų, Lietuvoje jis lankėsi du kartus vienas ir du kartus su šeima. Kai jie susitiko, Tėvelis Stanislovas buvo apie 60 metų aukštas blondinas, bet skusta galva, o Tėvas Aleksandras Menis – apie 36 metų žemas, storokas, su Biblijos pranašo galva ir liūto plaukais.

Likimai labai nepanašūs. A. Menis visada važinėjo į sostinę ir pažinojo audringą gyvenimą, turėjo šeimą ir vaikų, o kitas vienuolis ir asketas, seniai pasirinkęs gyvenimą visiškoje vienatvėje. Abu gerai žinojo pasaulinę kultūrą ir abu buvo baltos varnos tarp savo luomo, abiejų nemėgo valdžia. Vienas stačiatikis, kitas katalikas, bet abu buvo vienodo dvasinio tipo žmonės.

Panašu, kad pažintis abiem buvo svarbi. Niekas nežino, ką jie kalbėjo vieni du, bet Tėvas Stanislovas minėdavo A. Menį, o Tėvas Aleksandras mielai išleisdavo į Lietuvą, į Paberžę rusų inteligentus, kad jie pamatytų tikro krikščionio pavyzdį, koks buvo Tėvas Stanislovas.

Rusų inteligentai lankėsi Paberžėje

Rusijoje tuo tarpu nebuvo vietos ne tik Dievui, bet ir žodžiui „Dievas“. Pasak A. Juozaičio, pirmoji įtaka, kurią Tėvas Stanislovas padarė anapus Lietuvos, yra Estija, o paskui Maskva.

Su pertraukomis gyvendama Maskvoje ir Vilniuje M. Čepaitytė kruopščiai surinko liudijimus, kaip rusų inteligentai čia ėjo piligrimystės kelius. Yra liudijimų ir apie gruzinų tautos vizitus ir ryšius, tačiau jie atidžiau nenagrinėti.

 Rusai stebėjosi neliesta Lietuva, kuri jiems atrodė kaip rojus, o Paberžės pasaulis − Dievo užantis. Jis dieviškas. Nuostabą kėlė absoliuti švara. Nebuvo apšnerkštos dykros pojūčio ir jokios užuominos į nušiurusį socializmą.

Rusų nuostaba buvo ta, kad Lietuvoje yra dvasingas žmogus, kokio Rusijoje jau nebegali būti, o ir žmonių tikėjimas ne toks išblėsęs. 

Keliavo knygos

Mano kartai, kuri buvo mokoma uoliai saliutuoti ir dėvėti kaklaraiščius, žygiuoti susikibus ratu koridoriuje rankomis per pertraukas ir būti kitaip muštruojamiems, net nesisapnavo, kad čia, visai šalia, Kėdainių pašonėje, yra tiesiog elito ir kultūros židinys, kitų tautų ir tikėjimų žmonių priebėga ir jau dešimtmetį kvepia laisve.   

Ne tik rusų disidentai, inteligentai ir žydai, bet ir knygos kursavo tarp Paberžės ir Rusijos. Maskvos ir Leningrado svečiai buvo surišti su disidentais bei atveždavo kalnus „Samizdato“ leidinių, uždraustų knygų, o kunigas jas platino.

Istorikas Darius Alekna rinko liudijimus Lietuvoje apie knygų srautus pro Paberžę. Tėvas Stanislovas net padėjo finansiškai išleisti knygą „Žemės druska“ apie vienuolių ordinus.

M. Čepaitytės knygoje yra surinkti liudijimai vienuolės, kurios vardas neatskleistas, apie tai, kaip ji atvežė Aleksandro Solženycino knygos „Gulago archipelago“ tomelį, išleistą ant plonyčio popieriaus.

Tėvelis iš karto pakvietė žmones, kurie paėmė ir per naktį padarė fotokopijas. Ryte tėvelis knygą jau grąžino. Jie buvo susekti ir jų vardus vėliau pati M. Čepaitytė rado archyvuose.

„Labai svarbu, kad viskas pasitvirtina“, − sako M. Čepaitytė.  

Dotnuvos etapą atskleidė Rytas Tamašauskas

Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistas, literatas ir vietos reikalų žinovas Rytas Tamašauskas savo pranešime akcentavo jo tarnystę Dotnuvos vienuolyne, kai tarp mūrų ir gausių remonto darbų, nors buvo ir samdytų darbininkų ir talkininkų, nebe tiek daug laiko likdavo knygoms ir filosofijos studijoms.

R. Tamašauskas detaliai ir preciziškai tiksliai papasakojo jo gyvenimą ir rūpesčius Dotnuvos vienuolyne. Ryto surinkti pasakojimai yra svarbūs, nes jie rinkti tada, kai dar Tėvelis buvo gyvas. Beje, jis nepasirinko sakyti mažiau malonių liudijimų.

„Susilaikysiu, nes ši vieta ir Tėvelio atminimas įpareigoja“, − tik pasako Rytas, dar ruošdamasis skaityti savo pranešimą.

Beje, iš jo kuruojamo internetinio puslapio www.dotnuviai.lt ir sužinojau apie šį žymių mokslininkų susirinkimą Paberžėje. M. Čepaitytė savo pranešime taip pat sakė, kad jai archyvuose buvo labai nemalonu skaityti apklausas.

„Tie dokumentai tokie žeminantys. Juos labai sunku skaityti. Man kompensavo tik faktologija, kuri patvirtindavo gyvų žmonių pasakojimus“, − sakė knygos autorė.

Simpoziume taip pat dalyvavo ir kalbėjo disidentė bei istorikė Birutė Burauskaitė, simpoziumo sumanytojas ir organizatorius kun. dr. Vincentas Tamošauskas OFM Cap ir Regina Galvanauskienė. Visi jie prisilietę prie Tėvo Stanislovo gyvenimo ir iš labai arti, kaip prie savo mokytojo, pasišventusio kunigo, kaip prie žmogaus ir paskui tyrinėdami jo palikimą bei naršydami faktus, rašydami savo knygas ir straipsnius. 

Nesinori raityti to paties per tą patį, nes visi liudijimai labai gyvi, yra daug knygų ir dokumentinės medžiagos, o be to, sau seniai esu atsakiusi, kad santykį su Tėvu Stanislovu turi rasti kiekvienas sau pats. Iš savo susitikimų su juo pasistatyti šventovę ir į ją remtis. Tėvelio šviesos užteko vos kartą jį sutikus, kad ją atsimintum visą gyvenimą. Mano kuklus tikslas tik dar kartą priminti apie Tėvelio Stanislovo buvimą čia. Su mumis. Taikiai. Ilgus metus.

Kiekvieno mėnesio 23 dieną Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje yra rengiamos specialios maldos ir adoracijos valandos, skirtos kunigo, vienuolio kapucino ir pamokslininko Algirdo Mykolo DobrovolskioTėvo StanislovoOFM Cap. mirties datos sukakčiai pažymėti (Tėvas Stanislovas mirė 2005 metų birželio 23 dieną). Artimiausias „Vakaras su Tėvu“ vyks jau rugsėjo 23 dieną. 18 valandą bus aukojamos šv. Mišios, o po jų kun. dr. Rimantas Gudelis kalbės apie Tėvo Stanislovo indėlį kuriant susitaikymo kultūrą Lietuvoje. 

Jeigu prisidedate prie Tėvo Stanislovo atminties išsaugojimo ir gerbiate jo palikimą, vertinate indėlį į mūsų tautos išsivadavimą per tikėjimą, galite tapti Tėvo Stanislovo Dobrovolskio brolijos nariu. Ieškokite informacijos kapucinų puslapyje www.kapucinai.net arba Paberžės bažnyčioje.

Rugsėjo 25 dieną šeštadienį po 16 valandą prasidėsiančių šv. Mišių, kurias aukos Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Jūsų dar laukia vieno iš labiausiai mėgstamų  vasaros muzikos festivalių Paberžėje Tėvo Stanislovo gimimo metinių minėjimui skirtas III nemokamas renginys. Koncertuos dainininkai Rafailas Karpis ir Liudas Mikalauskas bei Tėvo Stanislovo vardo JAUNIMO ORKESTRAS ir CHORAS (chorvedė Danguolė Beinarytė) Festivalio mecenatas: „Vikonda grupė“

1 Komentaras

  • tas buves policajus lai nemenkina darbscios seimos, gyvenusios tame paciame name, puikiaijuos pazinojau

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video