Regioninei politikai kalami žalieji šarvai

Vida TAVORIENĖ, ŪP korespondentė

Valdžia įsipareigojo regionams atseikėti mažiausiai 30 proc. šalies gaunamų europinių lėšų, tačiau sostinėje įsikūrusios ministerijos labai nenori dalytis pinigais su periferija. Per naują finansinį etapą regioninei plėtrai teoriškai turėtų tekti 1,8 mlrd. Eur, tačiau praktiškai stinga 250 mln. Eur. Maža to, savivaldybių savarankiškumas bus tramdomas „žaliaisiais šarvais“, o raktą nuo europinės paramos savo rankose gniauš centrinė valdžia.

Pilkoje zonoje – 250 milijonų

Regioninė politika apipinta įmantriais tikslais ir vizijomis, politikai žarstosi skambiais žodžiais apie stiprius ir savarankiškus regionus, o realus gyvenimas rodo ką kita – regionai tuštėja, didėja socialinė atskirtis. Į netolygų regionų vystymąsi, kuris tampa vis didesniu viešojo valdymo iššūkiu, ne kartą baksnojo ir Europos Komisija.

Prieš metus ji atkreipė Lietuvos dėmesį dėl socialinės ir ekonominės prarajos: 2017 m. Sostinės regione bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo pasiekęs 112 proc., o kituose šalies regionuose tesiekė 41–77 proc. ES vidurkio.

Dabar žadama didžioji žalioji ir skaitmeninė transformacija. Savivaldybių atstovai, taip pat ir dalis politikų jau dabar abejoja, ar keliami nauji tikslai ir europinė parama padės pakeisti regionų veidą. Yra nuogąstavimų, kad gali būti dar blogiau.   

Įsigaliojus Regioninės plėtros įstatymo naujai redakcijai, dešimtyje apskričių įsikūrė naujos regiono plėtros tarybos, turinčios juridinio asmens statusą. Šios tarybos rengia regiono plėtros programas, kurios turėtų būti pradėtos įgyvendinti nuo 2023 metų.

Programos bus persmelktos žaliosios ir skaitmeninės dvasios, kuri sklinda iš ES. Tai atsispindi ir 2020 m. Vyriausybės patvirtintame 2021–2030 metų nacionaliniame pažangos plane, kuriame numatyti siektini pagrindiniai dešimtmečio pokyčiai valstybėje.

Regionų plėtros programai suprojektuota 1,8 mlrd. Eur – 30 proc. gaunamų ES fondų lėšų, kaip yra įtvirtinta Regioninės plėtros įstatyme. Tačiau kol kas tai yra teorinis skaičius, nes iki šios sumos stinga 250 mln. Eur.  

Pagal praėjusių metų pabaigoje vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičius Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete (VVSK) pristatytą regionų finansavimo projekciją dosniausia regioninei plėtrai bus Vidaus reikalų ministerija (VRM), tam numačiusi apie 612 mln. Eur.

Susisiekimo ministerijos portfelis regionams – 362,5 mln., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – 260 mln., Aplinkos ministerijos (AM) – 240,8 mln. Eur. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kol kas ketina atriekti daug mažiau – 67 mln., o Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) – vos 17 mln. Eur.

„Lieka pilkoji zona – 250 mln. Eur, kurių dar trūksta šiame lėšų „pyrage“. Prieš tai buvo minimas Teisingos pertvarkos fondas (nauja sanglaudos politikos finansinė priemonė, kurios paskirtis – teikti paramą teritorijoms, kurioms kyla didelių socialinių ir ekonominių uždavinių dėl perėjimo prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos – aut. pastaba), bet dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) dėl to veda atskiras derybas“, – aiškino vidaus reikalų viceministras, pridūręs, kad 2014–2020 metų regioninei plėtrai buvo skirta 1,1 mlrd. Eur – 16 proc. nuo visų šalies ES lėšų. Dabar įsipareigota paramą padidinti iki 30 proc. – 1,8 mlrd. Eur.

Ministerijos nori diriguoti

VVSK pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Ričardas Juška „Ūkininko patarėjui“ išsakė nuogąstavimą, kad ministerijos nori diriguoti vietos savivaldai, viską sudėlioti į „stalčiukus“ ir valdyti raktus. Todėl regiono plėtros taryboms gali tekti vos ne buvusių vykdomųjų komitetų vaidmuo, nors iš ministrų lūpų girdima, kad stiprūs ir savarankiški regionai – mūsų valstybės prioritetas.

„Kaip ir numatyta įstatyme, ateinančiame finansiniame laikotarpyje regionams turi būti skiriama 30 proc. paramos lėšų, kurias pačios savivaldybės turėtų skirstyti pagal savo poreikius, išdiskutuotus regiono plėtros taryboje.

Liūdnoka matyti, kad ministerijos rengia aprašus ir atima teisę pačiai savivaldai savarankiškai spręsti. Taigi planavimo principas „iš apačios“, panašu, eilinį kartą baigiasi, nurodymai bus nuleidžiami „iš viršaus“. Reikės pataikyti į suplanuotus „vartus“. Tokiu būdu išplaunama pačios savivaldos sąvoka“, – apgailestavo parlamentaras. 

Nerimas dėl sveikatos reformos

Politikas priminė, kad pinigus skiria ir „muziką užsako“ ES, todėl regionų plėtros tarybos turėtų pademonstruoti išradingumą, kad sutaptų ir tikslinis lėšų panaudojimas, ir gyventojų lūkesčiai. Tačiau tikėtina, kad Lietuva vėl bus linkusi persistengti. Pasak R. Juškos, yra pagrįsto nerimo, kad nacionaliniame lygyje bus prigalvota perteklinių reikalavimų – to, ko nereikalauja ES.

„Neramu ir dėl to, jog dar nematyti, kad ministerijos būtų pasiruošusios skirti tuos 30 proc. nuo gaunamos europinės paramos. Kaip dirbti regionų plėtros taryboms, kai dar neaišku, kokiai sričiai ir kiek lėšų bus skiriama?“ – retorinį klausimą kėlė parlamentaras.

Tiesa, jis paaiškino, kad nebūtinai kiekviena ministerija turėtų skirti tuos 30 proc. gaunamų ES fondų lėšų – įsipareigota, kad toks būtų bendras visos nacionalinės paramos procentas. Tokiu atveju aišku, kad jeigu viena ministerija skiria mažiau, kitos turi tai kompensuoti.  

VVSK pirmininkas ŪP tvirtino, kad po parlamentinės kontrolės akivaizdu, jog daugiausia iš gaunamo europinio „krepšelio“ regionams atseikės AM – 27 proc., o SAM kol kas tesukrapšto 11–13 proc., nors ši ministerija užsimojusi didelėms reformoms.

„Jos palies tiek pirminio, tiek antrinio lygio sveikatos įstaigas, kurių steigėjos yra savivaldybės. SAM reformai gauna apie 800 mln. Eur. Jie traktuoja, kad tokiu būdu pinigai pasieks regionus, nes čia įgyvendins tą pertvarką. Regionų plėtros tarybos ir mes esame kitokios nuomonės. Manome, kad sveikatos apsaugos reforma neskatins regionų plėtros, priešingai – bus tik tuštėjimas, nes paslaugos nutols nuo gyventojų“, – nuogąstavimą išsakė politikas. 

Savivaldybės garbinamos dėl pritrauktų investicijų ir sukurtų naujų darbo vietų, gyvybiškai reikalingų regionams. Tačiau, kai nelieka mokyklų ir gydymo įstaigų, nelieka ir darbuotojų.

„Čia akivaizdus paradoksas: savivaldybės reitinguojamos pagal pritrauktas investicijas, paslaugų kokybę ir kt., bet viešosios paslaugos naikinamos, pavyzdžiui, uždaromi vaikų ligų skyriai. Ar jaunos šeimos ten norės kurtis, o verslas investuoti? Sveikatos srityje skaičiuoti atsiperkamumą kaip versle nėra geras variantas. Kokie mūsų prioritetai?

Pakabinome Taivano užrašą, susipykome su Kinija ir dabar skaičiuojame, kiek milijardų neteksime. EIM giriasi, kad nuostoliams kompensuoti skiria 130–150 mln. Eur. O vaikų ligų skyriams kasmet išlaikyti gal užtektų ir 20 mln. Eur“, – dvilypę politiką peikė ŪP pašnekovas.

Neturės savarankiškumo

VVSK narė Goda Burokienė priminė, kad regionų plėtrai galima nukreipti ir Valstybės investicijų programos lėšos, taip pat galima buvo nepagailėti ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų, kurių Lietuvai skirta per 2,2 mlrd. Eur.

„Trūksta 250 mln. Eur, nes ministerijos nenori skirti lėšų regionų plėtrai. SAM atstovas komitete taip ir prasitarė, kad labai sunku regionams duoti. Jeigu savivalda pasitikima suvaldant migrantų krizę, pandemiją, kodėl negalime ja pasitikėti skiriant lėšas“, – valdančiuosius kritikavo „valstietė“. 

Ji pripažino, kad regionai dabar, beje, kaip ir anksčiau, neturės savarankiškumo panaudojant europines lėšas. „Jeigu anksčiau buvo skirta tik plytelėms kloti, dabar – žaliajai transformacijai. O kaip ją pasiekti, niekas nežino. Dar nėra metodikos, kaip rengti planus, o 2023 metais jau reikės įgyvendinti“, – apie vėluojančius procesus ŪP kalbėjo politikė.

Pertvarkos dar labiau nustekens

Daug dėmesio bus skiriama transporto pertvarkymui, kuris suguls į darnaus judumo planus. Savivaldybės bus raginamos įsigyti elektrines ar kitas netaršias viešojo transporto priemones ir kurti tam reikiamą infrastruktūrą.

G. Burokienė pastebėjo, kad kalbant apie susisiekimą pirmiausia reikia įvertinti, jog kaimiškose vietovėse stinga viešojo transporto ir normalių kelių. „Žmonėms pirmiausia svarbu, kad tas transportas iš viso būtų. Kitas dalykas – savivaldybės dabar turi autobusų parkus, pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje jį turi beveik visos savivaldybės, išskyrus Panevėžio rajono. Kaip jie pakeis tą parką?“ – svarstė seimūnė.

Ji abejoja, ar regionams pavyks išspręsti skaudžias problemas: „Didžiausios pinigų sumos skiriamos žaliajai ekonomikai, o kur labiausiai reikia – socialinei sričiai, švietimui, sveikatos apsaugai, praktiškai teks mažai, nors už šias sritis yra atsakinga savivalda.

Per pastarąjį dešimtmetį iš regionų išvažiavo beveik 17 proc. žmonių, visur, išskyrus Vilnių, jų sumažėjo. Regionai nyksta ir nieko nedaroma, kad jie atsigautų. Jeigu įvyks ligonių ir „Tūkstantmečio mokyklų“ reformos, paslaugos dar labiau nutols. Kas norės ten likti?“

Iš anksto suriša rankas

Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktorės Romos Žakaitienės, keičiant Regionų plėtros įstatymą tikėtasi, kad regionai galės nustatyti problemas „iš apačios“, įvardyti savo poreikius, suformuoti pažangos priemones ir gauti tam reikalingą finansavimą.

Tačiau dabar aiškėja, kad savivaldybėms leidžiama nustatyti problemas, įvardyti poreikius, bet kiti veiksmai bus labai ribojami, nes jaučiama stipri ministerijų planavimo ranka. Tad pačių regionų problemos gali būti dažnai ignoruojamos. Tiesa, LSA vadovė mato, kad daugiau laisvės savivaldybės turės tose srityse, kurias kuruos VRM.

„Ministerijos regionams iš anksto nustato konkrečias sąlygas. Pavyzdžiui, projektą galima įgyvendinti, jeigu savivaldybė turi daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų, arba jeigu savivaldybė yra patvirtinusi darnaus judumo planą. Tokių yra 18. O kaip kitoms savivaldybėms?

Kitas dalykas – uždedami konkretūs ribojimai. Pavyzdžiui, Sostinės regionui negalimas finansavimas spręsti eismo saugos problemą arba visos dienos mokyklų ir neformaliojo švietimo paslaugų plėtrai. Sostinės regionas yra didelis, nemažai savivaldybių šios problemos labai aktualios.

Taigi matome, kad toks savarankiškumo ribojimas iš anksto užkerta kelią atskiroms savivaldybėms dalyvauti regioninėse investicijose“, – problemas redakcijai vardijo R. Žakaitienė.