Rusijos nelaisvėje buvęs ukrainietis: „Normaliu žmogumi vargu jau ar tapsiu“

Eldoradas BUTRIMAS, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23 metų Andrejumi Milleriu likimas suvedė svečių namuose Dniepre, kur keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje. Tikrumoje tuose svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai, dauguma kurių atvyko pasitikrinti į netoliese esantį karinį komisariatą.

Minėti kariškiai atvyko iš ligoninių ar fronto tam, kad medikų komisija įvertintų, ar jie po patirtų sužeidimų ir kontūzijų gali tęsti kovą fronte. 200–250 kilometrų nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono regionuose nutolęs Dniepras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį. Per Dnieprą keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys bei maistas Ukrainos kariams, o kartu čia yra vežami sunkiai sužeisti kovotojai. Nakvynė nebrangiuose svečių namuose turi savų pliusų ir minusų.

Aš juos pamėgau iš dalies todėl, kad čia yra didesnė galimybė sutikti civilius bei kariškius, atvykusius iš fronto ar pafrontės pragaro. Į Andrejų atkreipiau dėmesį vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kurio šone stovi ir administratorės staliukas. Pro lauko duris įėjęs aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jei jam čia patiks ir jei medicininis patikrinimas užtruks ilgiau nei tris dienas.

Po to vaikinas uždavė gana keistoką klausimą – ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elektra. Administratorei pareiškus, jog dėl elektros trūkumo ji yra kasdien atjungiama po 4–6 valandoms, bet ne naktį, ir paaiškinus, kad šviesa kambariuose po 23 valandos turi būti išjungiama, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš kiekvienos lovos, vaikinas susimokėjo ir išėjo. Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Supratęs, kad kažkoks antras žmogus buvo apgyvendintas kambaryje, užsitraukiau lovos erdvę apribojančią užuolaidėlę ir, nusisukęs į sienos pusę, vėl užmigau.

Anksti ryte prabudęs nustebau, kad šviesa kambaryje tebedega ir, rengdamasis eiti į lauką pusvalandį pabėgioti, žvilgtelėjau į kaimyno lovą. Joje atpažinau gulintį aukštaūgį, kuris ne tik nebuvo užsitraukęs lovos užuolaidėlės, bet ir buvo įžiebęs virš galvos esančią lemputę. Pasportavęs išskubėjau į sutartą susitikimą, o vidurdienyje grįžęs jį radau tebemiegantį.

Jaunuolis prabudo po poros valandų. Kai atsikėlė, pasidomėjau, kodėl miega prie įjungtos šviesos. Vaikinas kiek sumišęs paklausė, ar labai ta šviesa trukdė miegoti man, o po to prasitarė, kad po grįžimo iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Tačiau karys kalbus nebuvo, į visus mano klausimus atsakinėjo trumpai, nepasakodamas detalių. Sužinojau, kad jis kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius.

Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse reabilitacijoje bei namuose, o dabar atvyko į karinę komisiją, kur gydytojai turi nuspręsti, ar privalės grįžti į frontą. Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus ir toliau atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.

Taip sutapo, kad po kelių valandų turėjau traukiniu vykti į Kijevą, kur kitą dieną laukė kiti susitikimai. Jau važiuodamas jaučiau apmaudą, kad interviu su kariu nenusisekė, tad po septynių valandų atvykęs į Kijevą nusprendžiau atšaukti čia suplanuotus darbus ir kitą vakarą išvykau atgal į Dnieprą. Iki karo traukinys iki šio miesto iš sostinės vykdavo 380, o dabar 530 kilometrų, nes važiavo aplinkine trasa. Vėl apsigyvenęs tame pačiame kambaryje turėjau galimybę dar dvi popietes pabendrauti su Andrejumi. Kitu laiku pasišnekėti mums nepavykdavo, nes pirmą dienos pusę vaikinas miegodavo, o prabudusį jį išsiveždavo bičiuliai ir atgal parveždavo vėlai.

– Kiek tau metų?

– 23.

– Tu profesionalus karys?

– Taip, baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį trejų metų tarnybai. Sutartis baigėsi 2021 metų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos formaciją. Matot, į grįžusį kariūną draugai ir panos žiūrėjo, kaip į drąsuolį, tad negalėjau kitaip pasielgti. Be to, nemaniau, kad viskas bus taip ilgai ir taip rimta. Žinojau, kad 2014 metais Mariupolį rusai irgi buvo užėmę, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti, tada ir mūsiškių žuvo labai nedaug.

– Kaip patekai į nelaisvę?

– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupties. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba… Jos taip ir nesulaukėme, todėl priimtas sprendimas visiems pasiduoti.

– Kas vyko po pasidavimo?

– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecko srityje. Ten mūsų nemušė, bet po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, bet jame nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare.

– Kaip buvo Krasnodare?

– Labai blogai. Dalis prižiūrėtojų buvo sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju. Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje.

– Nejudant jums turbūt atrofavosi raumenys, visi netekote daug svorio?

– Taip, aš daugiausiai – prieš karą svėriau 106, parvežtas iš nelaisvės – 54 kilogramus.

– Kodėl tu netekai tiek svorio?

– Nežinau, mūsų badu nemarino, maitino nors ir neskaniai, neįvairiai. Kasdien gaudavome košę, raugintų kopūstų, sriubos, o kiekvieną vakarą – tokią pat žuvį. Gydytojai spėja, kad tiek svorio galėjau numesti nuo streso, patirtų išgyvenimų. Jie yra labai nemalonūs, apie juos kalbėti nėra lengva, norisi viską pamiršti, norisi viską ištrinti iš atminties.

– Mušė jus dažnai?

– Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume nusikaltimuose, kurių nedarėme – esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.

– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie vykstantį karą?

– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda, manė, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes. Mes nematėme prižiūrėtojų veidų, mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis į viršų, privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.

– Reiškia, jūs nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas atsivoždavo smūgiui?

– Ne, o tai ir buvo blogiausia. Jei vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kokią akimirką galėjai sulaukti smūgio, tačiau tam būdavai nepasiruošęs, nes žiūrėti galėjai vien į žemę. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje bei kitose kamerose, nes viskas girdėjosi.

– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriaujančio fronte Donecke, tvirtinimą, jog jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti, ar tavo kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?

– Ne, manau, kad tame kalėjime tuo metu tokių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė, nes tai sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, jie mus gąsdino ir „išgaidinimu“, ir iškastravimu, bet mes kažkodėl į tokius perspėjimus rimtai nežiūrėjome, netikėjome, kad tam gali ryžtis. Mes buvome palaužti, buvome iškankinti, kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė ar tai mušamas, ar iš skausmo vėliau. Tačiau dainuoti privalėdavome, bet ne savo, o Rusijos himną. Tai privalėjome daryti kiekvieną rytą netrukus po pažadinimo. Po himno privalėjome dainuoti dainas, aukštinančias V. Putiną bei Rusijos didybę. Privalėjome mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė.

– O prie šviesos miegojai jau prieš karą ar tik po to, kai grįžai iš nelaisvės?

– Pripratau nelaisvėje, tad grįžęs kitaip nebeužmiegu. Tikrumoje mano miegas dabar yra visiškai išsiderinęs – užmiegu tik paryčiais ir tik prie įjungtos šviesos. Norėčiau, kad grįžtų prieškarinis miegas, kad viskas susinormalizuotų, bet kol kas niekas nesikeičia

 – Ką sapnuoji?

– Dažniausiai sapnuose grįžtu į nelaisvės metą Krasnodaro kalėjime kai esu mušamas, atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo. Kadangi kalėjime nemačiau mušančiųjų veidų, per sapnus mane irgi dažnai muša beveidžiai rusai.

– Skaičiau, kad pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka negalioja?

– Negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad man irgi teks grįžti į kovas.

– Apie ką svajoji?

– Prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, o dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų. Visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir kad nebetektų kariauti, kad grįžtų normalus miegas ir kad sustiprėtų noras gyventi.

– Ar įsivaizduoji save gyvenantį Rusijoje, turintį žmoną rusę?

– Nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro.