Prisiminimai apie Adelę Dirsytę – iš giminaičių lūpų

 Prisiminimai apie Adelę Dirsytę – iš giminaičių lūpų

Kunigas Robertas Skrinskas su „Rinkos aikštės“ redakcija pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame dar vasarą, rugpjūčio pabaigoje Adelės Dirsytės sodyboje jos vyresniosios sesers Kotrynos anūkai Rasa Rieliškienė, Julius Ivanauskas ir Jurgita Bartaševičienė dalijosi prisiminimais apie vieną garsiausių Kėdainių krašto moterų, Dievo tarnaitę, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorę./Stop kadrai

Rasa Jakubauskienė

Kunigas Robertas Skrinskas su „Rinkos aikštės“ redakcija pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame dar vasarą, rugpjūčio pabaigoje Adelės Dirsytės sodyboje jos vyresniosios sesers Kotrynos anūkai Rasa Rieliškienė, Julius Ivanauskas ir Jurgita Bartaševičienė dalijosi prisiminimais apie vieną garsiausių Kėdainių krašto moterų, Dievo tarnaitę, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorę. Artimųjų prisiminimuose A. Dirsytė išliko kaip griežta, išsilavinusi ir šviesi asmenybė, nuo kurios prasidėjo ne viena šeimos tradicija, besitęsianti iki šių dienų.

Išmokė tvarkos

Kunigas kalbino Kotrynos sūnaus dukrą Rasą Rieliškienę, kuri pasakojo, kad jai, dar buvus mažai mergaitei, tėtis sovietmečiu daug nieko nepasakodavęs apie A. Dirsytę dėl politinių sumetimų ir dėl to, kad pats dirbo mokykloje.

„Bet man labai liko atmintyje, kad Adelė mūsų tėtį išmokė tvarkos – tvarkyti savo aplinką, tvarkingai išeiti į studijas, laiku grįžti namo, netgi kaip lovą pasikloti. Man kažkodėl tas pasakojimas labai įstrigo, – prisiminimais dalijosi R. Rieliškienė. – Taip pat man labai įsiminė, kai tėtis sakė, kad Adelė namo grįždavo vėlai ir ji kišenėje visada turėjo ylą, kad galėtų apsiginti nuo piktų kėslų turinčių žmonių. Na, o jeigu jau neturėdavo ylos, tai nors vinį kišenėje nešdavosi.“

Rasa pasakojo, kad daugiausia jai prisiminimų likę, kai tėtis surinko medžiagą apie Adelę, išleido knygelę ir ją jai padovanojo.

Į Adelės Dirsytės tėviškę karštą vasaros dieną pasidalinti prisiminimais taip pat atvyko ir jos sesers Kotrynos proanūkiai, Stasiuko anūkai Ieva ir Kristupas.

„Kaip ir Adelė rašydavo, ko ji linkėtų tam žmogui, kuriam dovanojo naują knygą, tai ir tėtis man įrašė tokį palinkėjimą: „Rasele, kančiose užgrūdintos Adelės taurios mintys tepadeda tau vingiuotame gyvenimo kelyje. Tėtis Stasys, vienas iš šios knygelės sudarytojų. 2000 birželio 14 d.“, – tėčio įrašą dovanotoje knygoje citavo R. Rieliškienė. – Man didelį įspūdį paliko tai, kad ji savo laiškuose ragino „palaikyti ryšį su visais, ypač su artimaisiais ir nuolat dalintis sielos ištekliais ir duona, kurti savo namus, save, Dievas visados su mumis. Noriu jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume. Reikia įsižiūrėti į advento žvakę, kaip prieš du tūkstančius metų, kad suprastumėm ir gyventumėm jos šviesoje.“

Buvo griežtas mokytojas

Savo prisiminimais iš asmeninės patirties su Rasa pasidalijo ir pats kunigas R. Skrinskas: „Aš įstojau į Antano Vienuolio mokyklą pirmą klasę 1967 metais. Vėliau, aukštesnėse klasėse, geografijos, pasirodo, mokė jūsų tėvelis Stasys Ivanauskas. Jis labai tvarką klasėje žiūrėjo: patikrindavo vaikus, jeigu ateidavo netvarkingi ar pan. – buvo griežtas, sėdėdavome prie jo kaip pelės po šluota. Tai dabar žinau, iš kur tie jo bruožai. Pasirodo, čia buvo Adelės Dirsytės įtaka“.

„Taip, iš tiesų. Atsimenu, tėtis mus mokė rašyti laiškus artimiesiems ir visada tikrindavo, kartais ir po dešimt kartų reikėdavo perrašyti tą laiškelį, kad jau būtų tinkamas siuntimui. Mums tai būdavo didelis darbas, – šypsojosi tėvelį prisiminusi R. Rieliškienė. – Matyt, Adelė Dirsytė išmokė jį kruopštumo. Jis tikrai labai mylėjo savo tetą ir ją vertino.“

Viena iš tokių [istorijų]: vaikščiojome mieste, buvo komendanto valanda ir prie mūsų pristojo rusų kareiviai. Aišku, tėvas leidimą turėjo, bet kaip ir Rusijoje ta tvarka… Žodžiu, pristojo, kad duotų samagono. Suprato turbūt, kad neišsisuks, vedė namo. Atidarė duris Adelė Dirsytė. Matyt, jie kažkaip susitarė, kad ji tik duris atidarė, tėtis šmurkšt, ji staigiai duris
uždarė, o ruseliai keiktis pradėjo, kad apgavo juos.

J. Ivanauskas

Iš kartos į kartą

Rasos sesuo Jurgita Bartaševičienė prisiminė, kaip tėtis Stasys pasakojo, kai Adelė jį pasikvietė gyventi ir mokytis į Vilnių. Tai buvo apie 1942-uosius metus.

„Jis įstojo į chemijos fakultetą mokytis chemijos. Pradėjo studentišką gyvenimą, susirado draugų. Vieną kartą su draugais ilgai užsibuvo ir grįžo vėlai. Adelė jį pasitiko prie durų. Tada ji jam sako, kad yra šitų namų taisyklės, kada turi pareiti namo. Jeigu tu šių taisyklių nesilaikai, teks gyventi vienam ir rūpintis savimi pačiam. Aišku, tėtis labai supyko, išėjo, pavaikščiojo po kiemą, pasėdėjo. Pradėjo lyti, sušalo, aišku, grįžo namo ir Adelės atsiprašė.

Chemijos studijos jam nepatiko, nepavyko ir vėliau jis įstojo į pedagoginį universitetą studijuoti geografijos.“

Jurgita šypsojosi, kad ši istorija turėjo tęsinį: „Kai mes užaugome, taip pat išeidavome kur nors vakarais. Tai tėtis irgi laukdavo. Jeigu vėluodavome, mus taip pat bardavo. Aišku, stengdavomės nevėluoti, bet būdavo visaip. Mano nuomone, kaip tėvus išmoko jų tėvai, taip ta istorija perduodama ir vėlesnei kartai“.

Vaizdo įraše Stasio dukra Jurgita taip pat trumpai prisimena sodyboje stovėjusį namą, ūkinį pastatą, pasakoja, kaip jis
buvo statomas. Parodomas ir klevas, apie kurį moteris yra girdėjusi ne vieną tėčio pasakojimą. O prisiminimų pasakojimas baigiamas Jurgitos kunigui įteikiama knyga apie Adelę Dirsytę, kuri yra skirta jaunimui.

Apgavo rusų karius

„Taip po truputį, prisiminimas po prisiminimo ir dėliojasi tokia graži mozaika“, – džiaugėsi kunigas įdomiais pokalbiais su A. Dirsytės giminaičiais ir kalbino dar vieną iš jų – prieš tai kalbėjusių moterų Rasos ir Jurgitos brolį Julių Ivanauską.

Jis teigė prisimenantis daug tėvuko atsiminimų, kurie dabar jau užrašyti knygoje.

„Turėjome tokią tolimą giminaitę Stašaitytę. Man jis [tėvas] visą laiką pasakodavo lyg apie tą Stašaitytę, bet paskui aš supratau, kad dauguma istorijų buvo apie Adelę Dirsytę. Taip turbūt buvo daroma konspiraciniais sumetimais, nes saugumas vienaip ar kitaip stebėdavo. Tos istorijos man labai persikloja. Aišku, dabar sunku atskirti, kurios tikros.

Tačiau supratau, kad rūpinosi tėčiu [Adelė Dirsytė] ir valgyt padarydavo, tėčiui turėjo labai didelę įtaką: buvo išsilavinusi, rodė daug vokiškų gotišku šriftu parašytų knygų. Tas knygas aš vartydavau, nieko nesuprasdavau, bet jis sakė, kad čia išsilavinusios tetos. Tad ta istorija, kad tai yra labai šviesus žmogus, išlikusi atminty. Tėtis apie ją šnekėdavo su pagarba“, – kalbėjo J. Ivanauskas.

„O kas buvo pasakojama apie tą Stašaitytę, apie kurią pasakojate?“ – klausė kunigas R. Skrinskas pašnekovo.

„Greičiausiai tos istorijos ir būdavo apie Adelę Dirsytę. Viena iš tokių [istorijų]: vaikščiojome mieste, buvo komendanto valanda ir prie mūsų pristojo rusų kareiviai. Aišku, tėvas leidimą turėjo, bet kaip ir Rusijoje ta tvarka… Žodžiu, pristojo, kad duotų samagono. Suprato turbūt, kad neišsisuks, vedė namo. Atidarė duris Adelė Dirsytė. Matyt, jie kažkaip susitarė, kad ji tik duris atidarė, tėtis šmurkšt, ji staigiai duris uždarė, o ruseliai keiktis pradėjo, kad apgavo juos“, – linksma istorija iš praeities pasidalijo J. Ivanauskas.

Kaip vaizdo įraše pasakojo kunigas R. Skrinskas, visai neseniai Stasio dukra Jurgita surado rankraščius, kuriuos surašė Kotrynos sūnaus Stasio žmona Aldona. Tų prisiminimų niekas nėra girdėjęs ir matęs. Visa Lietuva ir pasaulio lietuviai, anot R. Skrinsko, išgirs pirmą kartą.

Aut. past.

Pirmą kartą perskaityti rankraščiai

Į Adelės Dirsytės tėviškę karštą vasaros dieną pasidalinti prisiminimais taip pat atvyko ir jos sesers Kotrynos proanūkiai, Stasiuko anūkai Ieva ir Kristupas.

„Man didžiausią įspūdį paliko Adelės Dirsytės siųsti palinkėjimai ir dovanotos knygos mūsų seneliui. 1936 metais gegužės 8 d. vienuolikmečiui Stasiui Ivanauskui Adelė atsiuntė atviruką su Kauno vaizdu vardadienio proga ir jame užrašė: „Stasiuk, šiandien pasimelskim, kad tu būtum geras“, – palinkėjimą, skirtą seneliui nuo Adelės, skaitė anūkė Ieva.

Kaip vaizdo įraše pasakojo kunigas R. Skrinskas, visai neseniai Stasio dukra Jurgita surado rankraščius, kuriuos surašė Kotrynos sūnaus Stasio žmona Aldona. Tų prisiminimų niekas nėra girdėjęs ir matęs. Visa Lietuva ir pasaulio lietuviai, anot R. Skrinsko, išgirs pirmą kartą.

Anūkė Ieva toliau tęsė neseniai rastų rankraščių skaitymą: „Paveikslėlyje su šventąja šeima, kur horizonte matyti piramidės, o angelai laiko Jėzų Kristų mažą kūdikį, ji [Adelė Dirsytė] užrašė: „Stasiuk, kai ims noras tau pykti, neklausyk. Nusispjauk, nusišypsok ir pasakyk: „Pykti, aš tavęs nebijau, aš tavęs neklausysiu ir darysiu taip, kad patikčiau mažam gražučiam Jėzui, kuriam šviečia danguje žvaigždynai!“

Adelė Dirsytė taip pat dovanodavo Stasiui knygas. Ant tų knygų titulinių puslapių užrašydavo dedikaciją, palinkėjimą ir kokį nors patarimą: „Stasiuk, atidžiai perskaityk, laimingo gyvenimo kelią surasi. 1936-ieji eglutės dovanėlė. O ant knygos buvo užrašas: „Ką darai, daryk gerai“.

Dar kita knyga – „Lietuvos istorijos pasakos“, kurią parašė Šatrijos Ragana. Ant jos buvo užrašyta: „Staseliau, pamylėk knygą, o ji bus tau geriausiu draugu. Ada. Kaunas 1933-ieji“.

Perdavė bažnyčių lankymo tradiciją

Stasio anūkė Ieva teigė, jog jai labiausiai apie Adelę Dirsytę ir apie senelį patiko tai, kad, kai senelis apsigyveno pas Adelę Dirsytę, ji kiekvieną sekmadienį arba laisvomis dienomis vesdavosi jį į vis kitą Vilniaus bažnyčią, šventovę, architektūrinį paminklą.

„Taip jis aplankė Aušros vartus, Petro ir Povilo bažnyčią, Šv. Onos bažnyčią. Po to, kai aš gimiau ir buvau šiek tiek daugiau suprantanti, kas kartą, kai atvažiuodavau aplankyti senelio, jis lygiai taip pat mane vesdavosi į vis kitą bažnyčią. Taip iš kartos į kartą mes perduodame tas žinias, tradicijas. Labai smagu sužinoti, kad visa tai prasidėjo nuo Adelės Dirsytės“, – atviravo Ieva.

Vaizdo įraše Stasio dukra Jurgita taip pat trumpai prisimena sodyboje stovėjusį namą, ūkinį pastatą, pasakoja, kaip jis buvo statomas. Parodomas ir klevas, apie kurį moteris yra girdėjusi ne vieną tėčio pasakojimą. O prisiminimų pasakojimas baigiamas Jurgitos kunigui įteikiama knyga apie Adelę Dirsytę, kuri yra skirta jaunimui.

Vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=ID56vHLtWOM

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video