Po kyšininkavimo aferos Odesoje – kritikos strėlės ir Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina

Ukrainos visuomenę šokiravo pranešimas apie Odesos karinio komisariato vadovo Jevheno Borisovo praturtėjimą karo metu. Keli nepriklausomi žurnalistai demaskavo, jog J. Borisovo mamos bei žmonos vardu Marbelos mieste Ispanijoje buvo nupirktas namas, butas ir keturi automobiliai, atsiėję 4,6 mln. eurų.

Reaguodamas į kilusį visuomenės pasipiktinimą prezidentas Volodimyras Zelenskis nurodė areštuoti J. Borisovą. Kaip neatrodytų keista, tačiau toks prezidento nurodymas Ukrainoje iššaukė ne tiek pagyras V. Zelenskiui, kiek diskusijas, kodėl taip ilgai nebuvo reaguojama į žiniasklaidos demaskavimus.

Ukrainoje jau visus metus sklinda kalbos apie tai, jog kai kuriuose miestuose karinių komisariatų vadovai lobsta iš to, jog už kyšius išduoda raštus apie konkrečių vyrų netinkamumą tarnauti armijoje. Pagal karo meto įstatymą visi vyrai nuo 18 iki 60 metų privalo užsiregistruoti komisariatuose ir laukti šaukimo tarnybon.

Nuo tokios pareigos yra atleidžiama sergant sunkiomis ligomis ar esant neįgaliam, auginant tris ir daugiau vaikų, mokantis aukštojoje mokykloje, užimant svarbias valstybines pareigas, esant vieninteliu neįgalių tėvų globėju ir dar keliais išimties atvejais.

Karui užsitęsus ir paaiškėjus, jog aršiose fronto kovose žūva daugybė ne tik priešų, bet ir ukrainiečių, dalis vietos vyrų nusprendė išvengti tarnybos.

Vieni už kyšius bando susiveikti leidimą išvykti į užsienį, kiti siekia gauti pažymas apie išgalvotas ligas ir netinkamumą tarnybai, dar kiti už kyšį prašo komisariato darbuotojų ištrinti pavardę iš šaukiamųjų registro arba nukelti pavardę į eilės galą.

Tai, kad vyriškiai slepiasi nuo karinio komisariato darbuotojų, gatvėse prašančių parodyti registracijos pažymas, man teko matyti Charkove. Prie vienos parduotuvės įėjimo atsistojus komisariato tikrintojams, dalis vyrų viduje ėmė slapstytis ir iš parduotuvės išėjo tik tikrintojams pasišalinus.

Kalbama, kad J. Borisovas buvo ypatingai gobšus ir nurodė Odesos gatvėse suiminėti vyrus, neturinčius pažymų apie užsiregistravimą kariniame komisariate. Tokiu būdu esą buvo norima įbauginti tarnybos vengiančius vyrus, kad jie atskubėtų su kyšiu pas J. Borisovą.

Kadangi į armiją yra imama tik dalis komisariate užsiregistravusių vyrų, objektyviai nustatyti, kodėl vieni yra į frontą pasiunčiami skubiai, o kitų šaukimas nuolat atidedamas, nėra lengva.

Tai sudaro galimybę nesąžiningiems pareigūnams pelnytis ir kartu sukelia gandus bei visuomenės nepasitenkinimą.

Atviras lieka klausimas, ar tokius faktus karo metu reikia viešinti ar geriau juos nutylėti, mat paviešintas istorijas Maskva dar labiau sutirština ir paskleidžia po visą pasaulį.

Tokiu būdu Kremlius vykdo informacinį karą, siekia diskredituoti Kijevą, tikėdamasis, kad Vakarai sumažins savo paramą Ukrainai. Be to, baiminamasi, kad paviešintos aferos gali sumažinti Ukrainos civilių norą remti kariuomenę ir sukelti fronte kovojančių karių nepasitenkinimą.

Spėjama, kad norėdama išsaugoti tautos vienybę bei kovingą nusiteikimą ir nenorėdama gadinti tarptautinio įvaizdžio, Ukrainos vadovybė neviešina kai kurių kompromituojančių faktų, taip, kaip neviešina kare sužeistų ir žuvusių karių skaičiaus. Todėl neatmetama galimybė, jog prezidentūra neviešina ir didelių kyšininkavimo bei humanitarinės pagalbos pasisavinimo skandalų ir nepraneša apie karines išdavystes.

Oficialioje Vyriausybės kontroliuojamoje Ukrainos žiniasklaidoje vyrauja pranešimai iš fronto bei pagyros prezidentui ir kariams, tačiau privačioje žiniasklaidoje temų ratas yra platesnis. Drąsiausiai apie negeroves yra diskutuojama internete, kur net dalis tinklalapių bei nuomonės formuotojų nevengia kritikuoti Vyriausybės ir karo vadų vykdomos politikos, ypač nesugebėjimo kovoti su korupcija.

Vienu iš drąsiausiai opias problemas gvildenančių tinklalapių yra Vakarų Ukrainos auditorijai skirtas „zaxid.net“, kurio redakcija kartu su televizija „Telekanal24“ ir radijo stotimis „Radio24“ bei „LuxFM“yra įsikūrusi Lvove. Tinklalapis drąsiai viešina skandalus, į kuriuos įsivelia aukšti valdininkai, muitininkai, kariūnai, ir nebijo spausdinti apžvalgininkų, pritariančių NATO sprendimui Vilniuje nepriimti kol kas į sąjungą Ukrainos.

Taip rašantys apžvalgininkai teigia, jog NATO bendrijos yra verti vien fronte pasiaukojančiai kovojantys ir stebuklingą ištvermę bei sumanumą rodantys kariai, o politikai ir valdininkai privalo visų pirma atlikti namų užduotis – suvaldyti korupciją, biudžeto lėšų švaistymą, humanitarinės pagalbos vagystes ir elito nebaudžiamumą.

Be to, šalis privalo užbaigti desovietizaciją, derusifikaciją ir kartu išvalyti politinę bei karinę  vadovybę nuo Maskvos agentų, nes priešingu atveju visi NATO planai per Kijevą nutekės į Kremlių.

Rusijos agentų bei kolaborantų išdavystės spėjamai iš dalies nulėmė spartų priešo žengimą karo pradžioje ir daro įtaką kai kurioms dabartinėms nesėkmėms fronte, tačiau tiesą apie tai greičiausiai sužinosime tik po karo, nes oficiali spauda ir šalies vadovai kol kas apie tai tyli.

Prieš keletą dienų „zaxid.net“ išspausdino įdomų apžvalgininko Romano Lechniuko straipsnį apie Odesos kyšininkoJ. Borisovonušalinimo aplinkybes. Straipsnyje pavadinimu „Baudžianti prezidento ranka ir valstybingumo formavimas“primenama, jog teisėsauga ilgai nereagavo į tinklaraštininkų viešinamus demaskavimus, o kyšininkas suimtas tik prezidentui įsakius tai padaryti.

Buvo primintos ir kelios kitos korupcinės bylos, pradėtos tik gavus asmeninį V. Zelenskio nurodymą, nors apie valdininkų savivalę visuomenė seniai diskutavo. Priminta ir tai, jog tik prezidentui pagrūmojus iš pareigų atleistas karo metu į Maldyvus už mokesčių mokėtojų pinigus nuskridęs seimūnas Jurijus Aristovas, ir duotas nurodymas savivaldybėms nebeišlaidauti fontanų statymui bei koncertams, o lėšas skirti paramai kovojantiems fronte.

Apžvalgininko teigimu, asmeniškai nurodydamas suimti ar nušalinti prasikaltusius politikus ir valdininkus V. Zelenskis kuriasi „teisingo šerifo“ įvaizdį, tačiau ši situacija puikiai iliustruoja, kad šalyje yra netvarka, mat teismai, prokuratūra ir ekonominė policija nevykdo savo tiesioginių pareigų – nekovoja su korupcija, o dalis toliau nuo fronto esančių savivaldybių lėšas švaisto pramogoms.

Apžvalgininkas apgailestauja, kad V. Zelenskis tapo vienvaldžiu šalies vadovu, o premjero ir pralamento vaidmuo visiškai sumenko. Apgailestauja ir dėl to, jog prezidentas nėra vienodai griežtas visiems ir pro pirštus žiūri į savo pavaldinių bei buvusių partiečių prasižengimus.

Šiomis dienomis „zaxid.net“ paskelbė ir straipsnius, atskleidusius, kad už 4 000 eurų kyšį vienas Červonogrado advokatas padeda karinio amžiaus vyrams pabėgti į užsienį, o muitinėje pradingo iš JAV atsiųsta vienos milijonų dolerių vertės humanitarinės paramos siunta kariškiams.

Be to, parašė, jog 700 eurų kyšį imant buvo areštuotas statybos leidimus išdavinėjęs Lvovo valdininkas Petro Ogorodnikas, o Veterinarinės medicinos universitete buvo suimtas kyšio iš studentų reikalavęs dekanas Jaroslavas Berezivskis.

Primenama ir tai, jog prieš pusantro mėnesio Ukrainos verslininkų sąjunga išplatino viešą kreipimąsi į prezidentą, kuriame teigiama, jog valdininkų savivalė bei kyšininkavimas pasiekė neregėtas aukštumas, trikdančias net šalies kovinę galią, ir paprašė V. Zelenskį įsteigti specialų sąrašą, į kurį būtų įrašomi nesąžiningi valdininkai.

Tinklalapis „zaxid.net“ daugiausia dėmesio visgi skiria ne negerovių demaskavimams, bet karių didvyriškumui ir civilių teikiamos paramos frontui aprašymams. Tokia tad yra daugialypė dabartinės Ukrainos realybė – didžioji dalis tautos aukojasi dėl pergalės, o dalis toliau nesąžiningai lobsta, išsisukinėja nuo kariuomenės, blokuoja kovą su korupcija.

Lietuvos žiniasklaida pranešimuose apie Ukrainą irgi visą dėmesį skiria pokyčiams fronte bei Rusijos vykdomam civilinių objektų bombardavimui ir taikių gyventojų išgyvenimams, bet nepateikia visos dabartinio gyvenimo panoramos.

Ukrainos pergalė šiame kare yra gyvybiškai svarbi Lietuvai, tačiau, remdami Kijevo kovą, privalome suprasti realią situaciją šioje šalyje, kad suvoktume, jog tiekdami karinę pagalbą turime kartu remti ir nepriklausomą žiniasklaidą bei korupciją ir valdininkų savivalę demaskuojančias organizacijas.

Turime suprasti ir įsisąmoninti, jog po karo pastarųjų organizacijų rėmimas taps bene svarbiausiu uždaviniu, mat korupcija čia yra įsišaknijusi labai giliai ir vieni patys ukrainiečiai gali jos neįveikti.