Penkių parų kelionė į Kėdainius, virtusi pragaru

Jorūnė LIUTKIENĖ

Jų kelionė nuo namų iki sienos, galėjusi trukti vos 14 valandų, virto 5 parų pragaru. Šitos istorijos apie skausmą. Apie kelių parų siaubą ir per jas nugyventus gyvenimus su pykčiu ir neviltimi, tragedijomis. Šitos istorijos apie tikrą karą, kurį tironai ir agresoriai vadina operacijomis, eksperimentais, net avantiūromis. Šitos istorijos apie praeitį. Kol kas jos turi dabartį ir viltį, bet neturi ateities.

Pusė šeimos kartu

60-metė Ania Ukrainoje užaugino 5 vaikus: keturias dukras ir vieną sūnų. Šiandien pusė jos šeimos yra saugioje ir svetingoje mūsų krašto žemėje, o kita pusė liko negailestingai trypiamoje,  apšaudomoje ir žiauriai naikinamoje jų tėvynėje.   

Anna, kuri šeimoje vadinama Ania, su savo vyru, viena iš dukterų Natalija ir jos šeima gyveno Baltosios cerkvėsmieste (ukr. Бі́ла Це́рква). Tai daugiau kaip 200 tūkstančių gyventojų miestas Kijevo srityje.

„Mūsų miesto ilgis 10 km“, − sako Natalija. Dukros šeimoje augo du berniukai: vienuolikmetis Kirilas ir keturmetis Nidas.

Jauna moteris prasidėjus sprogimams susivokė nedelsiant. Įkalbėjo mamą ir puolė bėgti. Žilagalvė Ukrainoje dirbo kiemsarge ir vos tik apsistojo svetingoje ,,Graikinėje“ iš karto paprašė, kad jai duotų šluotą ,,vėduoklę“, su kuria išgrėbė viską aplinkui iki paskutinio dar nuo rudens likusio lapelio.

Kai kalbamės, Vincentavoje sninga. ,,Graikinės“ šeimininkai moteris ir vaikus vaišina tortu. Vaikai tai krykščia, tai žaidžia, tai juokiasi ir mes nusprendžiame, kad jiems lengviau.

Daliai jų iš viso gausaus būrio net nebuvo iš karto pasakyta, kad vyksta karas, tiesiog – važiuosime atostogų, paskui po truputėlį buvo įvesti į realybę arba išgirdo ją sirenų pavidalu.

Iš Kijevo regiono Lenkijos sienos link Anios šeima pasuko su 1973 metų žiguliuku, kurį vadina ,,kapeika“. Visą kelią bijojo, kad jis tiesiog subyrės, bet tikslą pasiekė, net savo šunį atsigabeno.

Natalija su šeima siekė patekti tik į Lietuvą, nes jos vyras Deivydas lietuvis. Čia jau laukė vyro tėvai, kurie visą didelę šeimą ir atgabeno į Kėdainių rajoną.

Anios pirmasis vyras, jos vaikų tėtis, liko Ukrainoje. Jis kovos. Ukrainoje liko ir dar dvi dukros, sūnus su šeimomis. Dar 7 anūkai.  

Įkalbėję mamą, abi dukros Natalija ir Marija su vaikais lėkė kaip akis išdegę. Apie tą kelionę jos gali pasakoti ir pasakoti – joje nesuskaičiuojamai daug detalių ir tikrų ašarų, nes ta kelionė buvo išgyvenimo kelionė.  

Marija įsisodino mamą pas save ir vaikus trylikametę Tanią ir 1,1 metukų Marką. Jos vyras liko Ukrainoje.

,,Bėdos nelaukiau. Pabudau kaip į darbą. Kaip kiekvieną rytą. Vyras vyksta į vieną miestą, aš – į kitą. Dar snūduriavau, kai išgirdau vyrą sakant: „Kelkis, prasidėjo karas“.

Pamaniau, kad šiaip sako. ,,Koks dar karas?“ – sakau jam.

O jis: „Tikrai karas“, − pasakoja Marija.

,,Tik staiga matau skrenda kažkas, sprogsta, ir tu nežinai ką daryti. Pas mus mažas vaikelis. Surinkau daiktus ir puolėme į rūsį“, − pasakoja Marija.

Šaudė į civilius

Baltosios cerkvės mieste vasario 24 dieną sprogimai buvo 5:30, 5:40, 5:50 val. Moterys minučių tikslumo vis pakartoja laiką. 

Pirmą dieną buvo šaudoma į karinius objektus.

,,Na, dar pagalvojome, kad kariškiai pašaudys ir viskas baigsis“, − sako Marija. 

O jau antrą dieną iš karto prasidėjo šaudymai į civilius, į žmonių namus. Darėsi vis blogiau ir blogiau kas valandą.

„Reagavome greitai. Per 30 minučių susidėjome daiktus, sėdom visi ir išvažiavome, − sako Marija. – Mama norėjo likti, bet mes, dukterys, ją įkalbėjome. Vyresni žmonės mąsto kitaip. Jie sako aš jau viską čia turiu. Man niekas nebaisu.

Bet mums kaip bus? Mes visada žinosime, kad tavęs nepasiėmėme – viena per kitą sako seserys“.

 Iš namų išvyko vasario 25 dieną apie 13 valandą.

„10 kartų sunkiau važiuoti į nežinomybę“, − sako abi dukterys.

Mamos Anios geriausia draugė liko ten, kur gyveno. Pasakojant jai kaupiasi ašaros. Ji užaugino vaiką ir jau kartą savo gyvenime pergyveno persikėlimą iš Černobylio po elektrinės avarijos. Įsikūrė sunkiai ir šį kartą nebepaliko savo namų.   

Ką pasiėmė? Pirmiausia, viską tik vaikams.

,,Ėmiau viską, kad nesušaltų vaikai. Vaikams griebiau šiltus drabužius. Šiltas kojines. Sau tai kaip stovėjau, praktiškai, taip ir atvažiavau, nepersirengiau tas kelias dienas, nes ir neturėjau kuo. Taip ir prabuvau su šiltomis kelnėmis ir bliuzonu“, − pasakoja Natalija.

Dvi paros be miego

Aš gerai nežinau Ukrainos šalies geografijos, ir nenorėjau daug kartų moterų klausti to paties, bet jos vardijo ir vardijo miestus, kuriuos matė, nes privažiavęs matai, kad užkarda, važiuoti negali arba kamštis, tada suki atgal, ieškai kelio.

Tas kelias buvo toks ilgas, kad skauda klausytis. Jiems skaudėjo važiuoti, nes nuolat darė ratus. Grįždavo į tą pačią vietą. Ir jei tu privažiuoji eilę, net nežinai, kur stovi ta eilė. Ar jau siena, ar dar ne…

Kai besiblaškydami  po apylinkes pasiekė Vinicos miestą, žmonės jiems sako: ,,Jūs padarėte 15 km lanką“. Per tas kelionės paras buvo du kartus susitikę su sesers automobiliu. Iš tų penkių parų kol pasiekė Lietuvą – 2,5 nemiegotos.

„Visada norėjau ekskursijos po savo šalį, bet ne tokios. Aš dabar tiek miestų ir miestelių pamačiau, bet ne tokių aplinkybių aš norėjau“, − graudinasi Marija.

Pragaro kelias

Šeimoms įspūdingai ilgai teko judėti apšaudomais Ukrainos keliais. Visada kamštyje. Visada nerime. 3–4 kilometrus tenka važiuoti 3 valandas.

Kai važiuoji, kelio kartais nėra, nes važiuoji per laukus, o virš galvos sirenos kaukia. Vaikai iš karto verkia. Kai stovi eilėje, nežinai net kur tu stovi, kokioje vietoje. Sirenos kaukia. Vaikai verkia.

Naktį turi stovėti be šviesų, kad niekas iš oro nepastebėtų automobilių. Šalta. Sirenos. Tada vaikai ir moterys šoka iš automobilio ir krenta ant žemės po krūmais, kupstais, kur tik gali.

Grįžta. Sirenos vėl kaukia. Verkia vaikai. Ilgainiui vaikai išmoko iš karto išlėkti iš automobilio. Ką reiškia sirenos, vaikai nesuprato tik patį pirmą kartą, paskui jau viską suprasdavo. Kiekvienas miestas buvo sirenos, sirenos, sirenos. Nutyla ir vėl. Vėl šoki iš automobilio. Tada slepiesi, kur tik papuola – grioviuose, pakelėse, kapinėse.

Kas kelis kilometrus stabdo. Važiuoji be kelio – vienos duobės. Stovėdami eilėje vairuotojai nemiega, nes jei užmigsi tave apvažiuos ir pasiliksi. Moterys eina šalia kolonos ir daužo į langus, primindamos, kad negalima miegoti. Tokiame pavojuje, įtampoje ir baimėje teko važiuoti kelias paras.

,,Kai jau kaukia sirenos, tai visada ataka iš oro, − sako Natalija. − Svarbiausia visada turėti dokumentus rankose“.  

Bet kuriame poste, užkardose tikrina tik pasus. Nereikia jokių automobilių dokumentų – nieko daugiau. Nes rusai pasiima paliktus automobilius ir taip pat jais važiuoja, todėl svarbu tik pasas. Išvažiuodamas iš šalies turi turėti ir parodyti tik Ukrainos pasą.

Degalų kolonėlėse žmones tiesiog išvarydavo, net vydavo, neleisdavo pilti kuro, nes darbuotojai bijodavo, kad kritus bombai sprogtų visa kolonėlė. Kai nėra kuro, tu stumi savo automobilį.

Jeigu jis sugedo, išlipi ir eini į tą, kuris pakelyje tuščias paliktas stovi arba sėdi pas kitus žmones arba eini pėsčiomis – nėra pagalbos, nėra detalių, remonto dirbtuvių ir nėra kam paskambinti. Daugelio žmonių ryšis su artimaisiais prarastas arba neįmanomas.

„Čia Jūsų neturi būti“

„Mes praėjome 7 pragaro ratus“, − tyliai sako pagal savo charakterį labai karinga Marija.

Kai komendanto valanda – negali būti lauke. Turi nevažiuoti. Viešbučiai uždaryti. Blogiau nei sirena skamba žodžiai: ,,Kad per 30 minučių jūsų mieste neliktų“, „Čia jūsų neturi būti“. ,,O kur būti? Vaikai juk ant rankų… ir mes važiavome“, – nevilties ir skausmo kupinu balsu sako Natalija.

Netekę vilties, suprasdami ką daro, žmonės važiavo: „Kaip bus, taip bus“, − sakė Natalija.  

„Kai pranešė, kad naktį bus 7 laipsniai šalčio, aš supratau, kad vaikai sušals. Sėdėti mašinoje ne išeitis, nes visi eina, o tu lieki, kur esi. Vasario 28 dieną nusprendėme eiti“, – sako Natalija.

Tuo metu jie net gerai nesuprato kur yra. Ir galvojo, kad kelionė bus ilga. Prie sienos tu turi pasiimti viską su savimi ir toliau eiti pėsčiomis. Sunku suprasti, kas vyksta. Žmonės eidami pėsčiomis išmeta daiktus, drabužius, lagaminus. 10 km iki sienos vis daugiau ir daugiau pamestų automobilių. 

Čia jų reikia tik tiek, kad šiek tiek pasišildytum ir kiek arčiau prisivežtum savo daiktus. Ryte, kai jau pamatė, kad yra autobusai ir lipo į juos, dar irgi nesuprato, kiek važiuos, bet ten atstumas, pasirodo, iki sienos buvo vos 10 minučių kelio.

„Mes vos spėjome paduoti pasus ir jau atsidūrėme prie sienos“, – sako moteris.

Lietuvą pasiekė kovo 2 dieną. Išvarginti, išsekę, sutrikę ir nesuprasdami, kaip tai įvyko. Mama Ania visą kelią atlaikė su hiperotnine krize. Liga paaštrėjo pirmą karo dienos rytą ir tęsėsi visą kelionę.

,,Žmonės Lenkijoje, Lietuvoje buvo labai supratingi. Pasitiko labai jaukiai, davė arbatos, šilto maisto. Visur drabužiai iškabinti, sudėti − gali paimti, ko tau reikia“, − pasakoja Natalija.

Devintą karo dieną neliko kelio atgal

Čia, ,,Graikinėje“, Anios šeima dar pasipildė. Po kelių dienų atvyko Ukrainos kariškio žmona Katerina su dviem savo vaikais. Katerina yra Natalijos draugė ir sūnaus krikšto mama.

Dar iki kovo 4 dienos veterinarė Katerina buvo savo namuose Kijeve ir rūpinosi vyru, nes jis iš karto išėjo atlikti pareigos Tėvynei. Vyras dar 2014 metų kare buvo pirmose gretose. Dabar vėl.

„Buvau arčiau. Padėjau jam. Ruošiau maistą. Veždavau daiktus į dalinį, ko jam reikėjo“, − sako Katerina, tačiau padėtis aštrėjo. Apšaudant vaikams prasidėjo isterija.

„Aš taip raminau vaikus: čia skraido ne tik priešų lėktuvai, bet ir mūsų pilotai, jie skrenda, kad gintų mus, jie taip pat turi skraidyti ir saugoti mus“, − pasakoja Katerina.

Dar namie ji vaikus išmokė bėgti į vonią, griūti vienam ant kito ir užsidengti galvas rankomis. Nuo savo vyro mamos ir dar vieno jos anūko, vaikų pusbrolio Katerina atsiskyrė visai netikėtai.

Kai apsisprendė vykti, daiktus jai padėjo susikrauti vyras, todėl turėjo patogius miegmaišius, maisto konservus, kad pavalgytų, kitus būtinus reikmenis.

Sėdusi į automobilį su vaikais Uljana ir Tarasu Katerina  išvažiavo apsižvalgyti į traukinių stotį: kaip reiktų išvykti, kokie keliai atviri, kokie tvarkaraščiai, kur yra užkardos. Žodžiu, pasitikrinti.

Uošvienė su kitu anūku liko namie. Pusę kelio važiavau viena, kitą pusę mane per užkardas palydėjo vyras. Ji pamatė, kas vyksta: nėra nei tvarkaraščių, nei bilietų, traukiniai važiuoja pilni, vagonų durys net neatsidaro.

„Aš supratau, kad negaliu grįžti atgal, turiu judėti tik į priekį, kad maneęs antrą kartą jau nepalydės ir nebeaišku, ar beliks stotis“, − savo išgyvenimus pasakoja Katerina.

Vyras paskambino mamai, kad važiuotų irgi į stotį, bet jie apsisprendė likti. Po milžinišką Kijevo traukinių stotį ir jos perėjas bei peronus su vaikais teko gerokai pasiblaškyti, per stebuklą patekus į kraštinį peroną, ten atvyko traukinys, į kurį ji ir įlipo be jokių bilietų.

„Mes buvome beveik pirmi. Traukinys žaibiškai užsipildė. Kupė sėdėjo po 20 žmonių, visose praėjimuose, tamboruose, kur tik buvo vietos, sėdėjo ir stovėjo žmonės, bet dar nebuvo taip blogai, kaip Lvove persėdus į žmonių perpildytą električką iki Lenkijos. 

Tada, kai Katerina su vaikais įlipo į traukinį Kijevo stotyje, nebeliko vienos krypties traukinių kelio. Jį subombardavo.