Penkeri metai be Kultūros centro: kaip išgyvenome ir ko laukti?

Agota SPIEČIŪTĖ

2020 metais Kultūros centrui išsikrausčius į buvusios mokymo šventovės Jonušo Radvilos studijų centro patalpas, visa bendruomenė nebyliai sutiko, kad naujojo kultūros centro lauks 5 metus. Iš jų jau pralėkė visi ketveri, penktieji baigsis 2025-aisiais. Kitais metais statybų finišas: ar viskas pagal planą? Ar pasigedome renginių? Kokias sukneles ruošti centro atidarymui? Kultūros erdvėje pribrendę klausimai kviečia į statybų aikštelę. 2022 metų balandį, komisijos nariai po konkurso spausdami ranką naujajai Kultūros centro direktorei Daivai Urbonienei, ne tik sveikino, bet ir užsiminė, kad jos laukia statybos. Šiandien Daiva sako, kad tąkart iš esmės neužfiksavo, ką tai realiai reiškia, nes jos galvoje buvo labai aišku:  statybininkai yra, darbininkai dirba, savivaldybė tą procesą koordinuoja. Lyg ir niekas taip tiesiogiai neliečia. Labiau galvą skaudėjo dėl kitų reikalų.

Atsitiko gyvenime statybų iššūkis

Bet tik pradėjus dirbti naujose pareigose, antrą dieną ji nukūrė į statybvietę. Ir čia prasidėjo visas smagumas. Dar tą pačią savaitę, pasak Daivos, „sugebėjome surengti pasitarimą statybiniame vagonėlyje“, kuriame dalyvavo Justas Aleknavičius (UAB VYTEDA vadovas), darbų vadovas Imantas Jakaitis, tuometiniai projektuotojai, subrangovų atstovai, Irma Survilienė (savivaldybės administracijos Statybos skyriaus specialistė, kuri kuruoja šį projektą) ir Eglė Petrauskienė.

,,Mes iš Kultūros centro su pavaduotoja Egle ūkio reikalams į šią rekonstrukciją esame įsitraukę labiausiai. Esame tas kertinis dvejetas“, – kolegės darbą vertina Daiva.

Visi tada pirmą kartą aptarė statybų eigą ir reikalus. Daiva neslepia, kad iš pradžių teko suprasti, kokia kalba čia visi kalba ir ką kas apie ką sako.

,,Aš tik prašiau – išverskite man į aiškią, literatūrinę kalbą, ką čia kas reiškia. Ir dabar ne viską suprantu, bet nebijau klausti ir nebijau pasakyti, kad nesupratau“, – sako Kultūros centro direktorė.

Perprasti, suprasti ir išsiaiškinti viską teko pačiai. Teko apvažiuoti kone visus Kultūros centrus, įsitikinti, kas kaip veikia, kas pasiteisina. Kantriai, po truputį, visi vieni kitus pradėjo girdėti ir susidraugavo. Dabar direktorė neatsidžiaugia, kad randa bendrą kalbą, bendrus sprendimus, o ir matymas visų vienodas. Sutarimas yra. Kad Kultūros centras atsidarytų ir būtų puikus, suinteresuoti visi.

Dar ne mažiau svarbu, kad ši komanda dirba su gera nuotaika ir pasitelkusi humorą. Mat geranoriškumo vienas kitam daug. Daiva sako jaučianti, kad Kultūros centras yra tas objektas, kuris visiems reikalingas ir visi iki vieno nori, kad viskas būtų gerai. Jei reikia, žmonės, kurie prie jo dirba, atvažiuoja iš kitų miestų, konsultuoja, padeda vienas kitam. Primena. Atsako. Kultūros centro direktorė sako, kad šiame statybų iššūkyje sutiko tik draugiškus ir nusiteikusius padėti žmones.

,,Man labai svarbu žinoti, kad aš ir kiti, kiek galėjome, viską padarėme. Šiandien mes atiduodame jam visą savo meilę ir visą širdį. Aš pati visą dūšią atidaviau. Centras bus išlauktas, išmylėtas, iščiustytas ir labiausiai norime, kad atitiktų žmonių lūkesčius. Žiūriu kaip į savo namus ir tai bus mūsų visų namai“, – sako Kultūros centro vadovė.

Nuo to pirmojo karto vagonėlyje rinkosi labai dažnai, nes reikalų buvo daug. Drastiškai kilo medžiagų kainos, keitėsi tiekėjai, bankrutavo projektuotojai. Likusi komanda ir nauji žmonės susikūrė grupės pokalbių kambarį „Messenger“ programėlėje, kad galėtų greitai spręsti problemas. Kuriems tik iškyla klausimas, iš karto rašo ir dirba.

Tai, ką tada pamatė savo akimis Daiva, buvo tik statybos – dabar veiksmas pasistūmėjęs „į faktą“, kaip ji sako. Apčiuopiamai matyti rezultatas, kuri šiandien nė kiek neatsilieka nuo planų. Pati Daiva sako jau net nepastebinti, kaip objektas auga ir keičiasi, nes nuolat būna. Tačiau tie, kurie užsuka retokai, net stebisi, kad jau pasistūmėta stipriai. Galima užeiti į būsimus kabinetus ir pavarstyti jų duris.

,,Man labai svarbu žinoti, kad aš ir kiti, kiek galėjome, viską padarėme. Šiandien mes atiduodame jam visą savo meilę ir visą širdį. Aš pati visą dūšią atidaviau. Centras bus išlauktas, išmylėtas, iščiustytas ir labiausiai norime, kad atitiktų žmonių lūkesčius. Žiūriu kaip į savo namus ir tai bus mūsų visų namai“.

Kultūros centro vadovė

Pradėjus gilintis išaiškėjo labai daug dalykų, kuriuos buvo būtina padaryti, bet pagal jokius projektus jie nebuvo nematyti. Pavyzdžiui, scenoje buvo… ne medinės grindys! Dar ilgametė Kultūros centro direktorė Onutė Mikalauskienė kolektyvui buvo apie tai užsiminusi, kad projektuotojai, deja, buvo kitaip pamąstę.  

,,Jeigu grindys ne medinės, šokėjams nėra amortizacijos. Ir akustiškai scenai reikalingos medinės grindys. Ypač teatro spektakliams reikia minkštumo, jaukumo, ir koncertams tai labai svarbu. Net apšvietimas kitaip krenta. O ir teatrai kelia reikalavimus grindims, ir ne visi atvažiuoja, jei nėra sąlygų. Ir prižiūrėti medines paprasčiau, bet svarbiausia – atlikėjai“, – dalykus, kuriuos reikėjo įrodyti vardija Daiva. –  Apskambinome ir apklausėme visus teatrus, surinkome informaciją net iš šokių federacijų, kad būtume ramios.

Pavyko įtikinti. Taip, išėjo brangiau, bet truputėlį, o atvežti teatrą juk būtina.

Pasikeitė apšvietimo projektas

Pastato rekonstrukcijos projektas darytas 2012 metais. Ne visko jau dabar ir pirkti yra. Net nebegamina to, kas buvo numatyta. Tad apšvietimas pagalvotas ir sudėliotas naujai. Kaina keisis, bet tai normalu, visada būna pakeitimų. Reikėjo kondicionavimo ir vėdinimo sistemą pastiprinti.

,,Kai aiškėjant detalėms realiai supratau, kad garso, šviesos ir akustikos projekto iš viso nėra, iš karto buvo aišku, kad jį turi daryti tik profesionalai. Tada išgąsdino kaina. Toks techninis projektas kainuoja apie 10 tūkstančių eurų, bet reikalai pajudėjo“, – sako D. Urbonienė.

O kaip sako lietuvių patarlė – bėda viena nevaikšto. Kone tuo pat metu statybininkai atėjo klausdami ,,Kaip dažysime?“. ,,O ką aš žinau, kas numatyta?“ – paklausė tada. Statybų vadovas Imantas patvirtino, kad interjero projekto nėra, o pagal techninį projektą galima rinktis iš kelių spalvų.

,,Tai yra Kultūros centras ir yra šio pastato paskirtis ir pastato idėja. Jis turi nešti žinią. Pati supratau, kad yra dvi jo dalys: senoji ir naujoji, kaip tai atspindėti, kaip išreikšti ir apjungti?“ – kilo daug klausimų.

Sužinojusi, kiek kainuoja interjero projektai ir čia Daiva nepasidavė, ieškojo pradžioje rekomendacijų, kaip ir ką daryti, paskui galimybių. Darbo ėmėsi jaunas architektas Andrius Efimenko už adekvatesnę kultūros centro išgalėms sumą.  

Kultūros centre bus trys pagrindinės erdvės. Viena – darbo kabinetai administracijai, kuri bus  įrengta šiuolaikiškai. Antroji – tokia kaip ir pasitikimo zona, holas, erdvė, kuri bus labai moderni. Ta vieta dar galės tarnauti ir kaip nedidelė konferencijų salė. Joje bus spalvotos kėdės ir dar parodų zona.

D. Urbonienė

Kas laukia naujame pastate?

Interjero projekto reikia vykdant statybas ir įrengimo etape. Viskas vyksta kartu: kur ką prakišti,  nuvesti, pakabinti, nudažyti, sumontuoti, suplanuoti atstumus ir t.t. Gaila, kad toks projektas  nebuvo daromas iš pat pradžių, nes prie jau pastatytų sienų reikėjo derinti labai svarbius sprendimus ir ne viską galima įgyvendinti, ką norėjosi, tačiau dabar vizija yra. Ir tai bus kone vienas iš kelių kultūros centro pastatų, kuris turės savo viziją ir ją matysime.

,,Interjero dizainerio dėka kiekviena atskira erdvė turi savo idėją. Modernus šiuolaikiškumas, betonas derės su jaukumu ir prabanga. Sena su nauju. Aktyvumas su malonumu“, – sako Daiva.

Kultūros centre bus trys pagrindinės erdvės. Viena – darbo kabinetai administracijai, kuri bus  įrengta šiuolaikiškai. Antroji – tokia kaip ir pasitikimo zona, holas, erdvė, kuri bus labai moderni. Ta vieta dar galės tarnauti ir kaip nedidelė konferencijų salė. Joje bus spalvotos kėdės ir dar parodų zona.

,,Iš tos pereinamosios erdvės mes palikę visus savo rūpesčius, išsitaškymus ir, nusiavę batus, (perkeltine prasme – aut. past.) lydimi pagal nuotaiką pasirenkant renginiui tinkamą apšvietimą, pereisime į labai prabangią salę, kuriai pasirinkta klasikinė, bet elegantiška burgundiška spalva“, – sako D. Urbonienė.

Čia bus rodomi spektakliai, baletai, miuziklai, vyks koncertai ir renginiai. Kultūros centras galės pasikviesti net šiuolaikinę operą. Tai bus vieta, kur norėsime patirti malonumą. Žiūrėdami  profesionalųjį meną galėsime atsipalaiduoti, bet kad būtų pakylėta ir jausminga.

Visi išsiilgę

,,Labai visi pasiilgome tokios prabangos, nusiteikimo ir iš detalių kuriamos emocijos, šventės. Ir kolektyvas labai laukia. O kai tik vyksta renginys, mums žmonės, miestiečiai, visada primena, kad mums to labai trūksta. Neturime kažkur važiuoti, galime viską patirti čia, savo namuose, ir tai bus jau netrukus“, – sako D. Urbonienė.

Ši ypatinga didžioji amfiteatrinė salė talpins 460 žiūrovų. Nors ir nėra labai įspūdingai didelė, bet  dar prisimename tokių renginių, kai senajame pastate iki pat sienų ir scenos pristatę kėdžių kur tik telpa ir yra įmanoma, Kultūros centras sutalpindavo 350 žmonių. Dabar manoma, kad miestui tiek užteks ir pasirodymams, ir repeticijoms. Ji gana stati, kad būtų geras matomumas. Patekti į ją bus galima iš pirmo ir antro aukštų.

,,Pagaliau galėsime gerą produktą ir daug kitų dalykų pasiūlyti ne tik Kėdainių, bet ir aplinkinių miestų publikai, juk esame Lietuvos vidurys“, – sako šiuo metu Meno projektų režisūros magistrantūros programą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti D. Urbonienė.

Ši salė, anot direktorės, skirta sielai. Klausydama su užsidegimu pasakojančios Daivos suprantu, kad ji labai įpareigos. Įsivaizduoju buduarą, kur vyksta žmonių susitikimas su kokybišku menu, kur visi pasipuošę ir atidūs vienas kitam, potyriams, pojūčiams, kur patiri katarsį.

Kultūros centro vadovė pastebi, kad renginių dabar labai daug. Juos ir Lietuvos mastu visi rengia, ir verslas, ir bendruomenės, asociacijos organizuoja, mokyklos, bibliotekos, bet žmonės dabar labiausiai nori įsitraukti, dalyvauti ir kartu veikti.

Aut. past.

Sumaniai išnaudos ir pandusą

Pagal ES reikalavimus turi būti įrengtas pandusas neįgaliesiems, kad žmonės netrikdomai galėtų lankytis kultūros centre ir į salę papulti iš abiejų aukštų. Jo spalva bus plytinė. Ir net tas pandusas pasitarnaus kaip tam tikra vieta, kurioje bus galima daryti nedidelį solo ar koncertinį pasirodymą.

Po pastato užbaigimo prasidės įveiklinimo etapas: kėdės, garso aparatūra, šviesa.

Dalį priemonių būtina pirkti dabar ir tam tikras įrangas turi pakabinti iš karto. Visi scenoje reikalingi keltuvai, šviesos ir garso aparatūra bus įsigyti ir montuojami.

Žiūrovų neprarado, vartotojas pasisotinęs

,,Kai buvusį Kultūros pastatą palikome rekonstrukcijai, tai visą mėnesio veiklos programą iš karto turėjome užpildyti renginiais ir tai buvo iššūkis, nes mokamų renginių neliko, nes nėra kur kviesti atlikėjų, salės neliko. Turėjome galvoti įvairius renginius ir galvoti įvairius projektus išnaudodami esamas miesto erdves ir mūsų pačių pajėgomis, kad žmonėms būtų kur eiti ir ką pamatyti“, – sako  D. Urbonienė.

Negalime nejausti, kad Kultūros centro inicijuotų renginių dabar stipriai padaugėjo, bet darbas tai pasunkėjo, nes su visa aparatūra, kėdėmis, pakylomis, kurias taip pat reikėjo supirkti, tenka eiti po miestą, gatves, sales.

Teko spręsti ir dabartinio nuomojamo pastato situaciją. Vėjo perpučiami, neekonomiški, kiauri, didžiuliai laikinieji namai tapo našta po kaklu: nesvietiškai brangūs. Tada sėdo ir suskaičiavo, kad uždarius trečią ir ketvirtą aukštus, 40 proc. sumažins savo šildymui skirtas išlaidas. Sutaupys pinigų. Taip, kaip apskaičiavo, taip ir buvo. Kitaip būtų ir neišgyvenę.

,,Rengdami valstybines šventes, kurį laiką dėl dabartinės situacijos ir erdvių, kuriomis naudojomės, mes turėjome atsisakyti įdomesnių teatralizacijos dalykų, modernesnių sprendimų, vizualizacijų. Daug to, ką sugalvojame ar norime išbandyti, negalėjome padaryti. Dabar, sulaukę Kultūros centro,  gal tik automobilio į sceną negalėtume pakelti – gal konstrukcijos ir neatlaikytų, bet su motociklu į sceną įvažiuoti galėtume drąsiai“, – sako Daiva, naktimis, kai neužmiega, planuojanti Kultūros centro atidarymą.

,,Dėlioju atidarymo scenarijų ir jis labai keičiasi. Mes dešimt kartų pakeitę jį ir apsitarę, ir nesitarę, ir nenutuokdami, kiek turėsime pinigų, ir dar daug neišspręstų žinomųjų, bet svajonės skraidina į tą dieną, kai mes visi švęsime“, – su nekantrumu ir jauduliu sako D. Urbonienė.

Žmogus dabar yra sotus visko, ir kultūros taip pat. Kalbėdamos diskutuojame, kad žmonės ir patys nebežino ko nori – pasiūla didelė ir taip yra visoje Lietuvoje ir net pasaulio mastu. Kultūros centro tikslas savo bendruomenei pateikti įvairialypę kultūros paslaugą, o ne tai, ką „Youtube“ galime perklausyti ar išvysti. Kultūros centro direktorė žiūrovų gausa ir užsidegimu lankytis renginiuose nesiskundžia. Žmonės ir dabar eina į renginius ir į lauko erdves. Vasario 16-osios proga nebetelpa į sales. 

,,Norime, kad žmonės ne tik patirtų emocijas, bet augtų ir domėtųsi. Turime pateikti ir cukraus (populiariosios kultūros – aut. past.)“, – sako šiuo metu magistrantūros studijas bebaigianti Daiva.

Kultūros centro vadovė pastebi, kad renginių dabar labai daug. Juos ir Lietuvos mastu visi rengia, ir verslas, ir bendruomenės, asociacijos organizuoja, mokyklos, bibliotekos, bet žmonės dabar labiausiai nori įsitraukti, dalyvauti ir kartu veikti.

Po pastato užbaigimo prasidės įveiklinimo etapas: kėdės, garso aparatūra, šviesa.

Aut. past.

Nori dalyvauti

,,Dabar ir solidesnio amžiaus žmonėms, ne tik jaunimui patinka į veiklas įsitraukti. To nepakanka  kad aš tik atėjau, bet aš ir dalyvavau, išmokau, prisiliečiau. Mes visai nesenai pasirinkome buvusias turgavietes ir jose kūrėme renginius, jos padiktavo kultūrinius sprendimus. Žmonės nuoširdžiai žaidė su mumis tą pasiūlytą žaidimą ir tai buvo natūralu. Viena aikštė, viena istorija, kita aikštė – kita ir tai ir tikra, ir džiugina“, – apie naujus projektus pasakoja Daiva.  

Tačiau dabar dar labai aktyviai ir daug pradedama kalbėti apie šiuolaikinį meną ir propaguoti jį. Tokios kūrybos daugėja. Ir tai kaip ir ne nauja, bet dar ne visur jis suprantamas, lygiavertis ir priimtas.

,,Šiuolaikinis menas yra didmiesčiuose, ir jis ateina į regionus. Ir Kėdainiuose jis yra demonstruojamas jau net kelis metus. Turime meninio vyksmo festivalį ,,Formos“, bet tas dalykas yra baikštus. Žiūri penki žmonės, bet šalia tos tradicinės kultūros formų, istorinės kultūros mes turime įsileisti jį ir jaukintis.

Šiuolaikinis menas gali perteikti ir mūsų istoriją, ir kaip tu su juo sutarsi ir ką pats režisierius galvoja, ką mąsto, gali būti labai įdomu. Pvz., kaip šiuolaikinis cirkas perteiktų dvaro istoriją? Tai būtų nauja patirtis ir aš esu už tokį pateikimą, tegul jis verčia mus galvoti ir patirti naujus pojūčius“, – apie kultūros ateitį ir perspektyvas kalba kultūros centro direktorė Daiva.