Pedagogų porą Meilės saloje sujungė aistra šokiams

 Pedagogų porą Meilės saloje sujungė aistra šokiams

Viena iš didžiausių Alano ir Jovitos Magylų aistrų – kelionės, kurias jie mėgsta planuotis patys./ Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Su Alanu Magyla apie puikius Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos pasiekimus kalbėjomės dar gruodžio mėnesį. Tuomet žurnalas „Reitingai“ skelbė apie milžinišką gimnazijos šuolį ir patekimą į geriausiai išmokančių matematikos šalies gimnazijų sąrašą, kuriame užėmė 31–32 vietą, kai prieš metus buvo tik 186 vietoje. „Reitingų“ žurnale dar geresnius rezultatus Krakių M. Katkaus gimnazija parodė ir pagal abiturientų anglų kalbos lygį. Iš prieš metus užimtos 201 vietos ši gimnazija pakilo į 37 vietą tarp visų šalies gimnazijų. Kaip tada, taip ir šįkart pokalbio metu gimnazijos direktorius dėkojo atsidavusiems mokytojams, gyrė kolektyvą, kuris, anot jo, ir yra pagrindinė gerėjančių rezultatų priežastis. Taigi apie A. Magylą, kaip puikų ugdymo įstaigos vadovą, jau tarsi ir žinome – rezultatai kalba patys už save. Tačiau šįkart „Rinkos aikštė“ kviečia artimiau susipažinti su Alanu bei jo žmona ir kolege, taip pat pedagoge, pradinių klasių mokytoja Jovita ne iš darbinės, bet asmeninės pusės. Pokalbio metu jau 15 metų esanti kartu pora atskleidė labai romantišką jųdviejų pažintį simbolinėje vietoje, savo pomėgius bei aistras.

Specialybę pasirinko dar mokyklos suole

Pradėdamas pokalbį A. Magyla mintimis grįžta į praeitį ir pasakoja: „1985 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą atvykau į Krakes ir čia pradėjau pedagoginį darbą.

Esu baigęs Akademijos vidurinę mokyklą, kurioje buvau aktyvus mokinių savivaldos narys, domėjausi istorija, politika, daug laiko leisdavau Žemdirbystės instituto bibliotekoje. Gal tai ir nulėmė pasirinkimą, nors visada, kai mokykloje reikėdavo parašyti kuo būsi, rašiau – agronomu. Mat tėtis buvo agronomas ir aprašyti „būsimą“ specialybę buvo lengviausia…“

Pedagoginį darbą jau 36-erius metus dirbanti Jovita prisimena, kad jos, kaip mokytojos, veikla, prasidėjo Kalnaberžės devynmetėje mokykloje, vėliau – mokykloje-darželyje ,,Puriena“, o šiuo metu jau penktus metus skaičiuoja Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje.

„Pedagogo kelią pasirinkau dar sėdėdama mokyklos suole. Pradinėse klasėse įkvėpė mokytoja, kuri ne tik kiekvieną dieną dalijosi gerumu, nuoširdumu, išmokė dailaus rašto, bet savo pavyzdžiu skatino siekti svajonių, kelti tikslus. Tiesa, besimokydama mokykloje nuolatos susidurdavau su dilema – kokio dalyko mokytoja būti? – maloniai šypsosi moteris. –

Iš pradžių maniau, kad noriu savo gyvenimą sieti su šokiais. Šokiai buvo mano aistra, šokau nuo pradinių klasių, lankiau baletą, o vėliau lietuvių liaudies šokius. Dar būdama mokinė sulaukdavau mokytojų prašymo, kad padėčiau jų mokinius paruošti vienam ar kitam renginiui. Todėl pedagogo gyslelė pulsavo nuolatos. Kaskart ji vis stiprėjo, augo ir brendo.“

Alanas ir Jovita Magylos aktorės Nijolės Narmontaitės knygos pristatyme./Asmeninio archyvo nuotr.

Sunku, bet verta

Uždavus klausimą „kas labiausiai patinka jų darbe?“, Alanas susimąsto ir po kurio laiko sako: „Patinka bendravimas, veiklos organizavimas, ypač kai mums pavyksta ir galime pasidžiaugti savo darbais. Gera, kai matai šalia ramiai dirbančius kolegas“.

Vyrui antrina ir mintį tęsia ir Jovita: „Būdama mokytoja tampi pavyzdžiu kiekvienam vaikui savo klasėje. Mokytojas ne tik moko, suteikia žinių, bet ir ugdo žmogų. Kai matai, kaip laikui bėgant tavo įdėtos pastangos grįžta, kai jauti mokinio pažangą ir tobulėjimą – tai yra tikra pedagogo laimė“.

Sakyčiau, mokytojas yra ne specialybė ir ne darbas, bet gyvenimo būdas, nes nuolat esi įtrauktas į šią veiklą – kad ir atėjus į parduotuvę ir sutikus kokį mokinį, jis vis tiek paklaus – ar jau ištaisėte kontrolinį darbą, kokius namų darbus reikia atlikti, – tėveliai būtinai pasiteiraus, kaip sekasi jų vaikams ir pan.

Pradinių klasių mokytoja sutinka su tokia įžvalga ir prisipažįsta, jog nors ir ne visada būna lengva, tačiau įkvėpimas ir noras eiti pirmyn niekada neapleidžia.

„Mokyti gali daug kas, bet būti Mokytoju – visai kas kita… Manęs daug kartų klausė – kodėl šiandien pasipuošęs, t.y. su kostiumu ir kaklaraiščiu? Visada atsakydavau, kad tai – mano uniforma. Turi būti pasitempęs, tvarkingas, bet kartu ir sugebantis suprasti, padėti, įvertinti ir… būti savas.

A. Magyla

„Dažnai sakau, kad mokytojas – ne profesija, o pašaukimas, gyvenimo kelias. Negaliu teigti, kad nuolatinis sąsiuvinių taisymas, dokumentų pildymas nevargina, tačiau grįžusi namo, dar kartą permąsčiusi dienos įvykius, suprantu, kad šiandien buvo verta žengti kiekvieną žingsnį, ištarti kiekvieną žodį.

Mokinio šypsena, apsikabinimas ir vilties kupinas žvilgsnis atpalaiduoja, nuramina ir džiugina. Man patinka tai, ką dirbu, patinka būti tarp vaikų, patinka jaustis reikalinga. Nuoširdūs pokalbiai, matoma pažanga bei rezultatai ir yra ta kibirkštėlė, kuri neleidžia nuleisti rankų ir skatina džiaugtis savo pasirinkimu, – atsidavimu savo darbui žavi pedagogė. – Dirbdama mokykloje nuolat judu tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šiame darbe kartkartėmis tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos. Mokiniai į klasę ateina su skirtingomis emocijomis, mintimis, patirtimis. Kasdien ieškai būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Pažinimo džiaugsmas gali ateiti visai nejučiomis.“

A. Magyla taip pat visada žavi savo ramybe, puikiai apgalvotomis mintimis. Tad ir šįkart kalbėdamas apie mokytojo profesiją jis sako: „Mokyti gali daug kas, bet būti Mokytoju – visai kas kita… Manęs daug kartų klausė – kodėl šiandien pasipuošęs, t.y. su kostiumu ir kaklaraiščiu? Visada atsakydavau, kad tai – mano uniforma. Turi būti pasitempęs, tvarkingas, bet kartu ir sugebantis suprasti, padėti, įvertinti ir… būti savas“.

Giria gimnazijos bendruomenę

Tiesa, jis apgailestauja, kad jau kelintus metus neturi pamokų ir tai yra tam tikra problema, kuri, anot gimnazijos direktoriaus, nepadeda geriau pažinti mokinių, geriau stebėti nuolat vykstančių pokyčių.

„Mokykla, kaip institucija, yra gana konservatyvi. Tačiau šiais laikais viskas labai pasikeitė. Mokiniai pasidarė labai racionalūs, todėl pasikeitė požiūris į atsakomybę. Smagu, kad tarp mokinių plečiasi savivalda, savanorystė, o tėvai, ypač pasinaudodami šiuolaikinėmis technologijomis, tampa ugdymo proceso dalyviais, – bendruomenės narius gyrė vadovas. –

O dėl teisių ir pareigų – tai, ko gero, amžina problema. Tiek kalbant apie vaikus, tiek apie tėvus. Bet, kalbant apie Krakes, didelės problemos nematau. Nesipykstame su tėvais, kylančias problemas išsprendžiame susitarimais, bet, kas labai džiugina, tėvai daugiau domisi savo vaikų mokymusi, artimiau bendrauja su pedagogais, yra atsakingesni už savo vaikus.“

„Patinka bendravimas, veiklos organizavimas, ypač kai mums pavyksta ir galime pasidžiaugti savo darbais. Gera, kai matai šalia ramiai dirbančius kolegas.

A. Magyla

J. Magylienė teigia jaučianti mokinių ir tėvų pagarbą, kad ir kiek metų juos skirtų.

„Taip, skiriasi šių dienų mokiniai: jie veržlūs, aktyvūs. Mokiniams nebeužtenka tradicinio mokytojo stovėjimo ,,prieš klasę“. Pedagogas turi taikyti naujus metodus ir būdus norėdamas padaryti pamoką kuo efektyvesnę“, – apie nuolat vykstančius pokyčius kalba pradinių klasių mokytoja.

Tarp 50 geriausiųjų – kaimo mokyklos

– Gerb. Alanai, kažkada su Jumis esame kalbėję apie mažesnių miestelių mokyklų privalumus: mažiau vaikų – daugiau pedagogų dėmesio jiems, geresnė priežiūra ir kontrolė, o kartu ir mažesnė rizika netinkamam elgesiui, nes greitai viskas išaiškėja ir pan. O kokių, Jūsų nuomone, yra trūkumų (jei apskritai jų yra)?

Kalbant apie kaimo mokyklas, jos turi daug pranašumų lyginant su miesto mokyklomis. Tik, gaila, ministerija to nesupranta ir viską matuoja ūkiniais parametrais. Mažiau mokinių klasėse – daugiau dėmesio kiekvienam. Artimesnis ir nuoširdesnis bendravimas, susikalbėjimas, pažinimas vienas kito…

Beje, Jums vadovaujant gimnazijai, sugebėjote ją pakelti į aukščiausius geriausių šalies ugdymo mokyklų reitingus, kaip?

Daug metų žurnalas „Reitingai“ pylė purvą ant kaimo mokyklų – jos nesugeba užtikrinti ugdymo kokybės. O šiais metais nutilo – tarp 50 geriausiai išmokiusių lietuvių kalbos gimnazijų 42 procentai – kaimo gimnazijos. Taip pat jos yra ir tarp geriausiai išmokiusių matematikos – 34 procentai, biologijos – 30 procentų. Tai rodo ir Krakių gimnazijos abiturientų rezultatai – 2021 m. 7 laikytų valstybinių brandos egzaminų vidurkiai aukštesni už Kėdainių rajono ir šalies rezultatus.

Kaip to pasiekta? Tai, visų pirma, kūrybiškų, atsidavusių savo darbui mokytojų veiklos rezultatas, jų gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su mokiniais. Tai buvo ypač sunku pandemijos metu. Esu labai dėkingas Krakių mokytojams už sąžiningą darbą.

Suprantama, tobulumui ribų nėra ir visada norisi tik geriau. Kokių dar planų turite, susijusių su Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija?

Kalbant apie planus, norisi prisiminti posakį: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Esame priklausomi nuo labai daugybės faktorių… Bet planuojame išlaikyti esamą mokymo lygį, šeštą kartą dalyvauti šalies edukacinių erdvių konkurse, sėkmingai baigti „Kokybės krepšelio“ programą, dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklos“, „Geros savijautos“ programose.

„Būdama mokytoja tampi pavyzdžiu kiekvienam vaikui savo klasėje. Mokytojas ne tik moko, suteikia žinių, bet ir ugdo žmogų. Kai matai, kaip laikui bėgant tavo įdėtos pastangos grįžta, kai jauti mokinio pažangą ir tobulėjimą – tai yra tikra pedagogo laimė.

J. Magylienė

Gyvenimo aistra – šokiai ir kelionės

Akivaizdu, jog pasiekimai ir laimėjimai visada ateina ten, kur įdėta labai daug darbo ir širdies. Tačiau ar, be darbo, lieka laiko laisvalaikiui?

„Šiais laikais laisvalaikis tapo vertybe. Ypač nuotolinis darbas pareikalavo didelių laiko sąnaudų. Iš kitos pusės apribotas judėjimas davė savų pliusų – kaip smagu suleisti rankas į žemę… Prižiūrėti savo sodą, gėlynus, augaliukus… Paskaityti… – mintimis dalijasi A. Magyla. – Pagrindinis hobis – kelionės. Tik kartą rinkomės firmą, paprastai keliaujame po Lietuvą savarankiškai, mėgstame patys planuotis keliones. Turime draugų įvairiose šalyse, tad dažnai keliaujame su jų pagalba. Patinka ir juos priimti savo namuose. Ką tik išlydėjome vieną savanorį į Ukrainą…“

Ne mažesnį vaidmenį nei kelionės poros gyvenime vaidina ir šokiai. Alanas šokti pramoginius šokius pradėjo dar būdamas trečioje klasėje.

Alanas ir Jovita mokslo metų pabaigos šventėje./Asmeninio archyvo nuotr.

„Tuo metu šoko beveik visi Akademijoje. Nuo devintos klasės šeštadieniais praktiškai neidavau į mokyklą, nes vykdavo repeticijos, o sekmadieniais – konkursai, – šypsosi pedagogas. – Baigdamas mokyklą jau buvau „A“ klasės šokėjas, studentaujant net kviesdavo teisėjauti, o po to buvo gal 20-ies metų pertrauka.

Vėliau sugrįžau į „Hobby“ klasę, bet ir čia pavyko ne vieną pergalę nuskinti. Manau, kad kėdainiečiai turi puikią galimybę gerinti savo sveikatą, emocinę būseną lankydami puikią N. Ir I. Tokarevų šokių mokyklą.“

Kaip pasakoja Jovita, šokiai buvo neatsiejama ir jos gyvenimo dalis, kuri lydėjo nuo pat vaikystės.

„Tikriausiai todėl dirbdama Kėdainių mokykloje-darželyje ,,Puriena“ šokau buvusiame saviveiklos ansamblyje ,,Anzelmutės“ (vadovė buvo tuometė direktorė Irena Sokelienė).

Laisvalaikiu užsiimu karpiniais. Jais sudominau ne vieną mokinį. Išleidau knygą su I. Sokelienės eilėraščiais ir karpiniais ,,Einu į šviesą“. Surengiau ne vieną karpinių parodą“, – ypatingo kruopštumo reikalaujantį savo pomėgį atskleidė pedagogė.

J. Magylienė net kalbėdama apie laisvalaikį, prisimena mokinius, bet kartu pripažįsta, kad ir ji nelieka pamiršta savo buvusių moksleivių: „Dažnai prisimena ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai. Prisimena ir asmeninėmis žinutėmis, skambučiais, kalbina gatvėje…“

O A. Magyla atskleidžia, kad jo santykiai su buvusiais mokiniais yra labai įvairūs: „Su kai kuriais dirbi kasdieną čia pat, mokykloje, kai kuriuos sutinki pačiose netikėčiausiose vietose… Labai nejaukiai pasijuntu, kai stovi kokioje parduotuvėje eilėje, priešais stovintis žmogus atsisuka ir sako: „Laba diena, mokytojau“.

Lemtinga pažintis simbolinėje vietoje

Daugžodžiauti apie asmeninį gyvenimą nelinkusi pedagogų pora džiaugiasi jau dekadą trunkančiais santykiais, o Alanas paprašytas trumpai praskleidžia judviejų pažinties istorijos šydą: „Su Jovita susipažinome per Jonines, Krakėse, Meilės saloje… Čia ji šoko su „Anzelmutėmis“. 10 metų draugystės, 5 – jau kartu… Kas labiausiai žavi? Grožis, sąžiningumas, kulinariniai gebėjimai ir dar daug kitų… O svarbiausia – buvimas kartu“.

Jovita, paprašyta įvardinti tris labiausiai žavinčius antrosios pusės bruožus, taip pat nelieka skolinga: „Rūpestingumas, nuoširdumas, atsakomybės jausmas.“

Tikriausiai bebaigiant pokalbį būtų klaida šokėjų poros nepaklausti abiejų mėgstamiausio šokio ir kokiu žingsneliu jie juda gyvenimo keliu. Tad ir paklausiau. O atsakymas štai čia:

„Jei pašėlti – džaivas, pats maloniausias bet ir sudėtingiausias – lėtas fokstrotas, o abiem bendras, jungiantis ir pramoginius, ir liaudiškus – šokių karalius valsas.

2 Komentarai

  • Kažkodel neaprašoma apie vaikus,.

    • Nueik ir pasiklausk jei taip domina, juk jie suauge, domina tai susisiek ir pakalbek su jais. Juokdarys. Pats mokiausi krakese, pagarba Alanui, puikus zmogus, o jo Istorijos pamokos kurias deste budavo idomios 🙂 Saunuolis ir tiek 🙂

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video