PEDAGOGAS IR VALSTYBĖS TARNAUTOJAS FELIKSAS ROZALINIS IŠ DOTNUVOS

 PEDAGOGAS IR VALSTYBĖS TARNAUTOJAS FELIKSAS ROZALINIS IŠ DOTNUVOS

Rytas Tamašauskas

Studijuojant Dotnuvos bažnyčios metrikas, žvilgsnis užkliuvo už XIX a. vidurio ir antrosios pusės Felikso Rozalinio asmens. Dotnuvos kraštui nebūdinga Rozalinio pavardė vis lindo į akis. Juk apie tą asmenį jau buvau skaitęs Mikalojaus Katkaus atsiminimuose apie mokslus Dotnuvos mokykloje („Raštai“, Vilnius, 1965) ir Dotnuvos bažnyčios archyvo 1906 m. dokumente apie krašto mokykloms skirtą auką. Pasirėmus M. Katkumi, F. Rozalinio pavardė keliskart šmėsteli Meilės Lukšienės monografijoje „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje“ (Kaunas, 1970).

Nors istorijai tekstų mažoka, bet tai ir buvo intriga statistiką, paliudijimus ir nuojautas sužerti į krūvą.

Ištakos ir mokslai

Feliksas Rozalinis kilęs iš Panevėžio pavieto Pabalninkų kaimo. Gimė kilmingojo Juozapo Rozalinio šeimoje apie 1818 m. (pagal mirties metriką; tikriausiai sūnaus Cezario informacija reikėtų tikėti) arba 1824 m. (pagal antrosios santuokos metriką; gerokai vyresnis jaunikis galėjęs bent keleriais metais pasijauninti).

Pavardžių žodyne tėra fiksuota vienintelė Rozalinsko pavardės forma iš Panevėžio, ji šaknimi gali būti sietina su Rozalinio asmenvardžiu. Pasirodo, Pakruojo rajone esantis Rozalimo miestelis iki XIX a. pabaigos buvo vadinamas Rozalinu. Iš XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pirmosios pusės žinomas dailininkas Petras Rozalinas, galbūt Paberžės bažnyčioje yra jo tapytas paveikslas. Kito bendrapavardžio dailininko, Jano Rozalino, pėdsakų esti Dotnuvos bažnyčioje. Deja, apie jų galimus giminystės saitus, jei tokių ir buvo, su Feliksu nežinoma.

Lietuvos švietimo istoriją nagrinėjusi M. Lukšienė traktuoja F. Rozalinį kaip vietinės kilmės mokytoją lietuvį, tačiau pavardės forma verstų galvoti ir apie kitataučio ištakas. Galbūt ta pavarde asmenys atkeliavę reformacijos laikais į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją iš užsienių ir ilgainiui natūraliai tapę valstybės piliečiais; galbūt koks gentainis likęs po prancūzmečio – prancūzas ar italas atėjūnas sukūręs šeimą, Lietuvos žemė jau tapo vaikų gimtine ir namais.

M. Katkaus liudijimu, F. Rozalinis mokėsi Troškūnų apskritinėje mokykloje (prilygo gimnazijai). Į panašias mokyklas dažniausiai atvykdavo mokytis arba turtingesnių laisvųjų valstiečių, arba materialiai išgalinčių bajorų sūnūs. Iš tokio socialinio luomo buvo ir F. Rozalinis. Apskričių mokyklų auklėtinių kelias dažniausia tiesėsi į kunigo ar vienuolio tarnystę, vienuolynų mokyklas, teisės studijas, retkarčiais pasiektas ir universitetas.

Nežinoma, ar F. Rozalinis siekęs kokio universiteto išsilavinimo. Tačiau turbūt prigimtis, ambicijos ir kai kurie charakterio bruožai vertė savimi apgobti gyvenimą imant ir duodant.

Netektys

Pirmieji įrašai apie F. Rozalinį Dotnuvos bažnyčios metrikose atsiranda 1845 m. pradžioje: krikštijamas sūnus Vladislovas. Pirmoji Felikso žmona Antanina kilusi iš kilmingųjų Ratmičiauskų (Rostmičevskių, Ratmiševičių) šeimos (irgi tikrai ne dotnuvių gentainė), gimė apie 1817 m. (pagal mirties metriką) arba apie 1820 m. (pagal parapijiečių sąrašus). Matyt, jauna šeima, įpusėjusi trečiąją gyvenimo dešimtį, apie 1844 m. pasirodė Dotnuvoje. Čia atvyko su kelerių metų pirmagimiu Boleslovu. Gyvenant Dotnuvoje, šeimoje iš viso suklykė keturi vaikai.

Bet vaikai kaip gimsta pamečiui arka kas dvejus, trejus metus, lygiai taip pat ir išeina. Savaitės naujagimis Bronislovas Vincentas, gimęs ir pasaulį palikęs 1847 m., po truputį per septynerius su puse metų paskui save išsikviečia kitus tris brolius ir seserį. Iš penketo neliko nė vieno, visi mirė būdami arba naujagimiai, arba vaikai. Felikso ir Antaninos Rozalinių vaikai ir trumpos jų gyvenimo datos: Boleslovas (apie 1842–1849), Vladislovas (1844–1853), Bronislovas Vincentas (1847, mirė savaitės kūdikis), Elena (1848–1854) ir Karolis Juozapas (1851–1854), visi palaidoti Dotnuvos miestelyje parapijos kapinėse.

1854 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. viena pavojingiausių ligų skarlatina negailestingai siautė įvairiuose Dotnuvos parapijos kaimuose ir ypač miestelyje – infekcija tuokart buvo ne vieno vaiko pagrindinė mirties priežastis. Lemtingas 1854 m. rugsėjis Rozalinių šeimai: paskutinių vaikų – Elenos ir Karolio Juozapo – mirtis skyrė 19 dienų, mėnesio pabaigoje šeima liko be vaikų. Galime tik įsivaizduoti žlugusius tėvų lūkesčius ir pabirusių jausmų amplitudę mirštant vaikams.

Kur gyventa

Vartome Dotnuvos parapijiečių sąrašus, ten yra ir apie Rozalinių šeimą. Štai 1852 m. aprašas: vaikams Vladislovui, Karoliui ir Elenai (jų amžius nurodomas netikslus) samdoma trylikametė auklė Anelė. 1853 m. vasaris: tie patys vaikai ir tarnai – 15 metų amžiaus Elena ir keturiolikmetis Vladislovas. 1854 m. vasario statistika: šeimoje užrašyti vaikai Karolis ir Elena, buvo samdomos dvi mergaitės – 13 metų Julija Sadauskaitė ir 15 metų Emilija. Rozalinių šeimoje jau nėra nė vieno vaiko 1855 m., tik ta pati Julija ir 30 metų tarnaitė Karolina. Patarnaujančioji Julija tebėra ir 1857 m. Su Feliksu ir Antanina Rozaliniais 1861 m. kartu gyveno trisdešimtmetė tarnaitė Ieva. 1863 m. sąraše užrašyti sutuoktiniai ir 19 metų tarnaitė Leonora. Ekonominis ir socialinis statusas leido namuose turėti patarnaujančiųjų.

Rozalinių šeima, Dotnuvos parapijos aprašas, 1852 m.

Buvęs F. Rozalinio ugdytinis M. Katkus primena: ,,Mokytojui buvo pavestas gyvenimas nuo 24 hektarų su trobomis, pievomis ir mišku; be to, jis ėmė algą iš valdžios“.

Ilgainiui dingo viltys džiaugtis augančiais vaikais Dotnuvoje. Kas bebūtų, bet šeima rankų nenuleido. Spėliotume, kad finansinė padėtis leido apie 1861–1862 m. pasirūpinti savo namais besiplečiančioje miestelio dalyje, pavadintoje Nowe Miasto (1863 m.)., šifruotina kaip Naujoji vieta, Naujamiestis.

Parapijiečių sąrašuose Rozalinių šeima ne vienus metus dažniausiai buvo registruojama tuoj po špitolės gyventojų – galbūt netoli bažnyčios ir gyveno, o 1863 m. dotnuvių sąraše jau yra paskutiniai. Pagal kelias senbuvių kaimynų pavardes (Vasiliauskai, Karnatkos) spręstume, kad Naujamiestis glaudėsi dabartinės Dotnuvėlės gatvės rajone, netoli upės, šalia buvusio žydų geto. Tai nuo seno buvusios bažnyčios žemės, dar beveik iki XX a. pabaigos vadintos Jurzdiku, Jurzdika.

Pro Rozalinių namo langus, jau anapus upės, regėti parapijos kapinių kalvelė, kur ir jų vaikeliai sugulę. Dotnuvėlė atskyrė gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Motinos Antaninos skausmas išnešiotas iki 1870 m., kol daugmaž 53-ejų metų moteris buvo varpų nulydėta pas vaikus į Dotnuvos kapines.

Tikriausiai gyventi į Dotnuvą buvo atviliota ir giminių – 1854 m. randame Antano ir Teofilės, kilusios iš Vercinskų, Rozalinių šeimą.

Vlado Paškevičiaus nuotrauka, XX a. 4-asis dešimtmetis. Žvelgiant nuo Dotnuvos žydų ritualinės pirties, anapus Dotnuvėlės kairėje matyti Dotnuvos kapinių medžiai. Iš Andriaus Balandžio archyvo

Antroji Felikso šeima

Gyvenimas bėgo. Beveik po ketverių metų vienišius Feliksas pasiryžo antrajai santuokai. Solidaus amžiaus našlys 1874 m. vedė ir į namus parsivedė gerokai jaunesnę – 25 metų (pagal santuokos metriką; gimė apie 1849 m.) ar 33 metų (pagal mirties metriką; gimė apie 1831 m.) Vincentą Babenskaitę iš Beržų dvaro. Ši žmona išties tikusi į vaikus, prilygusi jo seniai mirusių vaikų amžiui. Bet metai nesti riba. Dievai težino, kiek būta susižavėjimų, kiek naujai šeimai įtakos turėjusios valstybinės pareigos, socialinis prestižas…

Jaunosios Vincentos Rozalinienės ištakos solidžios. Štai koks kyla įspūdis skaitant Dotnuvos bažnyčios metrikas: gentainiai Babenskai, savo pavarde ir ištakomis susiję su Babėnais (dabar – Kėdainių miesto dalis, buvusi Dotnuvos parapijos teritorija) jau beveik du šimtmečius dotnuviams buvo žinomi kaip kilmingieji, giminės vyrai neretai gaudavo aukštus valstybės postus Dotnuvos krašte, siekę mokslų.

Su antrąja žmona išgyventa beveik du dešimtmečiai, susilaukta sūnaus Cezario. Nebūdingas Bažnyčios tradicijai ir miestelio aplinkai vardas – lyg ir didįjį istorijos asmenį pagerbiant, gal šiek tiek atspindėjo ir šeimos nuostatas, jausmus ir viltis.

75 metų gubernijos sekretorius Feliksas Rozalinis mirė 1893 m. kovo 9 d.; 1906 m. dokumente nurodyta, kad žuvo. Netrukus tą patį kovo mėnesį, po dviejų savaičių, mirė ir žmona Vincenta.

Abu palaidoti Dotnuvoje, parapijos kapinėse, galbūt šalia pirmosios Felikso šeimos. Kažkur senojoje kapinių dalyje būta ir Rozalinių kapavietės. Atsižvelgus į šeimos išgales, tikėtina, kad kapavietę žymėjęs ir kryžius. Gal tebėra ir žemėse susmukęs akmens paminklas, nes tokių neįskaitomų, su laiko išgraužtais įrašais yra gausoka.

Dar sykį Dotnuvoje aptikti sūnaus Cezario Rozalinio pėdsakai 1896 m., paskui lyg ir ryškesnių paliudijimų apie Rozalinius nebeliko. Jų kelių kartų̃ čia gyventa pusę amžiaus.

Mokytojas

Bažnyčios metrikų įrašuose apie F. Rozalinį – Dotnuvos valstybinės mokyklos mokytoją – aptinkame 1851–1865 m., dėl šių pareigų tikriausiai ir apie 1844 m. su šeima buvo atviliotas į Dotnuvos miestelį.

Dotnuvos apskritinė mokykla priklausė bernardinų vienuolynui ir bažnyčiai daugmaž iki 1836 m., po to perorganizuota, tapo pasaulietine. Trijų klasių apskritinėje mokykloje mokė pasauliečiai mokytojai, tik su tikybos tiesomis supažindindavo katalikų kunigas. Pusiau valstybinėje, pusiau fundacinėje (grafai Chrapovickiai; jie – ir garbės prižiūrėtojai) mokykloje du dešimtmečius ir dirbo pasaulietis mokytojas Feliksas Rozalinis.

Toliau tenka pasiremti Mikalojaus Katkaus (1852–1944) atsiminimais, kuriuose pateikta autentiškų žinių apie mokymo būdą, net ir vaiko akimis gali atsekti to meto valstybės ir švietimo atmosferą.

M. Katkus iš Krakių apylinkių į Dotnuvos apskritinę mokyklą atvežtas devynerių metų, apie 1861 m. Iš laiko perspektyvų pagarbiai žvelgdamas į trejus metus Dotnuvos mokykloje, rašė: „Pavyzdinga buvo Dotnuvos pradinė mokykla, pavyzdingi buvo mokytojai. Mokė ir globojo mus kaip rūpestingi tėvai. Teilsisi jų pelenėliai šaltoje žemelėje!“

Iš kitų išskyrė mokytoją F. Rozalinį: „ant kepurės turėjo žvaigždelę, o vizitatoriui atvažiavus, užsivilkdavo uniformą, mėlynos gelumbės, su geltonomis sagomis“ (uniformuota Rusijos valstybė). Anot M. Katkaus, F. Rozalinis užtektinai mokytas: nuklausė apie jo turimus geometrijos ir trigonometrijos, kurių mokėsi Troškūnuose, vadovėlius.

Mokyklą vaikai lankė nuo rugpjūčio 15 d. (Žolinės) iki birželio 24 d. (Joninių), mokėsi nuo ryto 8 iki 15 valandos.

Mokė rusiškai ir lenkiškai, nes Rusijos valstybės pakraščiuose palaipsniui rusų kalba tapo pagrindine mokymosi kalba. Pasak M. Katkaus, 1862 m. pavasarį (M. Lukšienė tai sieja su situacija prieš sukilimą) ėmė mokyti ir lietuviškai: mokytojas F. Rozalinis padiktavo eilėraštį ,,Oželi oželi, tu riestaragi“, taip buvo pradėtos lietuvių kalbos pamokos. Vaikai buvo mokomi nusakyti savo tautybę – ,,ja samogit“ (priklausė Žemaičių vyskupijai), gimtoji motinos kalba traktuota žemaičių, tai yra lietuvių.

To meto mokykloje naudotasi viena didaktika, pagrįsta Lankasterio metodu. Pirmiausia mokė vyresnieji sumanesni mokiniai – jie tapdavo kitų vaikų mokytojais (monitoriais), paskui patikrindavo, kaip kiti išmoko užduotį; vienas buvo paskiriamas vyriausiuoju (cenzoriumi), „mokytojas Rozalinis tik prižiūrėdavo mokymo eigą“. Tik po to mokytojas dirbdavo su visais.

Taigi F. Rozalinis buvo susipažinęs su tokios pedagogikos idėjomis, pats besimokydamas turėjo tai savo kailiu patirti (o gal nieko kito praktikoje ir neregėjęs), tikėjęs tokio mokymo efektyvumu, taigi tarsi buvo pritariančios inteligentijos sąjūdžio dalyvis.

Pasak M. Katkaus, mokykloje „drausmė buvo nejuokais kariška, baudžiami buvome už ardymą tylos“. Mokytojas „pabara, paaiškina ir liepia“; jei reikia, paklupdo. Mokiniai labiausiai bijojo plakimo ,,disciplina“ – „prie trumpo juodo botkočio prikaltas šikšninis rėžis, perskirtas į penkis pirštus“ (M. Katkus plačiau pasakoja apie kapeliono elgseną). Kūno bausmės traktuotos kaip tikslingos auklėjant.

M. Katkaus žodžiais tariant, F. Rozalinis „buvo giliai dievotas. Dievą laikė ne paviršiuj, ne ant lūpų, tik širdyje“. Parengdavo mokinius pirmajai komunijai. Susirinkus iš miestelio vaikams, penktadieniais ir šventadieniais mokytojas su mokiniais žygiuodavo į bažnyčią (pastebima kareivinių tvarka būdinga visai to meto Rusijai), šie mokėsi patarnauti bažnyčioje.

Žavus ugdymo organizavimo momentas mokykloje – iš anksto surepetuoti viešieji egzaminai. Bet apie tai jau patys raskime M. Katkaus raštuose.

Vardinė Rozalinio premija

Buvęs Dotnuvos mokyklos auklėtinis, provizorius (vaistininkas) Karlas Butkevičius, Benedikto sūnus, su žmona Agota (Agafija), gyvenantys Ašchabade, nuo 1890 m. materialiai (pinigais ir daiktais) rėmė Dotnuvos mokyklą. 1906 m. Dotnuvos vyrų parapinei mokyklai skyrė lėšų stipendijoms, apdovanojimams, vadovėliams, knygoms ir mokymosi priemonėms įsigyti. Numatyta 12 stipendijų gerai besimokantiems ir pavyzdingo elgesio neturtingų valstiečių vaikams (nurodyti konkretūs kaimai). Iš tų stipendijų trys buvo vardinės: imperatoriaus Aleksandro II, grafo Adomo Chrapovickio ir mokytojo Felikso Rozalinio. Vardinės stipendijos buvo atitinkamai 20, 16 ir 14 rublių dydžio.

Mokytojas vertinamas mokinių ir jų tėvų. K. Butkevičius atsidėkodamas taip įamžino savo buvusį Dotnuvos mokytoją Feliksą Rozalinį.

1906 m. akto ištrauka apie vardines stipendijas

Gubernijos sekretorius

Pirmuosius įrašus metrikose apie F. Rozalinį kaip gubernijos sekretorių randame 1865 m. liepos mėn., matyt, daugmaž tuo laiku ir paskirtas. Norėtųsi galvoti apie gubernijos valdybą ar kurią nors kanceliariją Kaune, tačiau tikroji F. Rozalinio tarnystė paaiškėja pagal 1878, 1879 m. Dotnuvos bažnyčios aktus – buvo gubernijos sekretorius Dotnuvoje. Taigi buvo svarbiausias valdžios institucijų atstovas miestelyje, pagal postą traktuotas aukščiau nei Dotnuvos valsčiaus seniūnas.

Nerasta įrodymų, tačiau atkreipiame dėmesį – sekretoriaus pareigas gauna po 1863 metų sukilimo aistrų. Imperijos institucijų akyse turėjęs būti lojalus patvaldystei, nors buvo katalikų tikėjimo, bet valdžios proteguojamas asmuo Dotnuvoje. Žmogus bent jau viešajame gyvenime tikriausiai nebuvo maištininkas, sugebėjęs prisiderinti. F. Rozalinis mokėjo lietuviškai, tačiau turbūt gilesnių aspiracijų nebuvę. Apie tikrąsias paskatas tapti gubernijos sekretoriumi nežinau.

Po sukilimo buvo uždarytas Dotnuvos bernardinų vienuolynas, todėl valstybės tarnautojas turėjęs išsamiai žinoti ir suvokti apie to meto valstybės ir Katalikų Bažnyčios hierarchijos incidentus dėl vienuolyno ir Dievo namų Dotnuvoje likimo.

F. Rozalinis 1893 m. mirties akte nurodytas irgi kaip gubernijos sekretorius. Vadinasi, arba pažymėtas buvusiu statusu, arba tose pareigose buvo iki mirties beveik 28-erius metus.

Pasaulio ir viešnagės žmogus

Krikšto ir santuokos metrikos leistų spręsti, kad F. Rozalinis Dotnuvos krašte buvo populiarus, tikriausiai ir pats mėgęs būti dėmesio centre, nevengęs pasižmonėti. Sunku įvertinti, kiek būta bičiulysčių ir kiek asmens statusas orientavo besikreipiančiųjų troškimus, įpareigojo sėdėti krikštasuolėje ar prie altoriaus liudyti besituokiantiems. Nors vienaip ar kitaip tai susiję ir su išlaidomis, bet krikštatėvio ir santuokos liudytojo skaitmenys išties įspūdingi.

Feliksas Rozalinis 1852–1854 ir 1860–1878 m. Dotnuvos parapijoje tikriausiai turėjo 28 krikštavaikius. Kai buvo apskritinės mokyklos mokytojas (iki 1865 m. vidurio), krikštijo 4 valstiečių ir 6 kilmingųjų (bajorų) naujagimius, į jį kreiptasi pagalbos ir neteisėtai atėjusiajam į šį pasaulį. Tapęs gubernijos sekretoriumi, prie krikštyklos nešė vaikus – 1 valstiečio ir net 17 kilmingųjų. Tokia statistika akivaizdžiai liudija pakitusius santykius. Nors ir kilęs iš didesniųjų socialinių sluoksnių, bet valstiečių nesišalinęs.

Buvo krikštatėvių porose su kitais, kartu su žmona Antanina, kartais į krikštamotes kviečiama žmona Antanina, sykį – antroji žmona Vincenta.

Plati Rozalinių svečiavimosi geografija: Adamava (Adomiškiai, prie Valučių ir Ąžuolaičių), Dotnuvos miestelis ir dvaras, Lipliūnai, Lomeikiškiai, Montvidovas (dabar – Mantviliškis), Ruminiai, Rusencai (dabar – Padotnuvys), Sandzėnai, Siponiai, Naujieji Siponiai, Urnėžiai, Vincgalys ir Zacišė.

Valstiečiai Adomavičiai, Aksenavičiai, Civilkos, Gailiūnai, Kurkockiai, Mikulskiai, Supronai, Vaitkaičiai ir Žukai regėjo Rozalinius krikštasuolėje.

Gausus bajorų sąrašas: Babenskai, Bartaševičiai, Čapai, Daugėlos, Gadliauskai, Gekendorfai (Gekindorfai), Januškevičiai, Kimontai, Kozubskiai, Macenavičiai, Misevičiai, Piskarskiai, Polonskiai, Raicevičiai, Semaškos, Sipavičiai, Sirjatavičiai, Stacevičiai, Stanevičiai, Švegždavičiai, Šveindovičiai, Volučiai (Valatkos) ir Žukauskai.

Bene du kartus naujagimiams suteiktas krikštatėvio Felikso vardas.

Su kai kuriais būta ne vienkartinių ryšių: buvo kilmingųjų Antano ir Emilijos Kimontų vestuvių palydoje 1872 m., taip pat pakviestas jų dviejų vaikų 1873 ir 1878 m. krikštatėviu. Feliksas ir žmona Antanina atskirai krikštijo kilmingųjų Polonskių iš Dotnuvos miestelio naujagimius. Buvo Alberto Gekendorfo santuokos liudytojas, vėliau kartu su žmona toje šeimoje turėjo krikštaduktę.

Tris dešimtmečius Feliksas Rozalinis buvo santuokos sakramento liudytojas įvairaus amžiaus – nuo 22 iki 45 metų – besituokiantiems vyrams; kai kurių pavardės: Daugvila, Dichavičius, Gekendorfas, Liugaila, Kimontas, Končinskas (Končius), Mikalauskas, Minkevičius, Piepolis, Račkauskas, Švoinickis. Taip buvo užmezgamos ar įtvirtinamos ir pažintys, ir pasibičiuliavimai, ir socialinis statusas.

Kaip santuokos patvirtintojas 1847–1850, 1854–1856, 1865–1873 ir 1878 m. aptinkamas bene 22 kartus. Ir vėl dėmesio – pasisvečiavimų pagausėjo, kai tapo valstybės sekretoriumi. Tokia konkreti informacija patvirtina, kad visuomenėje buvo ir tėra dėmesys išskirtiniam asmeniui. Pagaliau F. Rozalinis linkęs būti matomas.

Beje, atsiradęs tuščias 1854 ir 1860 m. tarpas yra užsisklendimo metas po paskutinių vaikų mirčių 1854 m., tik įsiterpia vienas santuokos liudijimas, kelis sykius žmona Antanina buvo krikštamotė.

Tikėtina, kad pedagogas ir valstybės tarnautojas Feliksas Rozalinis turėjęs įtakos kelių dotnuvių kartų vertybinėms orientacijoms ir nuostatoms. Gyveno mokinių prisiminimuose, pagarbos ženklais buvo bandoma garsinti asmenį.

Ir dar: apima nuostaba, kad ir iš bažnyčios dokumentų nuotrupų galima kurti asmens gyvenimo istoriją.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video