Pedagogė: „Mokykloje buvo patys gražiausi laikai – mano aukso amžius“

Ko gero, didžiajai daliai žmonių ateina laikas, kai mokyklą imame atsiminti su nostalgija. Vieniems malonus ilgesys atsiranda vos mokyklą baigus, kitiems – po kelerių metų, dar kitiems matant savo vaikus ar anūkus, einančius į pirmąją klasę, rankoje nešančius už save didesnį kardelio žiedą. Kad ir kaip bebūtų, atsimindami mokyklą atsimename ir tą vienintelę mokytoją, kurios pamokose sekėsi labiausiai, mokytis buvo smagiausia, kurią atsimename su malonia šypsena veide.

Iš Krakių miestelio kilusi, ilgus metus Kauno jėzuitų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja dirbusi Aldona MAŽEIKIENĖ – ta mokytoja, apie kurią dar mokykloje tarpusavy šnibždėdavomės – ji visada graži, elegantiška, pasitempusi, rami ir santūri. Mokytoja, kuri nepraranda savitvardos kad ir ką mokiniai beiškrėstų, kuri kantriai laukia priėjimo prie kiekvieno vaiko.

Į interviu kulniuoju galvodama, kaip viskas bus dabar. Praėjo beveik dešimt metų nuo tada, kai baigiau mokyklą. Daug dalykų pasikeitė, bet… ne, ne viskas. Mokytoja nepasikeitė – tokia pati elegantiška, rami ir maloni, tad akimirkai pasijaučiu grįžusi į mokyklos laikus – kurie iš tiesų buvo gerokai paprastesni, nei kad atrodė tuomet.

– Mokytoja, esate kilusi iš Krakių, tačiau daugiausiai laiko gyvenate Kaune. Visgi kokie atsiminimai aplanko iš to meto, kuomet gyvenote Kėdainių rajone?

– Ateina laikas, kai nori prisiminti savo gimtinę. Gimtinė – šviesi vieta. Tiesa, po daug metų nuvažiavus į tą gimtinę, teko pripažinti, kad realybė prasilenkia su mano atsiminimais. Kai buvau vaikas, atrodė viskas taip gražu, namas didžiulis, kalnelis, nuo kurio leisdavomės rogutėmis rodėsi toks didelis, apskritai miestelis rodėsi toks didelis, o sodas!… O nuvažiavus po kurio laiko pamačiau, kad auga vos kelios obelys, pora krūmelių, o to kalnelio, nuo kurio taip bijodavau leistis rogutėmis, išvis beveik nėra…

Tačiau iš vaikystės mane lydi daugybė gražių atsiminimų – kaip mes tame, anuomet, rodės, milžiniškame, sode su seserimi sėdėdavome prie agrastų krūmo ir valgydavome agrastus – paspausdavome agrasto uogą ir jei sėklytės pratrūkdavo, tuomet valgyti būdavo galima, jei ne – mesdavom uogą lauk.

[quote author=“A. Mažeikienė“]Gimtinė yra labai šviesi vieta, ir kas kartą važiuojant į tuos kraštus mane traukia užsukti į Krakes. Širdį glosto ir tai, kad Krakės yra gražus kultūrinis centras – ten ir M. Daukša klebonavo, ir mokyklą parapinę buvo įsteigęs, netoli iš tų apylinkių kilęs ir Mikalojus Katkus, ten ir vienuolynas kotryniečių buvo, sovietmečiu labai griežtai prižiūrėtas.[/quote]

Atsimenu ir savo babytės – tėvelio mamos namus. Į atmintį man labai įstrigęs įdomus jos namų raktelis – pagaliukas. Babytė išeidama iš namų tą pagaliuką-raktelį į duris įkišdavo, užspausdavo, matyt, taip kabliuką iš vidaus užkabindama. Slėpdavo tą raktelį po akmenuku, o grįžus raktelį įkišdavo, kilstelėdavo – taip atkabindama iš vidaus duris.

Tuose namuose asla buvo plūktinė, o sienos buvo išklijuotos Smetonos laikų laikraščiais. Kai aš pas babytę nakvodavau,  man tie laikraščiai tokie įdomūs būdavo. Ir vis pagalvoju – kad taip aš dabar galėčiau į tuos laikraščius akį užmesti, kaip tai būtų įdomu!

Gimtinė yra labai šviesi vieta, ir kas kartą važiuojant į tuos kraštus mane traukia užsukti į Krakes. Širdį glosto ir tai, kad Krakės yra gražus kultūrinis centras – ten ir M. Daukša klebonavo, ir mokyklą parapinę buvo įsteigęs, netoli iš tų apylinkių kilęs ir Mikalojus Katkus, ten ir vienuolynas kotryniečių buvo, sovietmečiu labai griežtai prižiūrėtas.

– Kada išsikraustėte iš Krakių ir persikėlėte į Kauną? Kodėl tėveliai apsisprendė išsikelti į didmiestį?

– Galbūt buvo sunku pragyventi. Tėvelis buvo ūkininkas, o vėliau daugiau dirbo statybose. Mano mama – namų šeimininkė, užauginusi penkis vaikus. Gimė, tiesa, šeši vaikai, bet vienas broliukas anksti mirė, buvo karo metai… O aš pati šeimoje pagrandukė, ir amžiaus skirtumas tarp manęs ir mano brolių yra labai didelis.

Mano tėvai susituokė 1940 metais per Žolinę, vidurnaktį Krakių bažnyčioje. Tai buvo labai romantiška istorija!… Vestuvėms labai prieštaravo tėčio mama. Mano tėtis visgi buvo ūkininkas, turėjo 10 hektarų žemės, o mano mama buvo samdinės dukra. Taigi dėl to, kad tėvų pritarimo nebuvo, mano tėveliai tuokėsi slapta – paprašė klebono, kad juos sutuoktų nakčia.

Po tuoktuvių tėveliai susilaukė pirmojo sūnaus, po poros metų – antrojo, dar kiek vėliau dukters. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad tėveliai buvo ištremti į Sibirą, ir vėliau, grįžus į Lietuvą gimė mano sesuo ir, galiausiai, aš – ir jau turėjau suaugusius brolius.

Taigi galiausiai visa šeima persikėlėme į Kauną. Gyvenome Vytėnuose ir ten mano jaunystė visa prabėgo. O mokiausi Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinėje mokykloje – kuri vėliau susigrąžino Jėzuitų gimnazijos statusą. O 1991 metais grįžau į savo mokyklą – jau kaip mokytoja.

– Kaip jūs nusprendėte savo gyvenimą sieti su mokykla? Kada apsisprendėte, kad būsite mokytoja? O gal turėjote įkvepiantį pavyzdį?

– Tiesą sakant, didelių svarstymų ir nebuvo. Aš save kiek atsimenu visą laiką sakydavau: „Būsiu mokytoja!“. Dar į mokyklą pati nėjau, o jau lėles susisodinusi joms kažką skaitydavau. Kai ėmiau mokyklą lankyti – drauges susisodindavau ir jas mokydavau. Susirasdavau sąsiuvinių liniuotų ir ten būdavo mano „mokytojos žurnalas“ – pažymius rašydavau jame. Visi mano žaidimai buvo su tuo susiję.

[quote author=“A. Mažeikienė“]Aš atradau tikėjimą, ir tikėjimo bei ieškojimų keliu einu ir šiandieną.[/quote]

Kai buvau vaikas, man visi mokytojai patiko. Man patiko kaip jie kalba, kaip rengiasi. Mes vaikystėje su drauge nusižiūrėdavome, kaip mūsų mokytojos rengiasi, ir vėliau namuose išsikarpydavome popierines lėles ir joms piešdavome būtent tokius rūbus, kokius mūsų mokytojos vilkėdavo.

Tuo metu žavėjomės mokytojais, jie turėjo didžiulę pagarbą. Žinoma, buvo mokytojų, kurių privengdavome, bijodavome – aš bijojau matematikos mokytojos. Jau iš karto buvo aišku, kad aš humanitarė. Visuomet buvau linkusi į literatūrą, visuomet laukdavau, kad namų darbams užduotų eilėraštį išmokti. Dėl profesijos pasirinkimo gal buvau ir susvyravusi kartą – galvojau, kad norėčiau būti diktore. Tačiau galiausiai grįžau prie pirmosios savo svajonės – būti mokytoja. Mūsų auklėtoja buvo lietuvių kalbos mokytoja. Pamenu, kad per išleistuves visi susirinkome pas ją, jau kadangi buvo tokia proga, išgėrėme šampano, o į tuščią butelį surašėme savo svajones. Labai gerai atsimenu kaip parašiau, jog būsiu mokytoja, mylėsiu poeziją ir mylėsiu vaikus…

Baigus mokyklą man net abejonių nekilo – išvažiavau į Vilnių, į pedagoginį institutą. Viskas, rodos, labai paprasta, be didelių dvejonių.

Kai baigiau mokslus, laukiausi pirmojo vaiko. Gavau laisvą diplomą, o kadangi mano vyras turėjo paskyrimą dirbti Kaune, tai ir aš turėjau likti Kaune. Tačiau tuo metu mokytojos darbo vietos Kaune nebuvo, o aš laukiausi, tai nuėjau dirbti į vaikų darželį. Kiek vėliau gimė antras vaikas – taigi kol vaikai buvo maži, aš dirbau vaikų darželyje. Vėliau mano vyresnėlis ėjo į pirmą klasę, ir aš kartu su juo į mokyklą – dirbti. Porą metų dirbau Aleksote, o paskui, kai antras vaikas ėjo į pirmą klasę, aš grįžau į savo mokyklą ir pradėjau dirbti Jėzuitų gimnazijoje. O čia mano darbas taip pat susiklostė labai nuosekliai – pirmiausia dirbau su jaunesniais moksleiviais, vėliau jau tik su vyresnėmis klasėmis, o galiausiai dirbau su tarptautinio bakalaureato programos mokiniais.

– Mokytoja dirbote, galima sakyti, savo mokykloje – toje, kurią pati baigėte. Kokie pokyčiai vyko per visus tuos metus?

– Kai grįžo į mokyklą jėzuitai, mokykla pasikeitė. Pasikeitė ne tik jos pavadinimas. Mes, visas kolektyvas, kuris atėjo į mokyklą 1991 metais, augino mokyklą, tačiau kartu mes augome ir kiekvienas atskirai. Su jėzuitais aš užaugau ir drąsiai sakau, kad jie mano gyvenime padarė perversmą. Aš atradau tikėjimą, ir tikėjimo bei ieškojimų keliu einu ir šiandieną, jis man labai padeda. Jėzuitai man padarė tokią įtaką… Ypač Ignaco Lojolos dvasinės pratybos.

Mes visi tuomet susirinkome jauni ir kūrėme tą gimnaziją. Sumaniai ir kūrybingai mokyklai vadovavo kunigas Algis Baniulis SJ, vėliau – kunigas Gintaras Vitkus SJ, taip pat visų labai mylimas kunigas Aldonas Gudaitis SJ. Tai buvo patys gražiausi metai! Kartu labai daug dirbome, kad gautume gimnazijos statusą, ir vaikus, žinoma, „išbandėme“. Galiausiai gimnazija užaugo iki tarptautinio bakalaureato, kur duodama daug laisvės ir mokytojui, ir mokiniui – darbas vyksta jau kaip su studentais.  

Mums, mokytojams, būdavo rengiama daugybė kursų, atvykdavo ir užsieniečiai, vykdavo rekolekcijos, kviesdavo įdomius žmones – vyko intensyvus dvasinis augimas. Mes buvome tikra bendruomenė, keliaudavome kartu į piligrimines keliones, susijusias su tikėjimu, meditacija. Svarbiausia, kad su jėzuitų kunigais nebaisu kalbėtis, nebaisu ir abejones savo išsakyti. Nebaisu, kai kyla klausimų apie Dievą, nebaisu, kai sudvejoji, suabejoji. Žinai, kad gausi atsakymą – paprastą, suprantamą, artimą savo širdžiai. Kunigai buvo šalia mūsų, su jais visais buvo galima bet kada pasikalbėti.

Jėzuituose, galiu sakyti, buvo patys gražiausi laikai – tikras aukso amžius! Tai buvo ne tik darbas – tai buvo bičiulystė, dvasinė bendrystė.

– Tačiau laikai keičiasi, keičiasi kolektyvas, mokiniai… Palikote darbą mokykloje ir pasukote kita kryptimi, kodėl?

– Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, keičiasi daugelis dalykų. Nors mokykla ir siekia labai aukštų rezultatų, tačiau pajutau, kad dvasinio artumo tiek kolektyve, tiek su mokiniais sumažėjo. Ir nauji mokiniai ateina į gimnaziją ne tam, kad tikėjimo ieškotų – einama dėl akademinių žinių. Tačiau man tuomet kyla klausimas – o kuo mes skiriamės nuo kitų gimnazijų? Juk esame katalikiška mokykla, ir tikėjimas mums yra labai svarbus.

Anksčiau buvo nuoširdesnis santykis mokytojo ir mokinio. Pasiilgau paprastų mokinių, kurie gal prasčiau mokėsi, bet buvo paprasti, nuoširdūs. Jei ir krėsdavo išdaigas, matydavai, kad akys blizga – bet tie vaikai patys prisipažindavo. Ir kaipgi pyksi ant tokio vaiko! O dabar jau viskas keičiasi – jei vaikas kažką padaro, neretai bando viską apsukti, rafinuotai kaltę kitam, net mokytojui suversti.

Į mokytoją žiūrima iš aukšto. Šiuolaikinė visuomenė yra labai skeptiška, kritikuoja visas sritis. Ir mokytojus, ir gydytojus – visus. Dabartiniai tėveliai moko mokytojus, rodos, kad tėvai visų sričių žinovai. Anksčiau taip nebuvo, kad tėvai mokytų mokytoją, anksčiau mokytojo žodis buvo svarus, mokytoju pasitikėdavo.

Buvau sau davusi žodį, kad kai pajusiu, kad mokykloje man negerai – aš išeisiu. Norėjau išlikti sąžininga sau ir savo mokiniams. Atidaviau pedagoginiam darbui 30 metų, savo misiją įvykdžiau, o dabar atėjo jaunesnių mokytojų eilė.

[quote author=“A. Mažeikienė“]Anksčiau buvo nuoširdesnis santykis mokytojo ir mokinio. Pasiilgau paprastų mokinių, kurie gal prasčiau mokėsi, bet buvo paprasti, nuoširdūs. Jei ir krėsdavo išdaigas, matydavai, kad akys blizga – bet tie vaikai patys prisipažindavo. Ir kaipgi pyksi ant tokio vaiko![/quote]

Tačiau aš džiaugiuosi visais savo mokiniais, nesigailiu nė vienos dienos, nė vienos akimirkos, kad dirbau mokykloje. Išleidau dvi auklėtinių laidas – mokiau nuo pat penktos iki dvyliktos klasės. Labai malonu susitikti su savo buvusiais auklėtiniais, buvusiais mokiniais. Didžiuojuosi jų pasiekimais, džiaugiuosi sulaukusi skambučio ar sveikinimo atviruko, nuoširdaus pasisveikinimo gatvėje. Kartais neprisimenu vardo, pavardės, bet puolu ieškoti senų užrašų, nuotraukų, atgaivinti prisiminimus.

Taigi nusprendžiau išeiti iš mokyklos aukštai iškelta galva, kol turiu gražių atsiminimų. Sprendimas tikrai nebuvo staigus – kelerius metus galvojau. Ir galiu pasakyti, kad labai padėjo darbas su bakalaureato mokiniais. Nagrinėjome daug egzistencinės literatūros, ir man pačiai kilo gyvenimo prasmės klausimas. Rodos dirbi, dirbi, dirbi, o juk reikia ir gyventi! Neturėdavau laiko į teatrą nueiti, net ir knygos paskaityti! Juk gyvenimas – ne vien darbas, jo prasmė gali būti kartais pažiūrėti ir į žvaigždes!…

– Kaip viskas pasikeitė palikus mokyklą?

– Dabar man nebereikia niekur skubėti. Tikėjimas ir Dievas man labai padeda  gyvenimo vingiuose. Bėgant laikui likau viena – kai atsikėlėme į šį namą, buvome šešiese. Gyveno ir tėvai, ir vaikai, ir mudu su vyru, o dar buvo katinas ir šuo. Tėveliai mirė, vaikai sukūrė savo šeimas, gyvūnėliai taip pat nugaišo, o neseniai ir mano vyras iškeliavo Anapilin. Žinoma, nėra lengva, mokausi gyventi kitaip, tačiau galiu pasakyti – gyvenimas yra labai gražus. Nors ir esu viena, tikrai nesu vieniša. Mane vaikai labai myli, labai saugo ir globoja, taip pat pastebiu, kad mano gyvenime atsiranda daugybė labai gerų žmonių. Aš sakau, kad per juos pas mane Dievas ateina.

Man labai padeda tikėjimas ir malda. Kas rytą perskaitau kažkurią Šventojo Rašto eilutę, pamedituoju ir visą dieną su ta mintimi gyvenu.

Kad ir koks gyvenimas mokykloje buvo nuostabus, tą lapą jau užverčiau. Dabar prasidėjo kitoks gyvenimas – pusę savo gyvenimo rūpinausi mokinių dvasiniais dalykais, ugdžiau mokinių sielą, kiek sugebėjau, o dabar dirbu farmacijos įmonėje – taigi, sakau, jog prisidedu prie to, kad būtų gydomas žmonių kūnas. Nenutolau nuo humanistinio darbo – juk žmogus harmoningas.

Aš jaučiu vidinę ramybę, gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu. Knyga, mezgimas, muzika, teatras, tikėjimas, bendravimas su gerais žmonėmis – gyvenu kitokį nei anksčiau, bet labai nuostabų, gražų ir visavertį gyvenimą.