Pasaulis, iš atviro laivo denio jūrmylėmis išmatuotas

Didžiausi pasaulio uostai ir žmogaus nepaliestos, negyvenamos salos. Beribiai mėlyni vandenynai, kalnai, rūko apglėbti tolumoje, ir dailiai į šią kompoziciją įsipaišanti dangaus žydruma. Nuolat besikeičiantys veidai, dešimčių pasaulio valstybių piliečiai, audros tarp jų ir tarp vandenyno bangų, laivuose nuo stalų žemėn mėtančios puodelius, o nuo sienų – televizorius…

O kur dar pasakiškiausi saulėlydžiai, kurie, pasirodo, regimi penktadalį Žemės paviršiaus ploto aprėpiančiame atvirajame Atlanto vandenyne, nuo denio aštuonioliktajame kruizinio lainerio aukšte…

„Aštuoneri metai pralėkė neįtikėtinai greitai, palikdami man neįkainojamą patirtį, prisiminimus visiems laikams atmintyje, nuotraukose ir nesibaigiančiuose pasakojimuose artimiesiems bei draugams. Ir po šitiek metų darbo kruiziniuose laivuose kiekvienam palinkėčiau išbandyti tokią kelionę. Ne vien dėl galimybės beribį vandenyną savomis akimis pamatyti ir jo galią pajusti.

Ne vien dėl to, kad patirtumėte nedidelį sumišimą, apimantį pirmąkart gyvenime nuo sausumos nuplaukus tiek, jog nebesimato krantų, ar kad į tą ypatingą gyvenimą, kuris verda tik laivuose, įsisukti… Pirmiausia palinkėčiau kiekvienam bent sykį gyvenime tikrą saulėlydį išvysti. Drąsiai galiu teigti, jog gražesnio, negu atvirame Atlanto vandenyne, žmogus niekur kitur šioje planetoje nepamatys“, – patikina tik ką paskutinįjį kontraktą su kruizinių lainerių milžine „Royal Caribbean International“ užbaigusi, aštuonerius metus šioje kompanijoje dirbusi kėdainietė Eglė VIRBALAITĖ (31).

Olose ir medžiuose

Jau nuo mažumės Eglė buvo tikras gyvsidabris – sportiška, aktyvi, nesustabdoma nuotykių ieškotoja ir savyje netelpanti nenuorama.

„Kuomet prapuldavau, mamytė rasdavo mane su kiemo draugais išsikastoje oloje ar kokiame medyje tupinčią. Vyresnė sesuo – sėslesnė, nuolat greta mamos būdavo, o aš pargriūnu, nusibrozdinu, ir vietoje to, kad eičiau guostis tėvams, nusibraukiu kelius ir toliau po medžius karstytis“, – vaikystę tėvų namuose Babėnų šilo pašonėje prisiminusi juokiasi žavingoji Eglė.

[quote author=“E. Virbalaitė“]Duotas tik vienas gyvenimas, tad iš kiekvienos akimirkos reikia pasiimti kuo daugiau.[/quote]

Užsienyje – lyg namuose

Baigusi Kėdainių šviesiąją gimnaziją mergina įstojo į Vilniaus edukologijos universitetą – planavo tapti kūno kultūros mokytoja arba trenere, tačiau koją pakišo… nepaprasta trauka kelionėms.

„Kaip dažnas studenčiokas, vasaros atostogų metu dirbau sezoninius darbus Anglijoje ir Danijoje. Vėliau, pasinaudojusi „Erasmus“ studentų mainų programa, išvykau visam pusmečiui į Turkiją. Galėjome rinktis tarp kelių šalių, bet aš pasiryžau keliauti į pačią tolimiausią, su mažiausiai man pažįstama kultūra. Turkijoje sutikau tokių pačių pasaulį mylinčių žmonių kaip ir aš. Keisčiausia, kad jau nuo pirmosios gyvenime išvykos į užsienį – Angliją – skinti braškių aš pajutau, kaip gerai jaučiuosi užsienyje. Nebijau nepažįstamos aplinkos, kitos kultūros, svetimos kalbos. Galiu greitai adaptuotis bet kurioje vietoje. Kelionių norėjosi vis daugiau ir daugiau, vis tolimesnių ir įdomesnių. Vėliau sekė ir praktika saulėtojoje Ispanijoje“, – pasakoja E. Virbalaitė.

[quote author=“E. Virbalaitė“]Ką gi – po trijų mėnesių buvau Floridoje. Išlipau iš lėktuvo, karštis smogė į veidą. Amerikietiškas klimatas šokiravo. Dar didesnis šokas ištiko pamačius laivą, į kurį netrukus ir lipau.[/quote]

Iš monotonijos sausumoje…

Ji, po klajonių sugrįžusi į gimtuosius Kėdainius, įsidarbino administratore viename vietos viešbutyje. „Buvo labai sudėtinga – ne pats darbas vargino, o monotonija jame“, – prisimena Eglė.

Supratusi, kad darbas tegu ir patogioje biuro kėdėje prie kompiuterio, bet monotoniškas – ne jai, interneto platybėse E. Virbalaitė ėmė dairytis naujų galimybių įsidarbinti užsienio kompanijose.

Lietuvoje – lygumų krašte, užliūliuotame ežerų ir Baltijos jūros purslų, – užaugusi kraštietė prieš aštuonerius metus visiškai atsitiktinai įsidarbino kruizinių laivų kompanijoje „Royal Caribbean International“. Eglės likimą nulėmė netikėtai jos kompiuterio ekrane pasirodžiusi reklama, kviečianti tapti kruizinio lainerio įgulos nariu – vaikų veiklos organizatoriumi-animatoriumi – ir dirbti su juo plaukiančiais vaikais.

„Buvo mano pamaina viešbutyje, naršiau internete, ir mano dėmesį patraukė kompanijos „Royal Caribbean International“ pasiūlymas. Užpildžiau paraišką, kuriai puikiai tiko mano pedagoginis išsilavinimas, o jį dar papildė užsienio kalbų žinojimas. Iškart po to sekė du darbo pokalbiai internetu, ir jau kitos pamainos viešbutyje metu sulaukiau skambučio ir pasiūlymo išplaukti artimiausiu šios kompanijos kruizu. Ką gi – po trijų mėnesių buvau Floridoje. Išlipau iš lėktuvo, karštis smogė į veidą. Amerikietiškas klimatas šokiravo mano organizmą. Dar didesnis šokas ištiko pamačius tą laivą, į kurį netrukus ir lipau. Pirmasis, kuriuo plaukiau, talpino 6 tūkstančius keleivių ir 1,5 tūkstančio įgulos narių. Nustėrau“, – prisiminusi pirmąją savo kelionę į JAV, šiandien juokiasi lietuvaitė, organizavusi veiklas kruiziniais laineriais plaukiančių keleivių atžaloms.

… į nuotykį vandenynuose

Per pastaruosius aštuonerius metus lietuvaitė buvo išplaukusi į vienuolika kruizinių kelionių, kitaip tariant, su kompanija „Royal Caribbean International“ buvo pasirašiusi vienuolika kontraktų, kurių kiekvieno trukmė svyravo tarp penkių ir septynių mėnesių. Po vienos tokios išvykos įgulos nariui skiriami du trys mėnesiai atostogų.

[quote author=“ E. Virbalaitė“]Gyvenimas ne sausumoje, o ant vandens tapo mano komforto zona. Tebūnie toji mano komforto zona ir nedidelė – kajutė man ir mano kolegei – tačiau vis tiek iki negalėjimo sava.[/quote]

„Įmonės namų uostas – Floridos valstijoje, Majamyje. Visai netoli šviečia NASA ir „Dysney World“. Plaukiame aplink Ameriką, lankome Mergelių salas, Karibus, Jamaiką, Bahamas, Haitį, grįžtame į JAV, tada plaukiame į Meksiką, Dominikos Respubliką. Priklausomai nuo metų laiko, kiti maršrutai veda į Europą, į Okeaniją, aplink Aziją. Maršrutas kiekvieną kartą gali būti tas pats, tačiau kiekvienas plaukimas yra savaip unikalus. Kiti keleiviai, kita atmosfera, naujas vėjo gūsis, kitos nuotaikos. Kiekviename uoste įlipa nauji poilsiautojai, prisijungia nauji įgulos nariai. Kruiziniame laineryje verda labai dinamiškas gyvenimas“, – pasakoja E. Virbalaitė.

Didelis pasaulis mažame laive

Toks dinamiškas, kokio, anot Eglės, niekuomet kruiziniame laive nepabuvojęs žmogus nesupras.

„Paimkime vidutinio dydžio, 347 metrų ilgio, 18 denių kruizinį laivą „Anthem of the seas“ su 4000 keleivių ir 1000 įgulos narių. Laive – du teatrai, kurių vienas virsta į kino teatrą su 3D funkcija. Pridėkime italų, sušių, griliaus restoranus ir didįjį valgomąjį, išsidėsčiusį per 3 laivūgalio aukštus. Yra du barai, iš kurių vienas – pirmasis toks kruizinių laivų industrijoje, mat jame aptarnauja barmenas robotas. Yra spa salonas. Aibė įvairiausių parduotuvių – maisto, užkandžių kioskų, alkoholio, drabužių, kosmetikos, kvepalų ir suvenyrų, kurių kiekviename uoste pasipildo priklausomai nuo to, kur laivas atplaukė. Pridėkime ir teminius vakarus, kurių metų pasirodo laivo trupė arba trečiame uoste įlipę, ketvirtame – išlipę dainininkai, muzikantai, magai ir kiti JAV šoumenai. Nepamirškime sporto klubo, krepšinio, futbolo aikštelių, riedučių ir netgi kartingų, bėgimo takelių ir baseinų atviruose deniuose bei įvairių būrelių ir suaugusiems, ir vaikams. Įlaipinkime ir budinčių medikų brigadą, – šypteli aštuonerius metus ant vandens gyvenusi E. Virbalaitė, per visus šiuos metus sutikusi tik šešis laivuose dirbančius tautiečius ir vos keletą lietuvių šeimų. – Man tokių nepapuolė, bet būna ir teminių kruizų. Viename pasirodė grupė „Backstreet boys“, ir juo plaukė šitos grupės fanai. Žmonės, kaip ir pasaulis – įvairus, todėl yra kelių dienų teminiai kruizai, kuriuose visi vieną dieną apsirėdę kaip Brazilijoje, antrąją – vien tik baltai, trečiąją – kaip piratai. Yra netgi vien tik nudistų kruizai.“

Ir išsiskiria, ir susimuša

Pasak Eglės, dažnam kruizinių laivų keleiviui tokios kelionės jau tapo savotišku gyvenimo būdu.

„Man pradžioje buvo keista: mokslo metai, o šeimos su vaikais plaukia ne dienomis, bet ištisomis savaitėmis. Ogi tėvai dirba, o vaikai laivuose mokosi nuotoliniu būdu. Pusdienį praleidžia prie kompiuterių, likusią dienos dalį pramogauja laive. Ir užsidirba, ir vietų gražių pamato. Ypač toks būdas darbą derinti su pramogomis priimtinas amerikiečiams“, – pasakoja kėdainietė.

Pasirodo, ne vien darbai ir mokslai pilnu tempu kruizuose vyksta, bet ir… audros tarp keleivių: „Visko būna. Ten gyvenimas verda. Pasitaiko ir ligų, ir mirčių, ir skyrybų. Kartą kilo didelis konfliktas tarp sutuoktinių. Toks didelis, kad žmona jau žadėjo šokti per bortą į vandenyną… Galiausiai sutuoktiniai iki kol išlipo į sausumą išbuvo atskirose kajutėse, kasdien lankomi seselės. Pasitaiko ir muštynių – kažkas bare padaugino, o į jį kitas ne taip pasižiūrėjo ar ką ne to pasakė.“

Bangų muša: „stumdo“ ir stalčius, ir keleivius

Neretame kino filme, kurio siužete vaizduojami laivai, yra scena su milžiniškomis bangomis, talžančiomis laivą į visas puses. Ar filmų scenos bent kiek panašios į kruizinių laivų, marširuojančių po Atlanto ir Ramųjį vandenynus, kasdienybę?

[quote author=“E. Virbalaitė“]Po ištisų mėnesių, bėgančių mėlynų horizontų apsuptyje, mano akims didelę nuostabą kelia žaluma, kurią randu sugrįžusi į gimtinę.[/quote]

„Į dideles audras pakliūti neteko, bet mažesnės – dažnas kruizinio laivo palydovas. Iki šiol akyse stovi vaizdas, kaip bangų mėtomo laivo kajutėje, kurioje tuo metu buvome su kambarioke, dėl smarkaus siūbavimo nuo sienos nukrito televizorius. Būna, jog koridoriumi einant lengvai „sumėto“, o spintelių stalčiai važinėjasi pirmyn atgal. Turbūt linksmiausia laive yra žaisti biliardą. Išmušame kamuoliuką, viskas lyg ir tvarkoje – tik staiga laivas pakrypsta, ir visi kamuoliukai surieda į vieną pusę. Pasijuokę žaidžiame toliau. Štai baruose netgi yra specialios grotelės, kurias, esant reikalui, barmenas užtraukia tam, kad iš lentynų neišslystų ant jų stovintys buteliai“, – tarsi savo filmo siužetą vaizdžiu pasakojimu piešia E. Virbalaitė.

Beje, tik išplaukę į plačiuosius vandenis, smarkios bangų mūšos akivaizdoje kai kurie keleiviai sužino apie save iki tol neatrastą dalyką – turį jūros liga…

„Šitam reikalui laive yra daugybė vienkartinių maišelių, dauguma – greta laiptinių“, – pastebi Eglė.

Pasiilgsta tėvų, draugų ir žalumos

Na o ko gi pati lietuvaitė, daugiau laiko laineriuose negu sausumoje praleidusi su kitais tūkstančiais įgulos narių iš 70 skirtingų pasaulio valstybių, pasiilgdavusi labiausiai?

„Be abejo, tėvų, sesers, kitų giminaičių ir draugų, kurie manęs patrakusios visada laukia namuose ir juose sutinka išsiilgę. Tų, kurie seka kruizo, kuriuo plaukiu, maršrutą internete nuo tos sekundės, kai į jį įkeliu koją, iki tol, kol kartu su kitais įgulos nariais palieku laivą, – susijaudina žavingoji Eglė. – Pasiilgstu lietuviško maisto ir žalumos. Po ištisų mėnesių, bėgančių mėlynų horizontų apsuptyje, mano akims didelę nuostabą kelia žaluma, kurią randu sugrįžusi į gimtinę.“

Nors darbas be laisvadienių ir vargina…

Tik prieš porą mėnesių Eglė užbaigė vienuoliktąjį savo kontraktą su kruizinių laivų kompanija „Royal Caribbean International“, o šiuo metu, kai skaitote pokalbį su pasaulį laineriais apkeliavusia jauna moterimi, ji jau darbuojasi su poilsiautojų vaikais vienoje iš Viduržemio jūros salų – Maljorkoje. Didžiausioje Ispanijos saloje kraštietė darbuosis iki šiųmečio turizmo sezono pabaigos.

[quote author=“E. Virbalaitė“]Man pradžioje buvo keista: mokslo metai, o šeimos su vaikais plaukia ne dienomis, bet ištisomis savaitėmis. Ogi tėvai dirba, o vaikai laivuose mokosi nuotoliniu būdu. Pusdienį praleidžia prie kompiuterių, likusią dienos dalį pramogauja laive. Ir užsidirba, ir vietų gražių pamato.[/quote]

„Galbūt senstu, tačiau per aštuonerius metus darbo laivuose pavargau. Pavargau nuolat skubėti ir žvilgčioti į laikrodį, kad tik nepavėluočiau į pratybas ar suspėčiau iš kokios nors stotelės – miesto sausumoje – sugrįžti į laivą laiku. Pavargau neturėti nė vienos laisvos dienos ištisais pusmečiais. Pasiilgau nors vieno per mėnesį laisvo sekmadienio. Nesvarbu, ar saulėto, su paplūdimyje ištiestomis kojomis besimėgaujant saulės voniomis, ar lietingo, praleisto drybsant lovoje priešais televizorių“, – savo dar šviežią apsisprendimą užbaigti aštuonerius metus trukusį bendradarbiavimą su „Royal Caribbean International“ motyvuoja kėdainietė.

Anot žavingosios „Rinkos aikštės“ pašnekovės, laisvadieniai kruizinių laivų įgulų nariams skiriami tik viruso ar ligos atveju. Vieni pagrindinių virusų tokių kelionių metu – noro ir roto virusai, o pastarasis kėdainietės praktikoje sykį buvo išguldęs praktiškai visus laivo įgulos narius ir keleivius.

„Kitas atvejis, kuomet esi izoliuojamas – gripas. Iškeldina tavo kambario draugą ar draugę kitur, kol neišsigydai. Ilsiesi, maistą patiekia į kajutę, – gyvenimo kruiziniuose laivuose ypatumais dalijasi kraštietė. – Aišku, nuolat išlieka ir „force majeure“. Sykį viena mano kolegė gavo laisvadienį dėl kenčiamų siaubingų danties skausmų. Kadangi odontologo laive nėra, artimiausiame uoste jai iš anksto buvo rezervuota vieta, apmokėtos visos su danties šalinimu susijusios išlaidos.“

[#gallery=2145#]

… neatmeta galimybės sugrįžti

Tiesa, tikėtina, jog E. Virbalaitė sausumoje ilgai neužsibus – jauna moteris neatmeta galimybės sugrįžti į laivus dar bent vienam kontraktui, jeigu širdyje pajus nostalgiją gyvenimo būdu tapti spėjusiam savo darbui. Arba… savaitės laiko atostogų su tėvais.

[quote author=“ E. Virbalaitė“]Kaip benutiktų, ar dar sugrįžčiau į laivus, ar jau nebe, nes likimas man būtų paruošęs kitą scenarijų, per aštuonerius darbo kruiziniuose laivuose metus aš tapau kitokiu žmogumi.[/quote]

Toks sprendimas, ko gero, nenustebintų ne tik Eglės giminaičių bei draugų, bet ir „Rinkos aikštės“ skaitytojų – dažnai prisiminimai apie gyvenimą kruiziniame laive iš pašnekovės lūpų liejasi ne būtuoju, o esamuoju laiku.

„Gyvenimas ne sausumoje, o ant vandens tapo mano komforto zona. Tebūnie toji mano komforto zona  ir nedidelė – kajutė man ir mano kolegei – tačiau vis tiek iki negalėjimo sava. Kaip benutiktų, ar dar sugrįžčiau į laivus, ar jau nebe, nes likimas man būtų paruošęs kitą scenarijų, per aštuonerius darbo kruiziniuose laivuose metus aš tapau kitokiu žmogumi. Tai, kad suradau draugų iš viso pasaulio, išties džiugina, tačiau yra smulkmena prieš visa kita. Atradau save ir tapau pasaulio piliete. Mano manymu, žmonės, kurie keliauja, tampa kitokie. Kelionės išgydo viską – tavo nepasitikėjimą savimi, baimę klausytis širdies balso, fobijas, rasizmą ir seksizmą. Keliaudamas žmogus tampi kitoks – atviras, suprantantis, tolerantiškesnis. Galų gale, nebekreipi dėmesio į tai, ką kiti, tau nieko nereiškiantys žmonės pagalvos, ką apie tave pasakys, išbarstai visus kompleksus ir galiausiai supranti, kas gyvenime yra svarbiausia. Tai – tavo artimi žmonės, turtingas ne vien išmaišytas, bet ir tavo vidinis pasaulis ir mokėjimas džiaugtis kiekviena tau skirta diena. Duotas tik vienas gyvenimas, tad iš kiekvienos akimirkos reikia pasiimti kuo daugiau“, – pokalbį filosofine gaidele užbaigia E. Virbalaitė, įvardindama penkis gražiausius savo akimis regėtus rojaus kampelius žemėje – Mergelių salas, Britų Kolumbijos provinciją Kanadoje, San Franciską, Havajus ir… Lietuvą.