Parodų salė, menanti ryškiausius to meto talentus!

 Parodų salė, menanti ryškiausius to meto talentus!

Taip evangelikų liuteronų bažnyčia Kėdainiuose atrodė, kai joje veikė parodų salė apie 1979 metus./Gintaro Kazlausko nuotr.

Gintaras KAZLAUSKAS

1979 m. dirbdamas piešimo mokytoju Kėdainių IV vidurinėje mokykloje, surengiau antrąją personalinę tapybos darbų parodą Kėdainių kraštotyros muziejuje. Tada muziejaus direktorė ir pasiūlė įsidarbinti muziejuje dailės parodų organizatoriumi. Kaip tik buvo restauruota liuteronų bažnyčia Kėdainiuose, muziejaus filialas skirtas parodoms. Alga muziejininko buvo mažesnė nei mokytojo, tačiau darbas su menais man patrauklesnis, tad sutikau.

Parodų rengėjo darbas – reikalavimai nebuvo sudėtingi. Reikėjo susikurti metinį parodų planą – maždaug viena paroda per mėnesį, jį suderinti su valdžia ir organizuoti parodų aptarimus su lankytojais. Retai – paviešinti ir priimti kamerinės muzikos koncertus. Parodų atsivežimas, eksponavimas, reklamavimas, saugojimas, išvežimas – taip pat buvo mano pareigos.

Parodų salė Kėdainiuose nebuvo visiška naujiena, parodos buvo rengiamos ir anksčiau to meto muziejaus antrame aukšte – vadinome jį mažąja salyte. Ten, dar būdamas studentu, 1975 m. surengiau savo pirmąją vasaros tapybos darbų parodą.

Mažąją salytę pamėgo Kėdainių fotomenininkai – eksponuodavo metines ataskaitines savo draugijos ir autorines parodas. Tačiau viso metų laiko jie neužimdavo, surengdavo tris–keturias ekspozicijas, visa kita veikla mažojoje salytėje tekdavo rūpintis man.

Grafikos darbai ten irgi žiūrėdavosi visai neblogai.

Dabar ji atrodo štai taip./Aldo Surkevičiaus nuotr.

Pagrindinės – Kultūros ministerijos planinės parodos būdavo iš Vilniaus dailės muziejaus arba iš Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų. Būdavo ir respublikinės – teminės keliaujančios parodos, taip pat fondų.

Aišku, važinėjančioms parodoms labai gerų darbų, ypač tapybos, komplektuotojai neskirdavo. Paveikslams tokios klajonės visai ne į sveikatą. Tačiau nebuvo jos ir labai prastos, nors naftalinu šiek tiek ir atsiduodavo.

Darbai būdavo ir patamsėję, ir spalvos išblukusios – dažai dailininkams tais laikais kokybe nepasižymėjo. Dažna tematika – sovietizmo liaupsinimas, sukeldavo sarkastišką šypseną, tuo laiku jau niekas netikėjo jokiais komunizmais. Tačiau atsisakyti tokių parodų nebuvo galima, mat ideologijos sargų, šalimais budėjusių, nepritrūko.

Vis dėlto jaunimui, o man tuo metu buvo dvidešimt ketveri, norėjosi kažko gyvo, naujo, patrauklaus. Tekdavo rinktis kompromisą – pirmiausia duoklė ideologijai, tada šalia – išsvajotos laisvosios kompozicijos bei neišmeluoti nūdienos atspindžiai. Taip bepūvančiame sovietmetyje būdavo laviruojama daugelyje veiklų.

Užmezgiau ryšius su Panevėžio, Šiaulių parodų organizatoriais, gaudavau parodų tiesiogiai iš dailininkų dirbtuvių. Kartu su autoriais surengdavome viešus jų kūrybos aptarimus.

Palengva gausėjo daile besidominančių kėdainiečių, miestiečiai įprato laisvalaikį skirti dailės parodų apžiūroms.

Talentų mūsų krašte atsirado, būrys po truputį gausėjo. Vienus reikėjo padrąsinti kurti, kitiems patarti, dar kitiems – parūpinti medžiagų ir priemonių. Užsimezgė tamprūs kontaktai ir tarp pačių naujųjų kūrėjų – bendraminčiai patapo bičiuliais. Kūryba vienijo, skatino tobulėjimą savo srityse.

Aut. past.

Kartais parodų salę užplūsdavo mokytojai su visa klase, suprantama, ne visiems vaikams imponavo dailė, kildavo erzelis, tačiau mokytoja savo planuose fiksuodavo kultūrinio švietimo akciją vaikučiams. Veikiausiai taip reikėjo.

Kadangi parodų salė – liuteronų bažnytėlė – netoli turgaus, užsukdavo pro šalį eidamos ir garbaus amžiaus moterėlės. Įėjusios priklaupdavo, persižegnodavo. Ilgainiui prie to pripratau, nebesistebėdavau.

Pradėjęs dirbti muziejuje labai nustebau, kad visam Kėdainių rajone tada tebuvo vienas liaudies meno draugijos narys, dabar vadinamas tautodailininkas. Tai buvo Keleriškėse gyvenęs drožėjas Juozas Martusevičius.  

Jis droždavo kamerines skulptūrėles iš liepos, muziejaus fonduose yra nemaža kolekcija jo drožinių. Buvo keista, nes tuo laikotarpiu Lietuvoje liaudies meistrų tiesiog knibždėjo, liaudies kūryba išgyveno pakilimą ir buvo skatinama visokeriopai.

Tačiau fanaberiškajai to meto rajono valdžiai tiek ir terūpėjo ši kultūros sritis. O man ji parūpo ir savo dviratuku ėmiau bastytis po kaimus, klausinėdamas, kamantinėdamas, šniukštinėdamas.

Ieškojau piešiančių, tapančių, drožiančių, lipdančių, audžiančių, kalančių, siuvinėjančių, mezgančių, neriančių, pinančių žmonių, taip pat domėjausi, ar tokių yra ir mieste. Muziejaus direktorė tokiai mano veiklai neprieštaravo, netrukdė.

Talentų mūsų krašte atsirado, būrys po truputį gausėjo. Vienus reikėjo padrąsinti kurti, kitiems patarti, dar kitiems – parūpinti medžiagų ir priemonių. Užsimezgė tamprūs kontaktai ir tarp pačių naujųjų kūrėjų – bendraminčiai patapo bičiuliais. Kūryba vienijo, skatino tobulėjimą savo srityse.

Padėjo ir ryšiai – pažintys su liaudies meno draugijos Kauno skyriumi, taip pat su draugijos centru Vilniuje.

1979 m. Gintaras Kazlauskas, dirbdamas piešimo mokytoju Kėdainių IV vidurinėje mokykloje, surengė antrąją personalinę tapybos darbų parodą Kėdainių kraštotyros muziejuje ir sulaukė pasiūlymo įsidarbinti muziejuje dailės
parodų organizatoriumi./Asmeninio archyvo nuotr.

Dovanėlėmis ir meilikavimais pavykdavo įsiprašyti ir išsiųsti žmones į kūrybinius seminarus bei liaudies meistrų stovyklas.

Jau kitų – 1980-ųjų – mano veiklos metų ankstyvą pavasarį Kėdainių parodų salė lūžo nuo gausios kraštiečių meninių darbų parodos. Daugelis iš jų buvo atrinkta į zoninę bei respublikinę parodas.  

Išaugo parodų salės lankytojų susidomėjimas savo krašto liaudies menu, kadangi darbų autoriai buvo savi, pažįstami, kaimynai, ar draugai, kėdainiečiai noriai sekė jų kūrybą. Matyt, žmonėms tai buvo artima ir labiau suprantama.

Pradžia buvo padaryta, pasipylė autorinės, žanrinės bei teminės rajono liaudies kūrėjų parodos.

Ryškiausi atrastieji talentai 1979 m.  

Nepakartojama tapytoja primityvistė Marytė Mastaitienė, gyvenusi už Josvainių, Angirių link. Tapė nuo seniau – pomėgis nuo vaikystės. Jokių specialių mokslų nebaigė ir tapybos priemonių nesirinko – teptukas iš savo plaukų, dažai skirti sienoms dažyti, bet jos paveikslai nuostabūs. Nieko jai nepatarinėjau, tik girdavau, stengiausi, neduok Dieve, nesutrikdyti Marytės kūrybos.          

Genovaitė Damašauskienė nuo Šėtos – tapytoja primityvistė. Pradėjo tada paskatinta. Ryški asmenybė nuo pirmojo savo tapybos darbo. Tereikėjo tik tinkamų darbo priemonių, kūrybos keliais keliavo pati, savitai ir savarankiškai, beliko tik džiaugtis.

Jau kitų – 1980-ųjų – mano veiklos metų ankstyvą pavasarį Kėdainių parodų salė lūžo nuo gausios kraštiečių meninių darbų parodos. Daugelis iš jų buvo atrinkta į zoninę bei respublikinę parodas.  

Aut. past.

Bronislava Paškevičienė, primityvistė, savamokslė tapytoja ir grafikė, tuo metu buvo persikėlusi gyventi į Kėdainius. Dailė traukė nuo mažumės, kūrybinis procesas jai kaip užsimiršimas nuo negandų. Daug ir brandžių kūrinių sukūrė religine tematika, tačiau viešai eksponuoti jų nebuvo galima – tais laikais draudžiama. Parodoms pasitenkinome jos peizažais ir buities vaizdais. Bronislavos darbai spindėjo gerumu.

Algirdas Raila iš Babėnų – tapytojas peizažistas. Pirmieji darbai tada ir buvo aptarti jo namuose Babėnuose. Labai greitai tobulėjo. Jo darbai tarp kėdainiečių buvo labai populiarūs ir palankiai vertinami.

Viktoras Lipinskis – profesionalus tapytojas, savamokslis. Apsigyvenęs Kėdainiuose. Tapė peizažus, portretus, natiurmortus, aktus. Nevengė eksperimentuoti, buvo nuolat ieškantis naujų formų ir spalvinių derinių, nuoširdus žmogus.

Aloyzas Urbšys iš Babėnų, gabus drožėjas monumentalistas. Medine skulptūra susidomėjo kaip tik aptariamuoju laiku, pirmieji jo darbai parodose buvo eksponuoti 1980 m. Muziejuje yra jo sukurtas Vincas Svirskis. Sukūrė paminklą Mikalojui Daukšai, kuris stovėjo prie Daukšos vidurinės mokyklos, vėliau veikiausiai buvo perkeltas prie Daukšos ąžuolo. 

Jonas Lukšys, Kėdainių gyventojas, drožėjas. Kūryba jį užvaldė tuo pačiu laikotarpiu. Daug išdrožęs buitinių dekoratyvių daiktų, drožė ir figūrines skulptūras. Darbai pasižymi išbaigtumu ir harmonija.

Elena Jurevičiūtė, Kėdainių gyventoja, keramikė savamokslė. Pačiam aštunto dešimtmečio gale lipdė figūrėles iš gipso ir, kol jis visai sukietėdavo, juvelyriškai išraižydavo jas peiliuku. Medžiaga nebuvo tinkama rimtesniems dailės darbams, todėl teko Eleną supažindinti su profesionalais keramikais, pasirūpinti, kad įsisavintų keramikos technologijas. Greitai tapo meistre, gamino įvairius molinius dekoratyvius daiktus, kruopščiai sekė liaudies tradicijomis.

Unikaliame pastate dabar vėl veikia evangelikų liuteronų bažnyčia./Aldo Surkevičiaus nuotr.

Be abejo, entuziastų meninei kūrybai buvo žymiai, žymiai daugiau, visų neišvardinsi. Vieni įsisuko į liaudies meno judėjimą sparčiau, kiti lėčiau – gerai pasverdami savo žingsnius.

Pastebėjau tai, kad  dauguma tų naujųjų menininkų buvo iš tremtinių, ar bent iš jų šeimų. Aktyvumo ir veržlumo jokios katorgos ar tremtys neišnaikino, tie žmonės siekė gėrio ir grožio kūryboje, tik suteik jiems atspirties tašką.

Savotiška reakcija į besikuriančius mūsų liaudies meistrus buvo rajono valdžios. Nors nei religijos ar priešiškos politikos sovietijai nepropagavome, bet ir apsidergusio komunizmo rytojaus taip pat negarbinome, nes niekam iš mūsų tai nerūpėjo, bet valdančiųjų nepasitikėjimas mūsų vyksmu jautėsi.

Užuominos, pokalbiai su abstrakčiomis pastabomis, ieškojimas priekabių ir pagaliau nepasitenkinimas mano morale bei požiūriu į gyvenimo vertybes. Tokia rajono kompartijos trečioji sekretorė draugė Sirvydienė uždraudė rajono laikraščiui spausdinti mano straipsnelius apie veikiančias parodas.

Žurnalistai patarė pasirašinėti slapyvardžiu, tai kol kas viskas ir ėjosi, pasijutau kaip „Leninas – v razlyve“. Bet per pusę sumažino mano ir taip kuklią algą – puse etato.

Iš valdančiųjų pusės buvo griebtasi ir paskalų prezumpcijos. Be to, parodų organizatoriaus kaip geresnės darbo vietos prireikė muziejaus direktorės dukrelei. Tad susumavus viską man beliko pasitraukti, jie laimėjo.

1981 m. aš palikau Kėdainius, penkiolika metų pragyvenau Vilniuje. To nesigailiu, nes kaip ir tremtinys – ten daug ko išmokau.

Žlugus absurdo imperijai, grįžau į gimtąjį Kėdainių kraštą ir dirbu tame pačiame muziejuje – gaivinu eksponatus. Kiek jėgos neapleis – dirbsiu, nes matau tame prasmę.

Autentiški senieji daiktai, menantys istorinę praeitį, – nemeluojantys kultūros klodai. Tekstus galima suraityti įvairiausiom sentencijom, nuomonėm, o nebylūs daiktai taip ir lieka nepaneigiami liudytojai to ar kito laikotarpio nugyventų gyvenimų. Juos sutvarkau ir konservuoju – o tai mane veža!

4 Komentarai

  • Įdomus straipsnis. Pasirodo, kiek daug niūriu, pilku sovietmečiu buvo talentingų ir šviesių žmonių.

  • O dabar labai apleido tas naujas kunigas kalvinką, apleista, murzina, nunyšta bažnytėle. Gaila.

  • Ar ne perdaug nuopelnų sau prisiskiria pasakorius? Tik AŠ ir AŠ.Jeigu ne tu,tai nieko ir nebūtų.

  • tais laikais nemazai vynelio su restauratorium perlauzta…

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video