Pajieslio bažnyčioje rastas neįprastai didelis rožančius
Stasys Laurynas šalia neįprasto dydžio rožančiaus, rasto Pajieslio bažnyčioje / Asmeninio archyvo nuotr.
Eivina BELOUSOVAITĖ
Minėdami 165-uosius Pajieslio gyvavimo metus vietiniai gyventojai susirinko drauge prisiminti šio kaimo istoriją. Vienas su kitu jie dalijosi pasakojimais ir brangiais prisiminimais, kartu išsiaiškino Pajieslio bažnyčioje netikėtai rasto unikalaus rožančiaus istoriją. Rožančių radęs ir jį atnaujinęs iš Pajieslio kilęs Stasys Laurynas, jau ne vienerius metus tyrinėjantis kaimo istoriją, vietiniams gyventojams papasakojo, kaip ji prasidėjo.
Sužinojo dar daugiau
Pajieslio metai oficialiai skaičiuojami nuo 1857-ųjų, nors pajiesliškiai svarsto, kad realiai metų gali būti bent keliasdešimčia daugiau.
Iš Pašušvio dvaro į čia buvo perkelta koplyčia, vėliau tapusi bažnyčia. Dėl to kraštietis Stasys Laurynas mano, kad pagrindinis tikslas buvo šiose apylinkėse įkurti kapines.
Vyras daug metų domisi Pajieslio parapijos istorija ir tyrinėja dokumentus, tad susirinkusiems žmonėms buvo labai įdomu sužinoti naujų istorijos detalių, pamatyti senų dokumentų.
Didžiuojasi neįprastu radiniu
Pajieslio bažnyčioje prieš keletą metų buvo rastas neįprastai didelis rožančius, kuris šiai bendruomenei yra tikras lobis.
Radinys buvo apdulkėjęs ir pakeitęs spalvą, tad Stasys Laurynas atliko didelį darbą – savo rankomis atnaujino rožančių.
Tiesa, rožančiaus istorija kol kas nėra žinoma – nėra duomenų kas ir kada pagamino, neaišku kam priklausė šis rožančius.
Kaip teigė Stasys Laurynas, pagal ilgaamžės parapijietės Irenos Ramanauskienės pasakojimą, rožančius buvo nešamas XX a. trečio dešimtmečio pradžioje. Bažnytinės procesijos metu jį nešė penkios mergaitės.
Dalijosi vaišėmis ir prisiminimais
Panašu, kad ši nedidelė bendruomenė turi išties glaudų ryšį. Susirinkę kraštiečiai vaišinosi pačių keptais skanumynais: pyragais, spurgomis, žagarėliais.
Dalijosi savo ir tėvų pasakotomis istorijomis, papildydami vieni kitų pasakojimus atkūrė praeities įvykius. Taip pat tyrinėjo senas nuotraukas, kuriose pavyko atpažinti savo tėvus ir prosenelius.
Šiai nedidelei, tačiau ypatingai šiltų žmonių bendruomenei, jų kaimo istorija yra labai svarbi. Vertinama kiekviena smulkmena, o dalijimasis prisiminimais sukelia daug gerų emocijų. Istorijos perduodamos iš kartos į kartą, todėl be abejonių, gyvuos dar ilgai.
5 Komentarai
Dėkojame seniūnui ir seniūnijos darbuotojams už atliktą bažnyčios išorės remontą.
Nupirkit seniūnui dabar alaus arba litrą šnabės!
Šaunuolis Stasys Laurynas, kuris neabejingas savo tėviškei.
Eina kalbos, kad seniūnas mūsu kaime bobą susirada? Ar tai tiesa?
Anksčiau buvo vyrai ąžuolai ir moterys liepos aukštaūgės,o dabar susmulkėjo visi iki sulinkusio perkrikšto kupriaus…Penkiese ne tik rožančių neša,bet šimtais tūkstančių nugaras lenkia uzurpavusiems tautos laisvę ir valstybės nepriklausomybę.