Pagarba motinai ir jos svarba gyvenime atsispindėjo bene kiekvienoje dienoje

 Pagarba motinai ir jos svarba gyvenime atsispindėjo bene kiekvienoje dienoje

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Po to, kai 1905 metais mirė jos mama, amerikietė Anna Jarvis nusprendė skirti dieną savo ir visoms kitoms mamoms pagerbti. Po trejų metų, 1908-aisiais gegužės 10-ąją, Andrewso metodistų episkopalinėje bažnyčioje ji surengė atminimo ceremoniją. Tai buvo pirmoji oficialiai paminėta Motinos diena. Nors nacionalinis Motinos dienos paskelbimas tenkino A. Jarvis, tačiau ji visada tikėjo, kad yra minėjimo dienos lyderė, stengėsi visas motinas ir motinystę paminėti sentimentaliai, pasitelkdama baltojo gvazdiko simboliką emblemos ar gyvos gėlės pavidalu. O baltojo gvazdiko pasirinkimą ji aiškino taip: „Jo baltumas simbolizuoja motinos meilės tikrumą, tyrumą ir plačią širdį; jo kvapas – jos atminimas ir maldos. Vysdamas gvazdikas nenumeta žiedlapių, o glaudžia juos prie savo širdies. Taip ir mamos prie širdies glaudžia vaikus, o motinos meilė niekada nemiršta. Kai išsirinkau šią gėlę, prisiminiau savo mamos baltų gvazdikų lysvę“. Tačiau labai greitai Motinos diena buvo komercializuota. Ypatingai tuo pasinaudojo saldumynų, gėlių ir atvirukų pramonė. A. Jarvis tam labai priešinosi, 1943 m. netgi buvo paruošusi peticiją atšaukti Motinos dieną, tačiau nepavyko. O šios dienos minėjimas pasklido po visą pasaulį, tik skirtingomis datomis ir su skirtingais papročiais.

Pagerbtos daugiavaikės motinos

Oficialiai skelbiama, jog Motinos diena Lietuvoje pradėta minėti 1928 metais. Tačiau etnologė Gražina Kadžytė pažymi, jog Motinos diena Lietuvoje pirmą kartą paminėta 1927 m., kuomet į Kauno valstybės teatrą iš visų savivaldybių buvo sukviestos daugiavaikės motinos (anuomet tai buvo 10 ir daugiau vaikų auginančios mamos).

„Jas gražia prakalba sveikino prezidentas, įteiktos dovanos, skirtas spektaklis. Nuo 1928 m. Motinos diena švęsta visoje Lietuvoje. Kad parinktas pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis, sietina su liaudiškojo pamaldumo Švenčiausiajai Dievo Motinai praktikomis (mojavų mėnuo). Beje, Švč. Marijos, kaip Motinos, ženklas jaučiamas ir kitų krikščioniškų kraštų Motinos dienos datų parinkimuose, – pasakojo G. Kadžytė. – Kodėl pradėta švęsti taip vėlai? Todėl, kad iki XIX a. pabaigos dar daug kur motinoms priklausė visos dienos.

Vaikai, nors ir išeidami iš namų, toli nenutoldavo, dažnai lankydavosi klaustis patarimų, užuojautos, išsipasakoti ir pan. Urbanizacijos ir industrializacijos plėtra suardė senovinį šeimų būvį, toli atsidūrę vaikai kartais atitoldavo ir jausmais (Iš akių – ir iš širdies…). Kalendoriui patikėta priminti ne tik tą, ką turim, bet ir tai, ko galim netekti.“

Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė antrino etnologei ir sakė: „Konkrečios dienos, skirtos motinoms, paminėti nebuvo. Tačiau teko kartą perskaityti puikią antraštę, kad motinos diena buvo ne šventė, o gyvenimas. Ir tai yra tiesa. Pagarba motinai ir jos svarba gyvenime atsispindėjo bene kiekvienoje dienoje“.

Asta Valiukevičienė: „Norint užauginti žmogų, kuris būtų doras, reikia auginti su meile. Taip pat su meile reikia leisti jam suklysti. Su tokia pat meile priimti į savo širdį suklydusį ir vėl iš naujo auginti. Ne be reikalo sakoma, kad maži vaikai drasko mamos sijoną, dideli – širdį“./Asmeninio archyvo nuotr.

Namų ruoša – motinos darbas

A. Valiukevičienė pateikė pavyzdžių, kad motinos vaidmuo namų, šeimos, o ypač dukros gyvenime buvo ypač svarbus.

„Rugiapjūtės metu patį pirmą javų pėdą nupjaudavo, ne dukra, ne marti ir juo labiau ne vyras. Pirmąjį pėdą nupjaudavo motina – namų šeimininkė. Duonos kepimas taip pat buvo namų šeimininkės reikalas. Duonos raugas nebuvo dalinamas. Jį motina duodavo tik dukrai. Yra liudijimų, kad pirmąją savo duoną dukra kepa kartu su motina, kai sulaukia pirmųjų savo menstruacijų. Tai ženklas, kad dukra jau pasiruošusi tapti mama. Tuomet ji kartu su savo motina kepa duoną, – kalbėjo pašnekovė. – Duonos svarba lietuvių kultūroje yra didelė ir visus su ja susijusius ritualus dukra perimdavo iš motinos.

Mitologiškai duonos kepalėlis buvo lyg vaiko simbolis, kuris gimsta iš krosnies angos – gimdos. O pati moteris yra lyg krosnis. Todėl visas duonos kepimo ritualas buvo sakralus ir prilyginamas gimdymui.“

Moteris, kaip duodanti gyvybę ir maitinanti, specialistės teigimu, dar baltiškoje kultūroje buvo sugretinama su motina.

„Iki šių dienų išliko deivės Žemynos motiniškas vaidmuo. Tai rodo tik nepaprastai didelę pagarbą motinai. Mūsų kultūroje ir saulė yra moteriškos giminės. Dažnai vadinama saule motule, saulele motinėle. Tai yra ne visur pasaulyje. Dažnai kitose tautose Saulė yra tapatinama su vyru. Manoma, kad Lietuvoje saulės, kaip moters, motinos vaidmuo išliko dar iš matriarchalinės Europos laikų, kuomet moteris – motina, buvo išimtinai svarbi.

Tiek žemės, tiek saulės vadinimas motina tik pabrėžia mamos svarbą mūsų kultūroje. Tai patvirtina ir gausybė žodžių, kuriais įvardijame mamą. Tai motušė, motušėlė, motinėlė, mamulė, motulė, mamytė, mamaitė, močia, motina ir begalės kitų“, – žiniomis dalijosi LNKC atstovė.

„Tai norėčiau palinkėti, kad motinos, išleisdamos į svietą savo vaikus, visad turėtų jiems ką pasakyti, kad visada būtų ramios dėl vaikų pasirinkimų ir kad vaikai niekad namų neužmirštų. Tegul ne motinos petys būna vaikui atrama, o paties vaiko teisingas gyvenimas suteikia motinai stiprybės ir ramybės. Norėčiau, kad kiekviena mama galėtų savo vaiku didžiuotis, kad tvirtai žinotų, jog užaugino Žmogų.

A. Valiukevičienė

Meilė motinai atsispindi dainose

Ji taip pat pasakojo, kad mamos išaukštinimas atsispindi ir iki mūsų dienų išlikusiose liaudies dainose.

„Jose pasakojama, kad miela ir jauku gyventi pas motinėlę, o štai pas anytą jau viskas kitaip. Tačiau anyta sūnui visgi yra motina, todėl dainose atsispindi jos meilė sūnui. Nors marti apdainuoja anytą kaip blogą ir nemylinčią, bet dažnu atveju matome, kad nemylima tik marti, o štai sūnus mylimas, nors ne visada ir geras, nors ir linksminasi karčiamoje, ar galbūt net skriaudžia savo jauną žmoną.

Iš viso to galime daryti prielaidą apie besąlygišką motinos meilę savam vaikui. Tos meilės apdainavimas vaikų lūpomis iškelia motiną dažnu atveju net aukščiau už tėvą“, – sakė A. Valiukevičienė ir pateikė keletą pavyzdžių iš dainų: „Pas motulę augau, dalelę turėjau“.

Taigi mama, lyg ta, kuri duoda dalią, turinti galią apsaugoti, viskas gyvenime gerai, kol esi po mamos stogu.

Net ir nujaučiant artėjančias vestuves kai kuriais atvejais mamos namai ir globa yra svarbesni, nei būsimo vyro. „Sėskis, panele, ant pradalgėlio, / Pasiilsėsi rankas kojeles! / – Ačiū, berneli, už šį žodelį, / Aš pailsėsiu pas motinėlę.“ dainuojama dainoje. Motina čia iškeliama aukščiau, nei potencialus kandidatas į vyrus.

Dainose dėkojama motinai, už tai, kad meiliai augino, kad ilgai migdino, už išmokytus darbus, už sukrautą kraitelį. Beje, dažnu atveju būtent motina turėjo galios nuspręsti, už kurio bernelio leisti dukrą. Dažnai buvo sakoma, kad „koks medis, tokia ir žievė, kokia motina, tokia ir duktė“.

Taigi tėvas dažnai pasakydavo žmonai, kad čia tavo vaikas, tu ir spręsk. O jei dukrai šeimyninis gyvenimas nenusiseka, tai ilgimasi gyvenimo pas motinėlę. Dainose apdainuojama, kaip norima sugrįžti į motinos namus. Deja, motina nebegalinti priimti atgal, tačiau galinti duoti patarimų, galinti sustiprinti žodžiais.

Motinos meilė tokia stipri, kad nepalieka vaikų net ir po mirties, ji galinti net atsišaukti iš kapo: „Siratėlė gailiai verkė, / Motinėlę budino, / Siratėlė gailiai verkė, / motinėlę budino. / Atsišaukia jos motulė / Iš giliausio kapelio, / Atsišaukia jos motulė / Iš giliausio kapelio.“

Pagarba motinai ir jos išaukštinimas net po mirties taip pat apdainuojamas. Dainose sakoma, kad ant motinos kapelių liepelė užaugo, aukseliai pražydo. Lietuvių liaudies dainos kalba ne tik apie motinas, bet ir apie tėvus, brolius, seseris, bernelius, mergeles, anytas ar šešurėlius. Tačiau motinos apdainuojamos su didžiausia pagarba.“

Tarp tėvystės ir motinystės buvo pusiausvyra

Oficialiai skelbiama, jog Motinos diena Lietuvoje pradėta minėti 1928 metais. Tačiau etnologė Gražina Kadžytė pažymi, jog Motinos diena Lietuvoje pirmą kartą paminėta 1927 m., kuomet į Kauno valstybės teatrą iš visų savivaldybių buvo sukviestos daugiavaikės motinos (anuomet tai buvo 10 ir daugiau vaikų auginančios mamos)./BNS Žygimanto Gedvilos nuotr.

LNKC specialistė pastebėjo, kad kaip ir dabar, taip ir anksčiau motinos ir vaikų santykiai buvo įvairūs.

„Iš senų pasakojimų bei tautosakos žinome, kad buvo ir tokių atvejų, kaip motinos skriausdavo savo vaikus, tačiau patarlėse išlikę labai ryškūs pagarbos motinai atspindžiai „mamos lupimas – sviestu tepimas“. O kai kuriais atvejais dar pridedama, kad mamos lupimas, prilygsta paglostymui, o svetimo pikti žodžiai daug skaudžiau už motinos rankos smūgį. Taigi motina nenustoja pagarbos net pakėlusi ranką prieš savo pačios vaiką, – teigė A. Valiukevičienė. – Kad ir kokie būtų tarpusavio santykiai, tautosaka mums pasakoja apie besąlygišką meilę. Štai kare žuvusį sūnų motina aprauda visa gyvenimą. Mergelė žuvusio bernelio verkia kelias dieneles, seselė – kelis metelius, o motina – amžinai.“

Anot pašnekovės, gal atrodytų, kad motina yra svarbiau už tėvą, tačiau gilinantis į senuosius mūsų papročius dažnai matome pusiausvyrą tarp tėvystės ir motinystės.

„Dažnu atveju motinos vaidmuo apsiriboja po namų skliautu – mokymu, tradicijų perdavimu, auklėjimu. Tačiau ne mažiau svarbus pasaulis ir už savo kiemo ribos. Todėl tėvas atsakingas už į namus parnešamą gerovę.

Šis darbų pasidalijimas atkeliavęs dar nuo pirmykščio žmogaus, kai vyrai parnešdavo į namus maistą, o motinos kurstė šeimos židinį. Apie tai kalba ir sena patarlė „tėvas miršta – stogai nuplyšta, motina miršta – vaikai išskysta“. Taigi tradicinėje mūsų kultūroje motina yra šeimos simbolis, apglobianti visus po savo šiltu skvernu. Negerbti motinos yra didelė nuodėmė. Yra sakoma: „Nemušk motiną – ranka nudžius“, – senovės išmintimi dalijosi A. Valiukevičienė.

„Nors visuomenėje mes girdime įvairių pasisakymų, tačiau Lietuvoje padėtis tikrai nėra bloga. Mama, o dabar jau vienas iš tėvų, turi galimybę dvejus metus būti kartu su savo vaiku. Valstybė sudaro sąlygas jį auginti, saugo mamos darbo vietą jai išėjus motinystės atostogų. Visa tai rodo ne ką kitą, kaip pagarbą motinystei. Toli gražu ne visose šalyse mamos gali tuo pasidžiaugti.

A. Valiukevičienė

Gyvenime – ypatingas asmuo

Pasidomėjus, kaip istoriškai (tautosakoje) keitėsi motinos reikšmė, požiūris į ją, motinų ir vaikų santykiai, G. Kadžytė pasakojo: „Istoriškai, tautosakiškai… gyvybiškai motinų vaidmuo mūsų gyvenimuose yra ypatingas – be jų nebūtų ir mūsų. Visos dainos, pasakos, patarlės aukština motinas, močiutes. Joms esame dėkingi už gyvybę ir gyvenimo pamatus. Joms dėkojama, joms guodžiamasi, jų patarimų klausiamasi ir klausomasi. Jeigu pasakose kas nors bando pasielgti kitaip, paprastai tokiems nekaip baigiasi.

Suprantama, visuomeninių sanklodų kaita, norom nenorom, paliesdavo ir šeimų, artimų žmonių santykius. Vis dėlto netgi stipriai atitolusiems, į platų pasaulį besiveržiantiems, naują gyvenimo stilių kuriantiems, anksčiau ar vėliau ateina metas, kuomet užklumpa nostalgija – motinos ir tėviškės ilgesys“.

Tuo metu, pasak A. Valiukevičienės, vaikų ir motinų santykiai keičiasi kartu su mūsų visų besikeičiančiu požiūriu į gyvenimą.

„Buvo laikai, kai tėvų žodis buvo šventas, jo buvo privaloma laikytis nediskutuojant, nesiaiškinant. Vėliau turime labai ryškų laikotarpį, apie kurį sakoma, kad visi vaikai užaugo su raktu ant kaklo – tai labai vaizdingai apibūdintas sovietmetis, kuomet skirti vaikams laiko buvo ne taip paprasta.

Dabar esame kažkokiame mišriame etape, kai vėl svarbi prieraiši tėvystė, kai vaikas auginamas šalia motinos. Tačiau dabar siekiame ir ryškesnio tėvo vaidmens vaiko auklėjime. Ir žinoma, auginame asmenybes – vaikas gali nesutikti su tėvų nuomone, gali prieštarauti, diskutuoti, reikia kažkaip draugiškai susitarti, nebeprivaloma laikytis tėvų nurodymų, galima ir net rekomenduotina turėti savo nuomonę. Tačiau visuose šiuose laikotarpiuose pagarba tėvams išliko“, – pastebėjo LNKC specialistė.

Jos teigimu, pagarbos formos kažkiek keitėsi, tačiau motinystė nėra nuvertinama.

„Nors visuomenėje mes girdime įvairių pasisakymų, tačiau Lietuvoje padėtis tikrai nėra bloga. Mama, o dabar jau vienas iš tėvų, turi galimybę dvejus metus būti kartu su savo vaiku. Valstybė sudaro sąlygas jį auginti, saugo mamos darbo vietą jai išėjus motinystės atostogų. Visa tai rodo ne ką kita, kaip pagarbą motinystei. Toli gražu ne visose šalyse mamos gali tuo pasidžiaugti“, – šalies požiūriu į mamas didžiavosi pašnekovė.

Anot jos, esame linkę manyti, kad patriarchato laikais mama nustojo savo reikšmės. Tačiau tai ne visai tiesa.

„Tuo laikotarpiu ryškiai pasikeitė vyrų ir moterų santykiai, tačiau motinos savo pagarbos neprarado. Dažnu atveju motinos ir vaikų ryšys, o kartu ir pagarba motinoms tik stiprėjo. Nesunku suvokti tą situaciją kalbant apie sunkią moters dalią. Jeigu tėvas namuose sau leidžia triukšmauti, skriausti namiškius, tai paguodą vaikai randa būtent pas motiną. Iš to seka ir pagarba motinai ir meilė“, – aiškino pašnekovė.

„Jas gražia prakalba sveikino prezidentas, įteiktos dovanos, skirtas spektaklis. Nuo 1928 m. Motinos diena švęsta visoje Lietuvoje. Kad parinktas pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis, sietina su liaudiškojo pamaldumo Švenčiausiajai Dievo Motinai praktikomis (mojavų mėnuo). Beje, Švč. Marijos, kaip Motinos, ženklas jaučiamas ir kitų krikščioniškų kraštų Motinos dienos datų parinkimuose.

G. Kadžytė

Skurstantis žodynas

Anuomet gražių, malonybinių žodžių, žodelių mamoms buvo begalės. Etnologė G. Kadžytė vardijo vos kelis, tačiau daugiau jų siūlė paieškoti Lietuvių liaudies dainyne arba paieškoti Lietuvių kalbos žodyne (www.lkz.lt): „Ten rasite gausiausius rinkinius pačių gražiausių žodžių, kuriais kreipiamasi į motiną: močiute motinėle, motute sengalvėle… motule mano širdele, aukso sidabro spurgele… o aš paklausčiau mamytužės savo…“

Apmaudu, tačiau dabar tų žodžių ir gražių kreipinių gerokai sumažėję. G. Kadžytės teigimu, ne tik šis, bet ir apskritai pats dabartinių žmonių žodynas labai nuskurdęs.

„Mes turime daugiau kaip pusę milijono lietuviškų žodžių, o pabandykite pasitikrinti, kiek jų vartojate kasdien? – retoriškai klausė etnologė. – Televizija ir visos kitos žiniasklaidos priemonės atkalba už žmones jų pačių namuose. Dainuojama taip pat tiktai folkloro ansamblių ar kituose koncertuose, o patiems sau, tarp savų – labai retai.

Nuskurdę žodžiai nejučia skurdina jausmus, o šie, vėlgi – žodžius… Antra vertus, gal ir pačios šiuolaikinės mamos, pirmosios mūsų kalbos mokytojos, neįdeda tų gražių žodžių į savo vaikų lūpas: nedainuoja lopšinių, nekalbina malonybiniais žodžiais? Tai iš kur tada vaikams juos imti?

Kartais, ir ne tik pastaraisiais dešimtmečiais (pasitaikydavo ir anksčiau), kai kurie savo gyvenime didesnę meilę išsaugojo auklėms, kurioms buvo patikėta jų vaikystė. Suprantama, toms, kurios buvo turtingos meile.“

Kad mūsų žodynas skursta, yra linkusi manyti ir A. Valiukevičienė.

„Vis labiau prisirišame prie bendrinės kalbos, užmirštamos tarmės, kurios kupinos skirtingų kreipinių: „turėj moma vienų sūnų“, „aš nusilėkčiau į močios dvarą, į vyšnių sodelį“, „kai aš buvau mažutytė, man mylėjo motynytė“, „dėku tau, motut, dėku tau, senut“. Tarmiškų žodžių nebevartojame – užsimiršta ir motinos vardai“, – kalbėjo pašnekovė.

Palinkėjimas mamoms

O savo šventę mininčioms motinoms G. Kadžytė linki „neišsenkančios motiniškos meilės. Didžiausios Dievo dovanos – džiaugtis savo vaikų ir vaikaičių gyvenimais. O svarbiausia – kad joms niekada nereikėtų laidoti savo vaikų, matyti jų sužeistų, kenčiančių, nelaimingų“.

Tuo metu A. Valiukevičienė prisiminė, jog kažkada dar paauglystėje perskaičiusi, kad motina yra ne tam, kad būtų į ką atsiremti, o tam, kad nereikėtų į nieką remtis.

„Teko pagalvoti, apie ką čia. Dabar suprantu, kad motinos darbas užauginti žmogų. Užauginti tokį, kuris nedaro ant svieto gėdos nei motinai, nei tėvui, kuris ne pats ieško atramos, tačiau gali būti atrama kitam.

Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pasakojama, kad motinos „Išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą sako: Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir savo namų neužmiršk“. Taigi buvo tik vienas pasirinkimas – doru žmogumi būti, antraip teks rinktis mirtį. Kiek tame yra stiprybės, kiek jėgos ir galios ir lygiai tiek pat skaudulio ir širdgėlos. Nes norint užauginti žmogų, kuris būtų doras, reikia auginti su meile. Taip pat su meile reikia leisti jam suklysti. Su tokia pat meile priimti į savo širdį suklydusį ir vėl iš naujo auginti. Ne be reikalo sakoma, kad maži vaikai drasko mamos sijoną, dideli – širdį.

Tai norėčiau palinkėti, kad motinos, išleisdamos į svietą savo vaikus, visad turėtų jiems ką pasakyti, kad visada būtų ramios dėl vaikų pasirinkimų ir kad vaikai niekad namų neužmirštų. Tegul ne motinos petys būna vaikui atrama, o paties vaiko teisingas gyvenimas suteikia motinai stiprybės ir ramybės. Norėčiau, kad kiekviena mama galėtų savo vaiku didžiuotis, kad tvirtai žinotų, jog užaugino Žmogų“, – jautriai linkėjo LNKC specialistė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video