Pagarba ir tolerancija – „rišamoji medžiaga“
Pagarba, tolerancija, laisvė būti tokiu, kokiu nori ir užsiimti tuo, kas malonu – tvirčiausi saitai, rišantys Gražinos ir Stanislavo Jedemskių šeimą./Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Pagarba, tolerancija, laisvė būti tokiu, kokiu nori ir užsiimti tuo, kas malonu – tvirčiausi saitai, rišantys Gražinos ir Stanislavo Jedemskių šeimą.
Kalbėtis apie šeimą teko tik su Gražina. „Gavau įgaliojimus sakyti visą tiesą“, – linksmai nusijuokia moteris, paaiškinusi, kad Stanislavas yra labai kuklus žmogus, nemėgstantis būti dėmesio centre.
„Jis labai tolerantiškas, susitaiko su mano visomis veiklomis, džiaugiasi pasiekimais, domisi, kaip sekėsi, kaip praėjo mano vestas renginys, paskaita ar kelionė. Smagu, kai namuose yra palaikymas, kai yra su kuo ir apie ką kalbėti. Stasys labai apsiskaitęs, labai daug žino, tik jis nenori viešumos“, – su pagarba apie savo vyrą pasakoja Gražina.
O jai veiklos nestinga – tik neseniai atsisveikino su Kauno kolegijos, kurioje daug metų dėstė anglų kalbą, kolektyvu, daug laiko ir energijos skiria III amžiaus universitetui, kurio rektorė yra daugiau kaip dešimtmetį.
Stanislavas į Kėdainių chemijos gamyklą atvažiavo kaip jaunas specialistas, chemijos inžinierius. Ir Gražina taip pačiais metais pradėjo dirbti Kėdainių V vidurinėje mokykloje (dabar „Ryto“ progimnazija) anglų kalbos mokytoja. Dviejų jaunų specialistų pažintis atsitiktinai užsimezgė pakeliui iš geležinkelio stoties, išaugo iki rimtų santykių ir santuokos.
Stanislavo giminė lenkiškos kilmės, buvo ištremta į Archangelsko sritį. Kaime, kuriame gyveno Stasio tėtis, pusė kaimo buvo Jedemskij, kita pusė – Kaminskij (lemtingas sutapimas – Gražinos mama buvo Kaminskaitė). Vėliau tėtis persikėlė į Nižnij Novgorodą, ten sukūrė šeimą. Tėvai jau mirę, Rusijoje gyvena Stanislavo sesuo, su ja brolis susiskambina kiekvieną savaitę. Kol tėvai gyveno, jie čia lankėsi ne kartą, Gražina su Stanislavu taip pat važiuodavo į jo gimtinę.
„Mums svarbiausia – kad būdami skirtingų tautų, tradicijų, tikėjimų, galėtume gražiai sugyventi, suprasti vienas kitą. O buitinės smulkmenos – ar trūksta pinigų, ar automobilis genda, ar sriuba persūdyta – ne tai yra pagrindiniai dalykai,“ – įsitikinusi Gražina.
Jedemskiai kiekvienas turi savo užsiėmimus. Gražina daug laiko skiria III amžiaus universitetui, dainuoja folkloro kolektyve „Jorija“. Stasys visą gyvenimą dirba pamaininį darbą, po jo ilsisi, skaito, dažniausiai būna namuose. Jis ramus šeimos žmogus, neieško kompanijų. Bet žmonos niekad nestabdė, palaiko jos aktyvų gyvenimą.
Tolerancija, pagarba – pagrindiniai šeimos kelrodžiai. Ir vaikai šioje šeimoje auklėti taip: su pasitikėjimu ir laisve užsiimti tuo, kuo nori, draugauti, su kuo nori ir būti atsakingais už save.
Nemažai buities darbų tenka jam. „Jei ne Stasys, galėčiau ir badu mirti, nes neturiu laiko gaminti valgį“, – kvatoja Gražina.
Vyras juokauja: „Aš gyvenu su žmona, o žmona gyvena su kompiuteriu. Aš einu miegoti – ji dar prie kompiuterio, atsikeliu – ji jau prie kompiuterio. Tik naktį paliečiu – gerai, kad ji yra šalia“.
Gražina ir Stanislavas užaugino tris vaikus. Vyriausias sūnus Andrejus šiuo metu jis gyvena Anglijoje, dirba neįgaliųjų pensionate. „Jis labai panašus į tėtį – mėgsta būti vienas, jam gera namuose, turi savo interesus, užsiėmimus ir nemėgsta viešumo“, – pristato Gražina.
Algirdas gyvena Vilniuje. Jis birbynininkas – atlikėjas ir pedagogas, su žmona Kristina augina dukrą Eleną. Anūkė aktyvi: lankė baletą, teatro studiją, groja pianinu. Seneliams šiuolaikinės technologijos padeda nuolat stebėti jos veiklą.
Jaunėlės Viktorijos gimimu tėtis nepaprastai džiaugėsi, kiekvieną kūdikio pirštelį išbučiavo, vystė, prausė, čiūčiavo. „Ji jo dievaitė iki šiol, jis labiausiai pasitiki Viktorija, pasikliauja jos nuomone, pildo kiekvieną norą. Jei man ko nors reikia, aš tyliai Viktorijai pasakau ir ji iš tėčio gauna viską“, – stiprų tėčio ir dukros santykį atskleidžia Gražina.
Viktorija Škotijoje, Aberdyno universitete, baigė biomedicinos studijas, o dabar dirba finansų konsultante, gyvena Vilniuje ir artimai bendrauja su broliu Algirdu.
Abu Gražinos tėvai buvo Sibiro tremtiniai, ir Gražina Sibire gimusi. Grįžę iš tremties tėvai apsigyveno Žemaitijoje, Dalbiškių kaime. Tame kaime gyveno kelios rusakalbių sentikių šeimos, Gražina nuo vaikystės bendravo, kartu mokėsi su jų vaikais. Gal todėl ir pažintis su rusakalbiu Stanislavu netrikdė nei pačios jaunos mokytojos, nei jos tėvų. Tik Gražinos mama iš pradžių nenorėjo, kad dukra tekėtų už ruso – sakė, ne mūsų tautos, ne mūsų „vieros“ (tikėjimo), bet vėliau jis tapo geriausiu žentu (iš dviejų).
Bendraujant su Gražina ir Stanislavu jaučiasi didžiulė abipusė pagarba. „Priimti žmogų tokį, koks jis yra, nelengva, – santykių pradžią prisimena Gražina. – Man buvo svarbu, kad Stanislavas čia, Lietuvoje, gerai jaustųsi. Jis buvo atvažiavęs iš toli, viskas čia jam buvo svetima, o mes, lietuviai, juk nelabai svetingai priimam kitataučius į savo tarpą.“
Tolerancija, pagarba – pagrindiniai šeimos kelrodžiai. Ir vaikai šioje šeimoje auklėti taip: su pasitikėjimu ir laisve užsiimti tuo, kuo nori, draugauti, su kuo nori ir būti atsakingais už save.
Kėdainių visuomenės sveikatos biuras unikalų projektą „Šeimos stebuklas“ vykdo nuo 2017-ųjų.
Projekto metu šeimos įamžintos profesionaliose fotosesijose, taip pat aprašytos ir jų bendro gyvenimo sėkmės istorijos.
Šiuo projektu siekiama skleisti žinią apie šeimos išsaugojimo svarbą, didinti jaunų šeimų motyvaciją puoselėti ilgalaikius, darnius santykius, rodant pavyzdį vaikams ir jaunimui. Projekte dalyvauti kviečiamos daug metų santuokoje gyvenančios ir šiltus santykius palaikančios, moralines vertybes branginančios šeimos.
