Paberžė vėl alsuos kultūra – čia sugrįžta tarptautinis muzikos festivalis

Šv. Mišias aukos kun. R. Doveika, koncerte J. Marcinkevičiui – gausybė scenos žvaigždžių

Mažą, anuomet plačiajai visuomenei menkai težinotą atokų Paberžės bažnytkaimį žymusis kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis, turėjęs galią įžvalgiu žodžiu gydyti sielas, pavertė jausmingai plakančia kultūros širdimi. Šią aurą, Tėvui Stanislovui išėjus į Amžinybę, daugelį metų jo paskutinėje žemiškoje buveinėje puoselėti padeda dvasininko atminimą branginantis labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“, jau dvyliktą kartą kviečiantis sugrįžti, o kai kuriuos ir atrasti tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, dovanojantį ypatingą sakralaus laiko bei pakylėjančio skambesio patirtį, palaimintą negęstančios vienuolio būties šviesos. Festivalis, kaip ir kasmet, tūkstančius žmonių suburs į trijų nemokamų renginių ciklą, o pirmasis – jau šį sekmadienį, birželio 22-ąją.

Pilna scena legendinių žvaigždžių

Per 12-ka festivalio metų jau 36-iems renginiams programas parengęs festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas kūrybinių idėjų bado nejaučia – Tėvo Stanislovo mintimis ir rankomis kultūros ženklų dosniai praturtinta Paberžė kaskart atveria naujų versmių įkvėpimui.

„Žinoma, ruošiant programą šiam festivaliui iššūkį kelia pati sakrali erdvė – ne kiekvienas atlikėjas sugebės parinkti čia tinkamą repertuarą ir kūrinius atlikti jautriai atliepdamas šios unikalios vietos dvasią, – pabrėžė L. Mikalauskas. – Vis tik mūsų Lietuvoje iškilių meno žmonių daug, todėl džiugu, jog kasmet pavyksta pristatyti šio festivalio publikai naujų atlikėjų.“

Jaukiame Paberžės šventoriuje šį sekmadienį vyksiantis renginys tradiciškai pirmiausia pakvies susitelkti bendrai maldai. 17 val. šv. Mišias aukos sieloms palaimą nešančiais pamokslais išsiskiriantis Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Ričardas Doveika.

18 val. festivalio svečius į muzikinę, literatūrinę kelionę pakvies būrys legendinių žvaigždžių, pristatysiančių koncertą „Amžinas Justinas Marcinkevičius“. Ant scenos publika išvys aktorius Iloną Balsytę, Virginiją Kochanskytę, Aureliją Tamulytę, Vladą Bagdoną, Gediminą Storpirštį, savo muzikiniu talentu žavės ir pats Liudas Mikalauskas bei pianistė Beata Vingraitė. Šioje kelionėje publiką lydės skaitovas Giedrius Gustas, kuriam patikėtas koncerto vedėjo amplua.

Susidomėjimas renginiu – jau dabar didelis

„Pastaruosius metus poeto Justino Marcinkevičiaus asmenybė ir kūryba pradėta vertinti nevienareikšmiškai, – pastebi L. Mikalauskas. – Tarp kultūros žmonių ši tema taip pat labai dažnai eskaluojama, dalies jų – su dideliu nusivylimu, iškeliant savotišką netgi visuomenės nusiteikimą prieš Just. Marcinkevičių.

Vis tik mūsų – šį koncertą surengsiančių aktorių bei atlikėjų – manymu, Just. Marcinkevičius išliko vienas ryškiausių atgimimo poetų, kaip tik vedusių Lietuvą į laisvę, todėl nusprendėme, kad verta sukurti koncertinę programą, skirtą prisiminti šiai svarbiai asmenybei, – sako L. Mikalauskas. – Sukviečiau įspūdingą puokštę, kaip mes vadiname, teatrinių metrų. Šie žmonės kūrė bei kuria mūsų teatro istoriją, taip pat jie neabejingi ir paties Just. Marcinkevičiaus kūrybai.

Žmonių susidomėjimas šiuo renginiu jau dabar labai didelis.“

Jei ne balsu, tai širdy dainuos visi

Festivalio meno vadovas L. Mikalauskas sutinka detaliau atskleisti, kokį reginį dovanos toks skirtingos kūrybinės manieros menininkų aštuonetas vienoje scenoje.

„Koncertas bus pakankamai margas ir įdomus savo įvairove. Laukia išties dinamiškas renginys, – intriguoja garsusis operos solistas. –  Kiekvienas atlikėjas publikai atskleis savą požiūrį į Just. Marcinkevičiaus kūrybą, vieni ateis su poezija, kiti dainuos. Netgi pavyko išprovokuoti aktorę Iloną Balsytę sudainuoti šio poeto kūrinių.

Aš pats taip pat dainuosiu, nes Just. Marcinkevičius yra vienas iš tų poetų, kurį galėčiau dainuoti porą valandų be perstojo. Skambės tie kūriniai, dėl kurių Just. Marcinkevičius yra žmonių mylimas ir prisimenamas. Tai E. Masytės „Laisvė“, „Tėvynė dainų ir artojų“, „Ašara Dievo aky“, „Tai gražiai mane augino“, – vardija L. Mikalauskas. –  Visos šios eilės, tapusios dainomis, nuskambės koncerte.

Šia programa labai džiaugiuosi. Manau, kad Just. Marcinkevičiaus poezija išliks amžina. O ypač gera ja dalintis bus su Paberžės festivalio publika, suprantančia, kad ši vieta yra pilna auros žmogaus, kuris čia gyveno, kūrė, ieškojo liaudiško ir bažnytiško sakralumo. Tėvui Stanislovui su savo vidine energija pavyko Paberžę paversti tokia erdve, kuri dar ilgus dešimtmečius kvies visus.“

Aktorių Užgavėnės Paberžėje

Viena iš koncerto viešnių – aktorė, skaitovė, literatūrinių premijų laureatė Virginija Kochanskytė, taip pat pelniusi ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Menininkė „Rinkos aikštei“ atskleidė, jog šis koncertas jai turi išskirtinių sentimentų – anuomet V. Kochanskytei teko ir bendrauti su Tėvu Stanislovu, ir bičiuliautis su Just. Marcinkevičiumi.

„Kada a. a. šviesios atminties Tėvas Stanislovas buvo gyvas, mes su Kauno dramos teatro bičiulių kompanija per Užgavėnes atvažiavome į Paberžę. Aplankėme Tėvą Stanislovą, apvaikščiojome Paberžę, o tada jis mus pasikvietė blynų.

Kadangi neturėjo nei pačių blynų, nei miltų, keptuvėje pakepino batono. Ant šių riekių mes užsitepėme medaus, uogienės. Tai buvo mūsų Užgavėnių blynai, – prisiminusi šypsosi V. Kochanskytė. – O vėliau man teko didelė garbė prisidėti renkant prisiminimus knygai apie labai gerą Tėvo Stanislovo bičiulį monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Važiavome su operatoriumi ir režisieriumi Sauliumi Baltakiu pas Tėvą Stanislovą. Tiesa, tada jis buvo ne Paberžėje, o Dotnuvoje. Papuolėme tuo metu, kai jis labai sirgo, bet vis tiek neatsisakė mūsų priimti, nors ir gulėjo lovoje.

Atmintin man įsirėžė itin asketiškas Tėvo Stanislovo kambarys – vienuolyno celė, tokia pat asketiška lova ir čiužinys.

Monsinjoras K. Vasiliauskas jam buvo itin brangus – jiedu buvo tremties ir gyvenimo bendrakeleiviai, bičiuliai, tiesiog broliai. Prisiminimai sudėti 2002 metais išleistoje knygoje „Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“.“

Toks buvo dar vienas mano susitikimas su Tėvu Stanislovu – nepaprastos šviesos kunigu, sklidinu meilės ir gerumo. Tokį žmogų sutikti savo gyvenimo kelyje ir turėti galimybę su juo pabendrauti yra palaima, Dievo malonė. Aš net keletą kartų gavau tokią dovaną.“

Koncertas – kaip paminklas

Kuriant Paberžės festivalyje skambėsiančio koncerto programą, prisidėjo ir V. Kochanskytė.

„Šio renginio programą ėmėme kurti, kai kilo visa sumaištis dėl Just. Marcinkevičiui skirto paminklo: reikia jo ar ne, – pasakoja aktorė. – Kol bus priimti tam tikri sprendimai, aš Liudui pasiūliau pastatyti paminklą tokiu būdu – su žmonėmis dalinantis Just. Marcinkevičiaus kūryba.“

Aktorė pabrėžė, kad į sceną žengti pakviesti atlikėjai, savo kūryboje turintys artimą ryšį su Just. Marcinkevičiaus poezija ar pagal jo eilių žodžius sukurtomis dainomis.

„Žiūrovai Just. Marcinkevičiaus kūrybą išgirs mūsų – skirtingų aktorių – skirtingais balsais, skirtingai interpretuojamą. Manau, publikai bus malonu atrasti tai, kas mus visus jungia per Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Tai – taurumas, kilnumas, gilus žmogiškumas, artimo meilė ir, žinoma, meilė tėvynei Lietuvai, jos peizažui, istorijai, tą istoriją kūrusiems žmonėms.

Šis koncertas bus romantiška muzikinė, literatūrinė kompozicija, atspindėsianti įvairialypę Just. Marcinkevičiaus asmenybę ir įvairialypį jo kūrybos daugiabriauniškumą.

Publika išgirs ne tik poeziją, dainas. Skaitysime ir Just. Marcinkevičiaus prisiminimus, fragmentus iš jo dienoraščių, – L. Mikalauską papildo V. Kochanskytė. – Šis kūrėjas buvo nuostabus literatas. Jo dienoraščiai parašyti puikia literatūrine kalba.

Aš pati labai noriu su publika pasidalinti tomis dienoraščio ištraukomis, kur Just. Marcinkevičius pasakoja, kaip į jo gyvenimą atėjo kūryba. O atėjo ji per kantičkas.

Just. Marcinkevičius dar buvo mažas – savo amžiumi toli iki mokyklos. Jo tėtis su visa šeima giedodavo kantičkas – ir jis kartu. Vėliau, kai pramoko, vieną posmelį traukdavo būsimasis poetas, o kitą – jo tėtis, – dalinasi pašnekovė. – Tai ir buvo Just. Marcinkevičiaus pirmoji poezija – pirmasis poezijos patyrimas buvo kantičkų giesmės. Tai jame atvėrė jo poetinę erdvę.

„Pagal kantičkų pavyzdį aš ėmiau kurti savo giesmes. Pasakoju šitai norėdamas parodyti, kokia lektūra pažadino mano vaizduotę ir prikėlė žodį“, – Just. Marcinkevičiaus dienoraščio eilutes cituoja V. Kochanskytė. – Tikėjimas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Tokio poeto kūryba labai tinka skambėti sakralioje vietoje – Paberžėje.“

Poeto noras

Aktorė V. Kochanskytė su poetu Just. Marcinkevičiumi buvo pažįstama. Jiedu susitikdavo įvairiuose renginiuose, poezijos skaitymuose, kūrybos vakaruose, o kartą iš jo lūpų menininkė netgi yra išgirdusi ypatingą lūkestį.

„Vieno poezijos pavasario metu Just. Marcinkevičius man yra pasakęs: „Aš norėčiau, kad tu skaitytum mano poeziją“, – atskleidžia aktorė. – Jo poeziją skaitė labai daug kas. Paberžės festivalyje vyksiančiame koncerte visi dalinsimės savais Just. Marcinkevičiaus kūrybos įsimylėjimais, tuo, kas mūsų viduje įstrigę labiausiai.

O aš čia skaitysiu dar vieną eilėraštį, kurį dažnai skaitau ir per asmenines šventes, jubiliejus, taip pat dažnai jis skamba ir bažnyčių erdvėse. Tai eilėraštis „Didumas“ – apie artimo meilės mokymą.“

Sovietmečiu prie žmogaus artino tikėjimą

V. Kochanskytė paaiškina, kodėl kūrinys „Didumas“ dar garsiau turi skambėti šiandien – kai, pasak aktorės, Just. Marcinkevičiui bandoma uždėti antspaudą ir jį parodyti tik vienoje šviesoje.

„Tam tikra visuomenės dalis, žvalgydamasi atgal, mato tik juodą ir baltą, – apgailestauja menininkė. – 1976 metais Just. Marcinkevičius sukuria eilėraštį „Didumas“. Švietimo sistema jį įtraukia į mokyklų programas.

Prisiminkime istorinį to laikmečio kontekstą: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, vadinasi, tikybos pamokų mokykloje būti negalėjo. Tėvai, saugodamiesi gal ir patys, bet dar labiau saugodami vaikus, nevesdavo jų į bažnyčią, slapta pakrikštydavo ir tuo daugumai gal viskas ir baigdavosi.

Kaip tada vaiką pamokyti, kas yra tas tikėjimas, dvasingumas? – retoriškai klausia V. Kochanskytė. – Tikėjime iš visų 10 Dievo įsakymų pagrindinis yra artimo meilė. Tai esmių esmė. Mylėk savo artimą kaip pats save. Tada tarp jūsų bus Dievas – jis tarp jūsų gyvens.

O kaip tai ugdyti nepasakant, kad tai yra tikėjimo esmių esmė? Ir Just. Marcinkevičius sukuria minėtąjį eilėraštį.

„Didumas to, kas mumyse iš meilės auga ir gerumo. Aukšta šviesa, įkaitinanti mus lig raudonumo, dvasia ir kūnas mūsų amžinumo. Ir Tu, ateinantis kartu su ja, esi šviesos atsiradimas, į mylinčias duris beldimas, prisiglaudimas tamsoje, prisikėlimas. Tai nuo Tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu. Turbūt esu čia ne dėl savęs, turbūt esu čia dėl ko nors kito“, – jausmingai dalinasi poeto eilėmis aktorė. – Štai kaip tikėjimas Just. Marcinkevičiaus eilėraščio ir, žinoma, įžvalgių švietimo sistemos darbuotojų buvo įvestas į jaunų žmonių sąmonę.“

V. Kochanskytė prisimena, kad eilėraštį „Didumas“ mintinai mokėjo ištisa karta, nepamiršusi kūrinio iki šiol.

„Kai deklamuoju šį eilėraštį, aš matau salėje linkčiojančias galvas – publika deklamuoja kartu su manimi, – ypatingas akimirkas pabrėžia aktorė. – Po Sąjūdžio atskirtis tarp bažnyčios ir valstybės buvo panaikinta. Mes visi galėjome laisvai eiti į bažnyčią, išpažinti tikėjimą. Ir ką mes atradome? O atradome tai, ką puikiai žinojome, kuo tikėjome, kuo tėvai mus mokė tikėti. Tikėjimas ir yra meilė.“

Laisvės dainius

V. Kochanskytė pritaria L. Mikalauskui – Just. Marcinkevičius augino laisvės ilgesį Lietuvos žmonių širdyse.

„Jo poezija, dramos būtent ir statė visų sielose ilgesį bei viziją tos laisvos, nepriklausomos Lietuvos. Tokių žmonių, kaip Just. Marcinkevičius, dėka ir galėjo kilti Sąjūdžio banga Lietuvoje, – tvirtai sako V. Kochanskytė. – Tuo metu susirinkdavo pilnos aikštės žmonių. Jų nereikėjo raginti ateiti, jiems nereikėjo nieko įrodinėti. Visuomenė buvo pribrendusi laisvei. Laisvė buvo mumyse.

Jei šias laisvės sėklas būtų sėjusi tik nedidelė grupelė žmonių, to nebūtų buvę, bet viskas buvo daroma per švietimo sistemą, per literatūrą – tokią, kaip Just. Marcinkevičiaus, per daugybę kitų mokslo ir kultūros žmonių, žmonių, Dievo pašauktų, vesti mus į laisvę, žmonių misionierių.

Taip laisvės vizija buvo sudėta į žmonių sielas, todėl galėjo įvykti ir tas stebuklingasis Baltijos kelias.“

Į sceną Paberžėje – su didžiu jausmu

Just. Marcinkevičiaus poezija atgims skaitoma ir aktoriaus, režisieriaus, dainininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, taip pat pelniusio Auksinį scenos kryžių, už nuopelnus teatro menui, bei Gedimino ordino Riterio kryžių Vladui Bagdonui.

„Paberžėje lankysiuosi ne pirmą kartą, bet su Tėvu Stanislovu, deja, bendrauti nėra tekę, – pasakoja V. Bagdonas. – O apie ypatingą jo sielovadinę tarnystę esu girdėjęs daug – ne tik per radiją, iš laikraščių, bet ir iš savo pažįstamų, kurie pas jį lankėsi.

Šio dvasininko atminimui skirtame renginyje su publika pasidalinsiu savo itin pamilta Just. Marcinkevičiaus poema „Pažinimo medis“. Skaitysiu šio kūrinio ištraukas.“

Aktorius džiaugiasi, kad jo ir paties Just. Marcinkevičiaus kūrybiniai keliai buvo nesyk susikirtę.

„Kartu esame važinėję po Lietuvą, dalyvavę kūrybinėse popietėse, vakaruose, – prisimena V. Bagdonas. – Tai buvo ramaus būdo, labai santūrus, mažai kalbėjęs žmogus. Daug akis į akį bendravę nesame, bet jis man yra padovanojęs keletą savo knygelių su autografais.

Just. Marcinkevičiaus kūryba man imponuoja gražiu lietuvišku žodžiu, kuriuo jis mokėjo sukelti reikiamą emocinę įtampą. Just. Marcinkevičius buvo ir yra nepaprastai didelis meistras, o jo kūryba giliai įsminga žmogui į širdį.

Dabar apie jo kūrybą pasklidę įvairių nuomonių, bet aš į jas neatsižvelgiu ir laikau Just. Marcinkevičių vienu iš pačių geriausių, o gal net ir pačiu geriausiu Lietuvos poetu, – taria aktorius ir priduria, kad žengiant į sceną sakraliose erdvėse apima kitoks jausmas nei teatre. – Nors man gana dažnai yra tekę bažnyčiose skaityti eilėraščius ar ištraukas iš Šventojo Rašto, tačiau bažnyčios skliautai ar šventoriaus erdvė, be abejo, ypatingai įpareigoja – čia užplūsta ir didesnė atsakomybė.“

Atgręžia žmogų į šviesą

Į Paberžę iš visos Lietuvos atvykstantiems tūkstančiams žmonių jau dvyliktus metus visiškai nemokamai tarptautinį muzikos festivalį dovanojančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė džiaugiasi, kad tokį tęstinumą sukūręs festivalis tapo svarbiu šalies kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

„Šiais metais Paberžė vėl yra ta dvasinės ir kultūrinės traukos vieta, kurioje žmonės atranda nusiraminimą, sielos užuovėją bei vidinę stiprybę brandinančias patirtis. Čia pajuntame, kad pasaulyje yra ir gražių, šviesių dalykų, kurie žmogaus dvasiai tiesiog būtini.

Šiandien, kai tiek Lietuva, tiek visas pasaulis išgyvena permainingus, įtemptus, neužtikrinumo kupinus laikus, Paberžės festivalis tampa dar svarbesnis ir reikalingesnis, – sako V. Ragauskienė. – Šis festivalis meno kalba jungia žmones bendrystei, skatina empatiją, jautrumą šalia esančiajam. To dabar labai trūksta ir ne tik dėl geopolitinės situacijos.

Skaitmeninis pasaulis aprėpia vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, todėl gyvas koncertas, spektaklis, pasirodymas, tikras susitikimas su menininkais yra dvasinės šviesos, žmogiškojo kasdienybės įkvėpimo šaltinis. Gera patirti ne dirbtinio intelekto kuriamą meno pasirodymą, o tikrų – prieš mūsų akis esančių, gyvai su mumis kalbančių atlikėjų koncertą, kuriuo galime džiaugtis ir mėgautis būdami bendrystėje.“

Minėsime sukaktį

V. Ragauskienė primena, kad šįsyk pirmasis festivalio renginys suburs simbolinės dienos išvakarėse – birželio 23-iąją sukanka 20 metų, kai Tėvą Stanislovą priglaudė jo išmyluota Paberžės žemė.

„Manau, Tėvelis išties džiaugtųsi matydamas, kokia pilna gyvybės yra jo Paberžė, kad žmonės čia vis dar atranda šviesą, dvasinę ramybę, atgaivą ir viltį, – kalba V. Ragauskienė. – Rengti šį festivalį pradėjome siekdami tęsti Tėvo Stanislovo misiją Paberžę išlaikyti kultūros židiniu ir žmonių bendrystės vieta. Džiaugiasi širdis, kad mums tai sėkmingai pavyksta jau 12 metų. Festivalis puikiai gyvuoja, yra publikos laukiamas ir mylimas. Jis nebėra tik Paberžės ar Kėdainių rajono festivalis – tai visos Lietuvos festivalis, buriantis aukštos kokybės kultūros mylėtojus iš skirtingų šalies regionų.

Labai visų laukiame ir sekmadienį.“

Šiais metais Paberžės festivalio organizatoriai pakvies į dar du renginius: rugpjūčio 24-ąją ir rugsėjo 28-ąją.