Muziejuje pristatyta knyga apie Dievo tarnaitę
Knygoje „Adelė Dirsytė“ pasakojama apie sudėtingą Dievo tarnaitės ir Sibiro kankinės biografiją nuo gimimo 1909 metais atokiame Pramislavos vienkiemyje iki mirties 1955 metais Chabarovske/ D. Borodinaitės nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Kėdainių krašto muziejaus Vinco Svirskio kryžių salėje pristatyta Grasildos Reinys knyga „Adelė Dirsytė“, kurią parašė išeivijos lietuvė, tikybos mokytoja, norėjusi papasakoti užsienyje ir ne tik gyvenantiems lietuviams apie jų gimtosios šalies drąsiai gyvenusią, užsibrėžto tikslo nepaliaujamai siekusią heroję. Pristatant knygą kartu atidaryta ir menininkės Rūtos Onos Čigriejūtės šiai knygai sukurtų iliustracijų paroda.
Perteikia trapumą
Knygoje pasakojama apie A. Dirsytės biografiją nuo gimimo 1909 metais atokiame Pramislavos vienkiemyje iki mirties 1955 metais Chabarovske.
Sudėtingą Dievo tarnaitės ir Sibiro kankinės istoriją iliustracijų autorė pristatė pilkų ir rudų atspalvių pieštukų štrichais, balto ir tamsaus popieriaus kontrastu, kaip atspindžiu jos gyvenimo tarp sakralumo, vilties ir nevilties.
Menininkės iliustracijos labai jautriai prisiliečia prie Adelės gyvenimo, perteikia jo trapumą.
Skatina pasidomėti
R. O. Čigriejūtė apie Adelės asmenybę plačiau sužinojo vos prieš porą metų, kai internetu gavo laišką iš Čikagoje gyvenančios lietuvės G. Reinys su pasiūlymu iliustruoti jos knygą. Iki tol menininkės žinojimas apie knygos heroję buvo labai miglotas.
Na, o šiandien knygos iliustratorė kiekvieną paskatintų pasidomėti, kas yra Adelė, kokiu keliu ji buvo vedama, nepriklausomai nuo to, kaip ji planavo tą savo kelią, kas jai galų gale atsitiko, koks jos santykis su Dievu ir ko galima iš jos pasimokyti. Tai, R. O. Čigriejūtės teigimu, – neeilinė asmenybė.
Agotą Ragašytę-Dirsienę ir Antaną Dirsę Dievas apdovanojo trimis berniukais ir trimis mergaitėmis. Adelė – namuose ją visi vadindavo Adute – buvo penktas vaikas šeimoje. Ji gimė 1909 metų pavasarį, balandžio 15 dieną, gražiame Pramislavos vienkiemyje, netoli vieno seniausių Lietuvos miestų – Kėdainių. Gėlių darželis, beržynėlis, miškelis, darbščios šeimos meilė ir šiluma lydėjo ją visą gyvenimą. Net būnant toli nuo Lietuvos“.
Ištrauka iš knygos „Adelė Dirsytė“
Kančia ir asmenybės suvokimas
„Adelės pasakojimas skausmingas, tačiau labai įtraukiantis. Plačiau sužinojusi apie šią unikalią moterį ėmiau kurti, remdamasi jos kančia, skausmu ir pačios asmenybės suvokimu. Man pasirodė, kad Adelė buvo labai švelni, labai moteriška.
Tremtinės laiškai, straipsniai spaudoje, pateikta informacija raštų rinkinyje ir garsioji Sibiro kalinių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“, kurią, pasirodo, ir aš pati jau 20 metų turėjau šalia savęs tarp kitų namuose buvusių maldaknygių, ir tik kai ėmiausi šių iliustracijų ir sužinojau apie garsiąją Adelės parašytą maldaknygę, aš ją prisiminiau, atskleidė šios asmenybės trapumą ir jautrumą.
Tai nieku gyvu neleido Adelės gyvenimo vaizduoti grubiai. Pažintis su knygos heroje tarsi padiktavo, kaip tiksliai turiu tą daryti.
Atmetusi daugelį dalykų, kurie, mano manymu, netiko iliustracijoms, atspindėti šviesios asmenybės gyvenimo istorijai, jos stiprybei ir išskirtinumui pasirinkau vos poros atspalvių kelių tonų pieštukus“, – sako R. O. Čigriejūtė.
Pakili nuotaika
Iliustruodama A. Dirsytės gyvenimo paveikslą R. O. Čigriejūtė jautėsi pakylėtai.
„Viso kūrybinio proceso metu jaučiau savotišką įtampą, bet ne blogąja prasme.
Aukštesnio, ne tokio buitinio, banalaus gyvenimo pajautimas kūrė jausmiškai pakilią nuotaiką, ne kartą vertė susimąstyti“, – jausmus išreiškia iliustratorė.
Apie Adelę Dirsytę
Adelė Dirsytė gimė 1909 metais Kėdainių krašte, Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, gausioje ūkininkų šeimoje. Ji buvo mokyta, veikli ateitininkė, Sibiro kankinė, tremtinė, garsiosios maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė. Vytauto Didžiojo universitete studijavo germanistiką, pedagogiką, psichologiją. Dirbo mokytoja Vilniuje. Už dalyvavimą ateitininkų veikloje 1946 metais nuteista 10 metų lagerio. Ilgi metai darbo, kančių ir alkio. Už dvasinę įtaką kalinėms Adelė buvo labai žiauriai kankinama. 1955 metais mirė Chabarovske. Kapas nežinomas. Į Lietuvą, kurios taip ilgėjosi, negrįžo. Grįžta tik jos žodis, tikėjimas ir viltis.
