Mokytojas, kuris nebuvo abejingas darbui ir rezultatams

Buvęs ilgametis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Stasys Apinis įsitikinęs, kad egzaminas parodo, koks žmogus užaugo, tai yra jo brandą. S. Apinis rasdavo raktą, kaip mokiniui pagauti sėkmę. O svarbiausia – kėdainietis savo pamokose ugdė sąmoningus piliečius. Jis iki ųiol įsitikinęs, kad mokytojo darbe svarbu ne tik mokomojo dalyko išmanymas, bet ir geras santykis su klase.

76 metų lituanistas S. Apinis pasidalijo patirtimi ir pabrėžė, kad esmė – surasti, kur mokinys užkliūna, išsiaiškinti, šalinti kliūtis ir judėti į priekį. Tik taip atsiranda pasitikėjimas ir auga noras mokytis.

O sukurti gerą atmosferą klasėje reikia ir psichologijos žinių, ir nuojautos.

– Buvote ilgametis lietuvių kalbos mokytojas, ugdęs ištisas kartas. Turbūt žinote atsakymą, kodėl gimtosios kalbos egzaminas abiturientams pastaraisiais metais – vienas sunkiausių, o įvertinimai – nedžiuginantys?

– Priežasčių – ne viena.

Neigiamos įtakos turi bendrosios švietimo sistemos ligos, mokymo kurti tekstus tinkamo vadovėlio nebuvimas, per mažai skirta laiko teksto kūrimo mokymui mokymo programose. Koją pakiša noro mokytis stoka.

Be to, nemaža dalis moksleivių į gimnaziją ateina turėdami dideles raštingumo spragas… Gimtosios kalbos egzaminas labiau nei kiti priklauso nuo moksleivio asmenybės, jos brandos.

Sudedamosios egzamino dalys – kalbėjimas ir rašinys – reikalauja išreikšti savo požiūrį, vertybines nuostatas, atskleidžia mąstymo lygį, sugebėjimą analizuoti ir sisteminti, apibendrinti, padaryti išvadas. Tai ne visiems abiturientams pagal pečius. O kur dar gimtosios kalbos ir literatūros, kaip mokomojo dalyko, žinios? Maža perskaityti kūrinį – reikia su juo pagyventi, jį suprasti, apie jį mąstyti, padaryti sau svarbias išvadas.

Nebūtų per daug pasakyta, kad gimtosios kalbos egzaminas parodo, koks užaugo žmogus per jau nugyventus metus, kitaip sakant, jo brandą.

Beje, ir valandos, praleistos bendraujant su telefonu, mažai tepadeda.

– Ar per jūsų kone 46 metų darbo patirtį pasitaikė moksleivių, neišlaikiusių gimtosios kalbos egzamino?

– Taip, buvo keletas. Kas nebuvo reikiamai pasiruošęs, kam nepasisekė, nes tik bandė laimę.

Todėl neigiamas rezultatas nevertė stebėtis. Visi, kurie savo darbu rodė, kad nori sėkmingai išlaikyti egzaminą, kad ir valstybinį, jį išlaikė.

– Kėdainiuose sklandė legendos, kad mokytojas Stasys Apinis turi gebėjimų vaikus sudominti lietuvių kalba ir literatūra taip, kad jie ir knygas skaito, ir egzaminus gerai išlaiko. Atskleiskite paslaptį, kur slypėjo jūsų pedagoginio darbo sėkmė.

– Legendos legendomis. Aš jų negirdėjau.

O rezultatus lėmė atkaklus darbas ir geri, dalykiški santykiai su mokiniais. Esmių esmė – siekis surasti, kur mokinys užkliūva, išsiaiškinti, kas ir dėl ko jam neaišku, ir šalinti kliūtis, kad galėtų judėti į priekį.

Mano užduotis buvo paaiškinti, rodyti kelią, kaip įveikti iškylančius sunkumus. Nuo pirmo susitikimo su mokiniais skatindavau nebijoti klausti. Svarbiausia, kad moksleivis patirtų sėkmę, ją išgyventų. Tada formuojasi pasitikėjimas savo jėgomis, stiprėja noras mokytis.

O ir pats mokymasis gerokai palengvėja, nes taupomas laikas, kyla teigiamos emocijos. Atvirai, dalykiškai aptardavome mokymosi proceso reikalus su tėvais susirinkimuose ir individualiai. Ir mokiniai, ir tėvai tikriausiai jautė, kad aš niekada nesu abejingas savo darbui ir jo rezultatams.

– Kai jaunystėje rinkotės lietuvių filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, tikėjotės, kad mokytojo darbą dirbsite iki senatvės?

– Kodėl turėjau tikėtis? Tai buvo savaime suprantamas dalykas. Nepažinau nė vieno mokytojo, kuris buvo pakeitęs darbą, todėl toks klausimas tuo metu negalėjo kilti.

– Neabejoju, kad mokytojo keliu ėjote iš pašaukimo, kitaip nebūtumėte tiek ilgai dirbęs šio nelengvo darbo. Ką patartumėte jaunam pedagogui, kaip surasti bendrą kalbą su mokiniais? Juk bet kurios srities mokytojo misija – ugdyti sąmoningą pilietį, tačiau, kaip jį išugdyti, jei klasėje chaosas ir mažai pagarbos mokytojui? 

– Be abejo, svarbu mokytojui gerai išmanyti mokomąjį dalyką, jo mokymo metodus. Bet to neužtenka. Darbo sėkmę ar nesėkmę dažnai lemia santykiai su mokiniais.

Jie paprastai susiklosto geri, jei mokiniai akivaizdžiai mato, jog mokytojas suinteresuotas jų mokymosi rezultatais ir nuolat sulaukia mokytojo paramos.

Mokytojas turi būti teisingas – visi mokiniai jam turi būti lygūs, vienodai vertinami. Pedagogui nėra darbo valandų – jam privalu nuolat mąstyti, domėtis psichologijos, pedagoginės etikos ir kitais dalykais.

Mokytojui iš pašaukimo užmegzti gerus santykius su mokiniais, spręsti iškilusias santykių problemas dažnai padeda intuicija.

Labai svarbus pirmasis susitikimas su klase. Mokiniai nevalingai turi pajusti, kad šis mokytojas mažiausiai šio to vertas.

Prisimenu, kaip nejaukiai jaučiausi, kai mokyklos direktorius man paskyrė dirbti dvyliktoje klasėje pasibaigus pirmajam pusmečiui. Klasė turėjo puikią mokytoją. Rodos, buvo susiklostę geri santykiai. Mokiniams paprastai nepatinka, kai keičiamas mokytojas. O šiuo atveju net viduryje mokslo metų, o iki egzamino likę vos keli mėnesiai. Prastai ir mokytojui, nes visai nepažįsti mokinių, nežinai jų poreikių ir t.t. Ką daryti? Neramus žengiu į klasę. Kol nuėjau, atėjo išganinga mintis – sugiedosiu tarptautinį studentų himną.

Įėjau, ramiai atsistojau prieš klasę ir pradėjau giedoti. Klasėje mirtina tyla, visi suklusę. Kai nutilau, paklausiau, ką jie išgirdo. Neatsakė.

Paaiškinau, kad tai tarptautinis studentų himnas, kurį jie greitai galėsią iškilmingai giedoti. Tereikia dar kelis mėnesius atkakliai padirbėti, gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į aukštąją mokyklą. Keliais sakiniais pristatęs įdomų studentų gyvenimą, pakviečiau našiam darbui.

Pasitikėdamas pareiškiau, kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad mokymosi reikalai klostytųsi sėkmingai. Geri santykiai užsimezgė iš karto ir tęsėsi iki pabaigos.

Iki egzamino dar daug spėjome nuveikti, o egzamino rezultatai, menu, buvo geri.

Dar vienas pavyzdys iš praktikos. Turėjau šeštokų klasę. Joje mokėsi iš kitos mokyklos atkeltas antrametis. Nuolatiniu triukšmavimu trukdė visos klasės darbą. Sakomos pastabos nepadėdavo. Žinojau, kad moralizavimas yra bejėgis. Tad kam burną aušinti.

Visiems netikėtai aukštai pakėliau koją ir žengiau per suolus įstrižai klasės. Vaikai tik pasilenkdavo į šalį. Nusileidęs sakau: „Norit, pralįsiu po suolais“. Ir pasilenkiau. Mokiniai patraukė į šalis kojas, nes jau patikėjo mano ketinimu. Nebelindau. Mokinių paklausiau, kaip jiems atrodė mokytojo veiksmas.

Nelaukdamas atsakymo įvertinau pats, kad man tai atrodo labai kvaila. Apeliuodamas į triukšmadarį pasakiau, kad bet koks kvailiojimas nereikalauja nei proto, nei sugebėjimų, kad kvailiotojas negali tikėtis pagarbos. O aš norėčiau berniuką gerbti. Leidau pasirinkti, apsispręsti. Padėjo – iki pat mokslo metų pabaigos berniuko elgesys buvo pavyzdinis, o klasė mane gerbė ir sutarėm puikiai.

 Ir mokymosi rezultatai buvo geri.

– Grįžkime prie jūsų ilgametės ir sėkmingos karjeros. Kas vis dėlto galutinai privertė atsisveikinti su mokykla?

– Atsakymas labai banalus – neliko darbo. Gimnazijoje nuolat mažėjo mokinių. Buvau jau pensinio amžiaus – palikau darbo jaunesniems.

Dar keletą kartų teko sugrįžti į klasę pavaduoti sergančių mokytojų. Pirmiausia į „Atžalyno“ gimnaziją, kur dirbau.

Paskui mėnesį mokytojavau Šviesiojoje gimnazijoje, kuri mane labai šiltai, dėmesingai priėmė. Ir visa vadovybė, ir mokytojai. Neišvarė ir mokiniai.

Pirmokams parodžiau, kaip mokant rašyti vieną žodį galima be klaidų parašyti dešimtis kitų. Nepatikėjo mokytojo skelbiamu stebuklu – vienas mokinių paskambino tetai, dirbusiai Šiaulių pedagoginiame institute. Patikrino. Kitą pamoką patvirtino, kad tikrą tiesą sakiau.

Pasibaigus sutarčiai, didelei mano nuostabai, visa Šviesiosios gimnazijos administracija pakvietė arbatos, nuoširdžiai padėkojo, įteikė įrėmintą mano nuotrauką, kurioje iš balkono stebiu gimnazijoje vykstantį renginį, ir pareiškė, kad nuo šiol mane laiko savo gimnazijos mokytoju. Išėjau pakylėtas.

Savo pedagogines galias dar kartą pasitikrinau mėnesį mokytojaudamas išorinio audito metu Jaunimo mokykloje.

Reikėjo pavaduoti sergančią mokytoją. Labai nuoširdžiai prašė direktorė, – nesugebėjau atsisakyti. Joje mokėsi paaugliai, nebetikę kitoms mokykloms. Inspektorė lankėsi mano pamokose, prieš tai paprašiusi leidimo. Mat, kaip pavaduojantis mokytojas turėjau teisę neįsileisti.

Neprieštaravau. Po lankytų pamokų kartu pasidžiaugė mano sėkmingu darbu. Bet „linksmiausia“ buvo po paskutinės pamokos. Per žingsnį priėjo vaikinas ir paleido mano adresu tiradą pačių bjauriausių necenzūrinių žodžių. Iš jų pagaliau sužinojau, kas esu. Nemaža jų turėjo sukaupęs. Kantriai stovėjau kaip stulpas tiriamai žiūrėdamas į akis ir laukiau, kada baigsis bjaurasčių atsargos…

Kai srautas išseko, pasakiau: „O dabar susitiksime tėvų namuose“. Vaikinas beviltiškai suglebo, ėmė atsiprašinėti…Gaila buvo į jį žiūrėti – praradęs savigarbą ir bet kokią savivertę. Supratau, kad tėvai šioje situacijoje jau niekuo nepadės.

Apgailestavau, kad jam taip atsitiko, palinkėjau, kad ateityje pavyktų tokių klaidų išvengti, ištiesiau ranką ir pasakiau: „Aš tau atleidžiu tikėdamas, jog supratai, kad šitaip elgtis nedera“.

Tikiuosi, kad bent tuo momentu jis buvo laimingas. O argi ne toks tėvų ir mokytojų troškimas?

Nežinau, kaip susiklostė tolimesnis jaunuolio likimas…

Direktorės, rodos, nenuvyliau ir ji nuoširdžiai padėkojo.

Paskui dar kartą grįžau į „Atžalyną“. Buvo vasario pradžia. Prisiprašė savaitei, na, gal dviem. Reikėjo pavaduoti trečios ir ketvirtos gimnazinių klasių mokytoją jos ligos laikotarpiu. Liga užsitęsė. Teko dirbti iki mokslo metų pabaigos birželio mėnesį.

Savaitė užsitęsė keturis mėnesius. Abiturientai spėjo išlaikyti gimtosios kalbos egzaminą, trečiokai pabaigti mokslo metus.

Pavargau, bet išėjau ramus, pakelta galva – juk aš padariau viską, kas buvo surašyta Darbo sutartyje. Ir dar gerokai su kaupu.

Toks finalas.

– Ar buvę mokiniai jus prisimena? O gal jūs to nesureikšminate, jums dabar nereikia dėmesio?

– Mokiniai kaip paukščiai – užauga plunksnos ir išskrenda.

Paskui patys augina vaikus. Užtenka jiems savų rūpesčių. Vėliau, senstelėję, žiūrėk, ir paskambina, užkalbina sutiktą gatvėje, prisipažįsta buvęs mano mokiniu…

Neretai pokalbis ir ilgiau užtrunka. Smagu.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima Kėdainiai? Į šį miestą atvykote dirbti ir sukūrėte šeimą? Ar Kėdainiuose jaučiatės prigijęs bei įleidęs šaknis?

– Oi ne. Ne į miestą. Dirbti atvažiavau į Krakes pagal paskyrimą 1972 metais.

Daugelis mokytojų buvo gerokai vyresni, gyveno savo namuose. Priėmė kaip tikrą sūnų. Tai buvo geras, jaukus mokytojų kolektyvas. Toks šaunus jis išliko iki šiol.

Jaučiausi kaip savo namuose. Pratinausi prie fakto, kad esu mokytojas. Keistai skambėjo mokinių kreipimasis šiuo žodžiu. Pamažu pripratau.

Gegužės mėnesį pašaukė į sovietinę armiją. Po metų vėl į Krakes. Gavau auklėjamąją klasę. Ji ir tapo mano profesinio ugdymosi laboratorija. Daug ko išmokau.

Čia, Krakėse, dirbo nuostabi lituanistė Vita Gaučienė. Iš jos gavau daug gerų patarimų. Ji buvo pavyzdys ir kaip asmenybė – ori, tiesi, suvokianti savo vertę, nesilankstanti prieš vėjus.

1978 metais išleidau pirmąją abiturientų laidą – savo mokytojus. Labai daug ko jie mane išmokė. Įgijau pasitikėjimą savimi. Su jais stiprūs ryšiai iki šiol.

Krakėse sukūriau šeimą, gimė pirmasis sūnus. Krakėse išgarsėjau kaip žmogus, gebantis net patamsyje skaityti filosofijos paskaitas.

1979 metų pavasarį pakvietė dirbti į Kėdainių rajono partijos komitetą. Keičiantis santvarkoms grįžau į mokyklą. Priėmė „Atžalynas“.

Keitėsi laikai, keitėsi ir mokykla. Keitėsi mokymo ir auklėjimo programos. Pokyčiams buvau visiškai pribrendęs, jais džiaugiausi. Čia prigijau, įleidau šaknis, gimė antras sūnus, čia pasenau…

Sūnūs užaugo, baigė mokyklą ir išskrido… 2020 metais mirė Žmona… Žmoną palaidojau Žemaitijoje, kapuose, kur ilsisi Jos tėvai, broliai, giminės.

Likau vienas, šaknys nusilpo, sunyko.

– Baigęs mokytojavimą, vis bėgate iš Kėdainių į tėviškę Pasvalio rajone, į vienkiemį netoli Vaškų? Ar gimtinėje išliko vaikystės namai? Kuo traukia gimtinė ir ką joje veikiate?

–  Po Žmonos mirties Kėdainiuose neradau sau vietos. Jos paveikslas visą laiką stovėjo akyse. Susvyravo sveikata, dingo ramus miegas.

Šviesioji gimnazija nuo rugsėjo pirmosios dar kvietė pavaduoti mokytoją. Turėjau atsiprašyti negalįs, kai po kojom svyruoja žemė. Ir mane suprato puikiai. Tas supratimas guodė mane. Bet, kaip žmonės sako, gyvas į žemę nelįsi.

Nusiraminimo bėgau į tėviškę. Pamažu apsipratau su netektimi. Nors tėviškė ir keičiasi, bet ten yra likę viskas, kas buvo prieš daugelį metų.

O atmintyje gyva viskas, ką mačiau ir patyriau vaikystėje ir vėliau.  Daugybė, daugybė vaizdų, garsų ir žmonių, kurių dauguma jau išėjo.

Gimtinėje gimė ir užaugo noras būti mokytoju. Tiesa, šiam norui nuo pat devintos klasės atkakliai priešinosi kitas –  noras būti agronomu. Dvikova tęsėsi trejus metus, kol paskutinę minutę netekusiai kantrybės auklėtojai ištariau, kad renkuosi mokytojo kelią.

Gal ir nesuklydau, kas žino… Beje, tėviškėje aš –  agronomas. Sodyba didžiulė – per hektarą. Yra kas veikti. Tik spėk suktis. Uogų, vaisių, daržovių į valias. Įsitaisė kurkliai – pomidorai, paprikos, baklažanai, agurkai, žemuogės pasodintos auga kibiruose ir vazonuose. Bulvėms, burokėliams sunkiau – tenka kentėti.

Darbas sodyboje – tik viena gyvenimo pusė. Kita – dalyvauju daugumoje renginių, kurie vyksta Pasvalyje, Vaškų seniūnijoje ar kultūros namuose bei bibliotekoje. Palaikau ryšius su Vaškų gimnazija.

Pavasarį prie Vaškų gimnazijos buvo atidengta memorialinė lenta mokytojui poliglotui, vertėjui, knygų leidėjui Jonui Kazėnui. Jis svarbiausias indų rašytojo Robindranato Tagorės kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą Lietuvoje. Renginio metu su dalyviais pasidalinau prisiminimais.

Jonas Kazėnas ir mano mokytojas – įdomi, prieštaringa asmenybė. Prieš metus kultūros namuose paminėjome jo 115 metų gimimo jubiliejų. Rinkau medžiagą, kūriau ir skaičiau pranešimą.

Vandos Zaborskaitės biblioteka kartu su gimnazija jau vienuolika metų rengia Vandos Zaborskaitės atminimui skirtą tekstų interpretacijos darbų konkursą Panevėžio apskrities mastu. Esu vertinimo komisijos narys.

Esu paruošęs ir skaitęs tris pranešimus, skirtus pristatyti Vandos Zaborskaitės ir Vinco Mykolaičio – Putino prisiminimų knygas. Esu aktyvus Vandos Zaborskaitės bibliotekos skaitytojas. Bibliotekininkė pageidaujamų knygų parveža ir iš Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos.

Vėlyvo rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario laikas skiriamas knygoms.    

– Gyvenate per dvi vietas – ir Kėdainiuose, ir tėviškėje. Save labiau laikote kėdainiečiu ar pasvaliečiu? Kas jus iš gimtinės pievų ir miškų parveja į miestą, kuriame tik dirbote didžiąją savo gyvenimo dalį?

– Dabar aš pasvalietis, tiksliau vaškietis. Iš sodybos matyti Vaškų miestelis su bažnyčia centre. Beje, Vaškuose baigiau vidurinę mokyklą.

O parveja ne iš pievų ir miškų, o iš laukų, kurie supa sodybą iš visų pusių – šiemet auga pašarinės pupos ir derlių brandina kaip mūras kviečiai. Vakarais nerimauja putpelės, griežlės, tolimesniame liucernos lauke – pempės.

Rytais ir vakarais sielą ramina juodųjų strazdų giesmės. Dieną linksmina kikiliai ir kiti paukšteliai, kone kasdien maisto ieškoti atskrenda gandras. Tik varnėnus tenka gainioti iš vyšnių.

O Kėdainiuose butas, poliklinika, dar sodas užmiestyje. Ir buvę kolegos, dar vienas kitas geras pažįstamas, kuriuos visada malonu sutikti, bet kurie paprastai labai skuba. Bet dažnai ir aš skubu, nes reikia nuveikti darbus bent už du – išsivirk ir dar suvalgyk.

Kėdainiai – pagrindinė susitikimų su sūnumis vieta. Bet tie susitikimai tokie trumpi. O paskui vėl į laukus, vėl į gamtą, vėl į vaikystės ir jaunystės pasaulį.

Gražus, mielas tas žemės lopinėlis, kuriame tiek daug sutelpa, kuriame atsigauna pavargęs kūnas ir dvasia. Kaip malonu sutikti tekančią saulę, o vakare pavargusią palydėti poilsio.