Mokinių mažėja – kas laukia kaimo mokyklų?

Niūri visos Lietuvos tendencija – visuomenė sensta, daug jaunimo išvyksta, o mažųjų skaičius taip pat nedžiugina. Štai Kėdainiuose šiais mokslo metais mokyklų duris varsto net 172 mokiniais mažiau, nei pernai. Pirmokėlių taip pat kasmet vis mažiau. Situacija iš esmės lyg ir aiški, tačiau kas laukia kaimo mokyklų? Jau dabar ten mokosi mažai mokinių, ir, nepaisant to, kad mokytojai viliasi teigiamų pokyčių, realybė gali būti visai kitokia…

Pirmokų vis mažiau

Savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Lukoševičiaus pateikti duomenys rodo – mažėja ir mokinių, ir grupių mokyklose skaičius. Šiuo metu rajone yra du mokyklų skyriai, kuriuose tėra vienintelė vaikų grupė. Taip pat nemažai tokių, kuriose yra vos po dvi grupes.

„Nauji mokslo metai rajono savivaldybės mokyklose prasidėjo su sumažėjusiu mokinių skaičiumi. Šiemet – 172 moksleiviais mažiau, taip pat dešimčia mažesnis grupių skaičius.

2017-2018 metų mokslo metus pradėjo 32 pirmokais mažiau nei 2016-2017 metais. Žvelgiant į statistiką, 2012 metais rajone buvo 523 pirmokėliai, o kasmet jų vis mažėjo. Šiemet jų – 465. Prognozės kaip ir aiškios…

Skyriuose, kur yra viena grupė, yra mišri priešmokyklinio ugdymo klasė, kurioje mokosi ikimokyklinio amžiaus vaikai, kurių amžius nuo trijų iki penkerių metų, ir priešmokyklinukai šešiamečiai“, – komentavo skyriaus vedėjas.

Įstatymų vingrybės

Kyla klausimas – kas geriau? Ar laikyti kaimo mokyklėles, kuriose mokosi vos keletas vaikų, ar leisti mažuosius į toliau esančias mokyklas? Kita vertus – šalia namų esanti mokykla tėvams tikrai yra patogi išeitis.

„Švietimo įstatymas numato, kad pradinukams mokykla turi būti arčiausiai gyvenamosios vietos. Tačiau tėvai turi teisę rinktis, kur leisti savo pirmokėlį.

Jungtinių klasių mūsų rajone yra palyginus mažai – tarp visų rajonų mes esame vieni, turintys tokių klasių mažiausiai. Šiuo metu tokių jungtinių grupių yra 15, šis skaičius jau apie penkerius metus išlieka pastovus. Nors anksčiau ir 30 tokių klasių buvo. Žinoma, čia tėvų apsisprendimo reikalas, kur savo vaikus leisti. Tačiau yra ir taip, kad kai kur yra ir po tris klases sujungtas.

Tai žinoma, kur mokytis su vienmečiais, o kur mokytis pirmokui ir trečiokui? Kita vertus, ugdymo planas numato atitinkamai didesnį valandų skaičių. Mokytojai dirba su keliomis klasėmis ne nuo pat ryto. Pirmas dvi pamokas atsimoko pirmokai, vėliau prisijungia antrokai, visi mokosi kartu, tada pirmokus paleidžia, lieka tik antrokai. Na, tų darbo modelių yra visokių.

Tačiau čia jau praeitis. Mes galvojame apie 2020 metus – va ten laukia galvos skausmas, mat kalbama, kad į pirmą klasę vaikai eis nuo šešerių metų. Jei pirmokai bus ir septynmečiai, ir šešiamečiai, tai gali trūkti ir patalpų, ir personalo… Na, žinoma, dar sunku aiškiai kalbėti – reikia žiūrėti, kokie sprendimai valdžioje bus priimti“, – komentavo J. Lukoševičius.

Reikalauja pasiruošimo

Štai Josvainių gimnazijos Skaistgirių skyriuje šiuo metu yra vos dvi mokinių grupės. Atsakinga mokytoja Aldona Draudvilienė neslėpė – pasiruošimo jungtinės klasės reikalauja gerokai daugiau, nei įprastos vienmečių vaikų klasės.

[quote author=“Aut. past.“]Mokytojai neslepia – tėvams leidus pasirinkti, į kokią mokyklą leisti savo mažylį, kaimo mokyklas lankančių mokinių gretos sumažėjo. Maža to, mažėjant mokinių skaičiui, juos mokyklos grobstyte grobsto.[/quote]

„Šiemet turime du pirmokėlius, o visame skyriuje turime vos dvi grupes. Vien grupė yra priešmokyklinio ugdymo – ten mokosi vaikai nuo trejų iki septynerių metų. O kitoje grupėje mokosi pirmokai, antrokai ir trečiokai. Šiemet ketvirtokų neturime.

Man, kaip mokytojai, reikia labai daug pasiruošti. Suderinti kiekvieną dalyką, kad vienam mokinukui būtų galima duoti rašymo užduotį, kitam skaitymo, su kitais kitaip individualiai dirbti. Mano pasiruošimas tikrai labai didelis, bet su mokiniais mes viską spėjame ir per pamoką padarome, kas numatyta.

Tiesa, pirmokus anksčiau paleidžiame, nes jų pamoka trunka 35 minutes, o kitiems pamokos trunka 45 minutes, kaip ir visur kitur. Vaikai ne visi vienodi, jų gabumai skiriasi. Vieniems laiko užtenka, kitiems nelabai, bet šiaip vidutinis vaikas tikrai viską suspėja padaryti, o gabesniems dar ir papildomų užduočių sugalvojame“, – pasakojo A. Draudvilienė.

Mokytoja neslepia – tėvams leidus pasirinkti, į kokią mokyklą leisti savo mažylį, kaimo mokyklas lankančių mokinių gretos sumažėjo. Maža to, mažėjant mokinių skaičiui, juos mokyklos grobstyte grobsto.

„Viena vertus, kaip ir visur kaimai mažėja, tuštėja, ir pas mus tokia pati tendencija. Tačiau štai kitiems metams numatome, kad bus trys pirmokai. Žinoma, yra važiuojančių į aplinkines mokyklas, taigi neaišku, ar tikrai turėsime tuos tris pirmokus, bet labai viliamės.

Visose mokyklose pastebimas vaikų trūkumas. Būna, kad mokytojai iš kitų mokyklų atvažiuoja, kalbina ir prikalbina. Grobsto mokinius, – juokiasi mokytoja. – Anksčiau rajono mokiniai eidavo į savo rajono mokyklas, o dabar, kai galima rinktis, jau sunkiau surinkti grupes. O juk būna ir taip, kad patys mokinukai tėvams vadovauja, ir sako, kur nori mokytis“, – kalba mokytoja.

Beliko tik darželis

Tuo tarpu vos vieną grupę teturinčiame Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos Lančiūnavos skyriuje mokinių net nėra – skyrius tapo darželiu.

„Mes esame net nebe mokykla, o darželis. Pas mus yra mišri ikimokyklinė ir priešmokyklinė grupė, kurioje mokosi vaikai nuo trijų iki šešerių metų. Tiesa, vaikų pas mus padaugėjo – pernai turėjome 15 vaikų, o štai šiemet – jau visus dvidešimt.

Anksčiau, tiesa, buvome dešimtmetė mokykla. Tačiau su laiku, mokinių skaičiui vis mažėjant, teko dalį klasių panaikinti, liko tik pradinė mokykla, o dabar jau mokinių visai nebeturime.

Išties liūdna, kad teko mokyklą uždaryti, nes mūsų mokykla buvo pirmoji, pastatyta nepriklausomoje Lietuvoje. Čia žmonės rinkdavosi, vykdavo įvairūs renginiai, susibūrimai. Pamažu viskas ėmė nykti. Tačiau tokia realybė – savo daro ir emigracija, mažėjantis gimstamumas, tuštėjantys kaimai.

Vis dėlto mes viliamės, kad skyrius išliks. Kaip minėjau anksčiau, šiemet vaikų turime daugiau, o be to matome – mamos su vežimėliais vaikšto aplinkui, ateities karta auga…   Iš tiesų manau, kad mamoms tikrai labai patogu yra turėti vietą, kur gali palikti savo mažylius. Jos tuomet gali dirbti, uždirbti pinigėlių, o be to ramiai jaustis, žinodamos, kad jų atžala yra čia pat, prie namų“, – kalbėjo mokytoja Raimonda Ivanovienė.

Mažiesiems – ugdymo įstaiga prie namų

Tuo tarpu Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos Meironiškių skyrius bei Pajieslio daugiafunkcis centras taip pat turi po dvi vaikų grupes. Direktoriaus Alanas Magyla įsitikinęs – mažiems vaikams labai reikalinga ugdymo įstaiga esanti arti namų. Dėl to kaimo mokyklos tikrai turi išlikti.

„Abiejuose skyriuose pas mus yra po dvi grupes. Viena grupė – jungtinė klasė, o kita yra mišri priešmokyklinė grupė. Vaizdas panašus abiejuose skyriuose. Meironiškyje jungtinėje klasėje mokosi pirmokai, antrokai ir trečiokai, o Pajiesly – pirmokai, antrokai ir ketvirtokai.

Pajieslyje klasėje yra devyni mokiniai, o Meironiškiuose mokytis pradėjo septyni vaikai, tačiau vienas išėjo, taigi liko šeši. Priešmokyklinės grupės yra gausesnės.

Pajieslio centrą kiek anksčiau renovavome, o pernai metais baigėme Meironiškių skyrių – pilnai viską sutvarkėme, ir apšildėme, ir vidų sutvarkėme, taigi sąlygos tikrai labai geros, vaikučiai ten būna, tiek tik, kad jų nedaug.

Žinoma, jungtinę klasę mokyti yra sunku. Viena vertus, miesto mokyklos mokytojas gali sakyti – o pas mane 25 vaikai. Tačiau jie visi vieno amžiaus. O kaime, nors mokiniai tik devyni, tačiau programos skirtingos, dalykai skirtingi ir mokytojui gerai dirbti yra ganėtinai sunku. Lygiai taip pat sunku vienai auklėtojai dirbti su priešmokyklinukais. Ten yra ir vaikai, kuriems ką tik 3 metai suėjo, yra ir tokių, kuriems šeši metai. Tai mažylis užsinori į tualetą, jį reikia palydėti, padėti, o kitus tenka tuo metu palikti. Na, tai taip pat problema. Meironiškyje moteris viena ir maistą dalina, ir valo, tvarko kiemą – padeda auklėtojai. Visi bendražmogiškai, draugiškai sutaria“, – pasakojo A. Magyla.

Direktorius pasidžiaugė, kad skyriuose kol kas vaikų skaičius yra gana stabilus. Tiesa – šie metai išskirtiniai, nes mokinių kiek mažiau, tačiau anksčiau skaičius mažai keitėsi.

„Kaita panaši. Šiemet mažokai mokinių, be to, skaičiai dažnai kinta. Mažuose kaimuose yra socialinės rizikos grupei priklausančių šeimų, būna, moteris susipyko su vyru, susirinko vaikus, ir išėjo. Taigi mokinių sumažėja. Po mėnesio ar dviejų – žiūrėk vėl ji grįžo, vėl ir vaikai grįžo į klases.

Tačiau tikrai tiems mažiukams gera mokytis mūsų kaimiškose mokyklėlėse, juk viskas savam kaimely, šalia namų. Mamoms patogu – jos atveda vaiką, vaikas prižiūrėtas, pavalgydintas, joms gerai.

Tiesa, buvo metas, kai mūsų gimnazija turėjo šešis skyrius. Galėjo, manau, dar du skyriai likti. Tačiau kiek anksčiau mokytojai tiesiog nebenorėjo taip dirbti… Tai sunkus, sudėtingas darbas. Iš tų skyrių rečiau mokiniai patenka kažkur toliau, į kokius konkursus. Tačiau mes sukamės – turime keturis autobusus, vežamės mokinius, ir stengiamės, kad atskirtis tarp vaikų nebūtų tokia didelė, organizuojame išvykas, ir vaikus iš visų kampelių galime surinkti, ir vežtis kartu“, – pasakojo direktorius.

Taigi, koks tas kaimo mokyklų likimas – prognozuoti sunku. Nepaisant to, kad dalis tėvų pirmokėlius veža į miesto mokyklas, nepaisant to, kad ir pačių vaikų mažėja – kaimo mokyklos ir darželiai, esantys arti namų, kol kas yra labai reikalingi.