Mergina, kurios siela keliauja paskui naujas idėjas, o kūnas – per senuosius pasaulius

Agota SPIEČIŪTĖ

Kalnai, kelionės, klajonės po platųjį pasaulį. Išmaišyti tolimiausi, patys netikėčiausi kampeliai ir „Brexitas“ su pandemija, sujaukę jaunos moters planus ir biografiją. ,,Paprasto atsakymo nėra“, – atsakymą kone į kiekvieną klausimą pradeda keliautoja, jogos mokytojos, kelionių vadovė Gerda Staškevičiūtė, dabar kuriam laikui vėl nutūpusi gimtuosiuose Josvainiuose. Ir priduria: „Viskas yra su priešistore“. Sodyboje prie pat kelio nė kiek nesijaučianti ,,ant akių“ moteris į daug ką moko žvelgti per paprastumo prizmę. Leiskimės su ja į kelionę po žmogiškąsias patirtis. Gal išmoksite kažką naujo?

Priešistorė

Vos baigusi mokyklą Gerda stačia galva nepuolė rinktis profesijos. Rinkosi metus trukusią akademinę pertrauką, kurios metu pasirinko Užimtumo tarnybos siūlomus barmenės-padavėjos mokslus. Galvoje kirbėjo noras užsiimti visuomeninių renginių ir asmeninių švenčių planavimu bei organizavimu, todėl jos pirmas planas buvo pasiūlytų mokslų dėka pirmiausia išmokti stalo etiketą  ir serviravimo principus, o vėliau baigti renginių režisūros studijas ir įsidarbinti renginių  organizavimo srityje.

Pradžioje viskas vyko pagal planą. Baigus profesinius mokslus mergina įstojo į Žemaitijos kolegiją, kurioje baigė renginių režisūrą, bet sulaukė Kėdainių rajono savivaldybės siūlymo dirbti specialiste darbui su vaikais ir jaunimu.

Gerda priėmė šį iššūkį, tačiau greta jo neapleido ir renginių režisūros. Ilgainiui jauna mergina pastebėjo, kad jos mokslų nepakanka ir stojo į Vilniaus universitetą, kuriame įgijo antrąjį – verslo srities – bakalaurą.

,,Aš pastebėjau, kad pasaulis keičiasi sparčiau nei aplinka, kurioje esu. Tikėjau, kad netrukus verslas taps kultūros, o kultūra – verslo dalimi, taigi nusprendžiau rizikuoti ir investuoti į dar vienas studijas“, – sako Gerda.

Ši rizika pasitvirtino, tačiau naujų iššūkių vedama nusprendė save dar išmėginti ir migracijos srityje dirbant su pabėgėliais iš trečiųjų šalių, jų integracija Lietuvoje. Būtent šis darbas ir pažintis su skirtingų kultūrų žmonėmis diktavo pokyčius ir jau visai kitus planus.

Keliautojai gali labai daug duoti vienas kitam, jei dalijasi atvira širdimi. Vienos kelionės metu galima patirti daugelio žmonių gyvenimus, jų patirtis. 

Aut. past.

Emigracijoje ne dėl duonos

Gerdai teko riekė ir gana populiarios emigrantų duonos. Tačiau vargu ar jos pasirinkimus galima vadinti tikrąja emigracija, kai išvykstama dirbti tik dėl geresnio uždarbio.

„Išvažiavau ne uždirbti, bet tam, kad pagilinčiau anglų kalbos žinias skirtingais dialektais. Dirbau britų kampanijoje. Gyvenau juodaodžių rajone ir tikrai pažinau daug anglų kalbos dialektų. Įgyvendinus šį planą iš Londono persikrausčiau į Liverpulį. Tam įtakos turėjo tiek nauji siekiai, tiek ir dėl „Brexito“ kylanti infliacija“, – pasakoja G. Staškevičiūtė. – Pasiekus Liverpulį, pajutau namų jausmą. Čia man puikiai pasitarnavo patobulinta anglų kalba. Susikalbėjau su visais, taigi vos per 24 valandas nuo atvykimo į miestą, kuriame nieko nepažinojau, susiradau gyvenamąjį būstą ir gavau kontraktą svajonių darbe. Deja, ta svajonė baigėsi, vos tik darbo sutartis atsidūrė mano rankose. Galvoje pradėjo kirbėti naujos idėjos ir viena jų pasiteisino“,  – sako moteris.

Gerda pasakoja, kad nepasitenkinus darbo sąlygomis pati susikūrė sau darbo vietą ir pradėjo gidauti Liverpulyje.

Man Gerda savo gyvenimo būdu ir klajonėmis po pasaulį, tvirtų pasirinkimų vedama, visad turinti racionaliai apskaičiuotą planą, bet poetiška ir jautri, kaip asmenybė, labai panaši į nomadę. Sau pagalvoju, kad jei rašytoja Olga Tokarčiuk būtų pažinusi Gerdą, kai rašė savo kūrinį, jai skirtų bent vieną romano „Bėgūnai“ epizodą. Ji drąsiai galėtų būti viena iš šio romano herojų. Ir ji verta tikrai ne tik šio interviu. Jos siela keliauja paskui naujas idėjas, o kūnas per senuosius pasaulius – ir tai yra unikalu.

Per visą pasaulį nuaidėjęs „Brexit“, kurį Didžiojoje Britanijoje lydėjo didžiulė infliacija, Gerdą, tuo metu gyvenusią Anglijoje, keletui mėnesių išvijo į Aziją. Jos planas buvo – Everestas, Nepalas ir Indija.

Atėjo sprendimas

Skersai išilgai perėjusi tas šalis pagal savo planą ji vis mintijo: ,,Ką veikti toliau??“, ,,Ką veikti toliau?“. Sprendimas atėjo svečioje šalyje. Gerda pagreitintai, per dvi savaites, baigė šešių mėnesių gidų kursus ir eksternu išlaikė egzaminus. Iš Indijos ji grįžo pasiimti savo licencijos ir iš karto gavo kvietimus dirbti su keturiomis didžiosiomis turizmo agentūromis. Kaip pasirinkti, kai tau darbą siūlo kone visi svarbiausieji šios rinkos žaidėjai? Ir čia Gerda atskleidžia savo vertybinius principus.

,,Aš dirbu su širdies vadovais“, – sako Gerda.

Anot jos, tai žmonės, kurie savo veikloje, darbe, versle pirmiausia mato žmogų ir juo rūpinasi.

,,Aš savo darbe esu aš, aš nemeluoju ir neveidmainiauju. Bet kokioje veikloje pasirinkusi savo vadovą turiu būti tikra, kad jis skatins, leis man būti savimi ir tobulėti. Nenoriu, kad reiktų apsimetinėti, kažką vaidinti. Man svarbiausia iki galo atsiduoti tam darbui, kurį myliu“. 

,,Mano darbas man labai patinka. Aš pamatau daug žmonių. Jie mano ekskursantai, kurie pasidalina savo istorijomis ir yra didžiausi mano mokytojai“

G. Staškevičiūtė

Prisitaikyti prie kintančio pasaulio

Užgriuvusi pandemija, tiesiogine to žodžio prasme, Gerdai pakirto kojas. Likus keliems mėnesiams iki pandemijos, ji visas savo santaupas investavo į alpinizmo kursus. Moteris buvo rami, nes jau turėjo darbo kontraktą Azijoje. Ji susikrovė lagaminą ir… turėjo išskristi, kai išgirdo, kad jos lėktuvas nebekils. Šaltos minutės tekėjo kūnu, kol ji iki galo suprato šių žodžių reikšmę: ,,Esu be darbo ir be jokių pinigų, o mano lėktuvas nekils“, – prisimena Gerda.

Po savaitės didelio streso, jai gimė mintis veikti. Labai mėgusi eiti katalikų piligriminio kelio ,,Camino de Santiago“ (liet. Jokūbo kelias) atkarpomis, Gerda nusprendė pasirinkti lietuviškąją jo versiją savo krašte. Savo žygiui simboliškai pasirinkusi Velykų dieną, trumpučiu keliu atžygiavusi iš Paberžės į Kėdainius, pajuto didelį malonumą.

,,Viena atsisėdusi tuščioje Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštėje pasvarsčiau, kad štai neturiu pinigų ir renkuosi nieko nekainuojančią, bet didelį džiaugsmą dovanojančią pramogą ir man tai labai patinka, o juk to dabar gali norėti ir kiti žmonės. Grįžusi namo ėmiau kurti programą“, – sako kelionių vadovė. 

Tai užtruko net keletą mėnesių. Labai panašų pramogų modelį, kuris nedaug kainuoja ir pagrįstas arbatpinigių sistema, ji buvo įgyvendinusi ir Anglijoje. Ten jis buvo pritaikytas emigrantams ir jų šeimos nariams, kurie nekalba angliškai, bet atvykę gyventi ar pasisvečiuoti į šalį, kurioje gyvena jų vaikai, nori pažinti kraštą ir žmonių įpročius. 

,,Aš niekada nebandau pakeisti pasaulio, bet bandau prisitaikyti prie kintančio pasaulio, – taip vis atsirandančius pokyčius profesinėje veikloje paaiškina Gerda. – Aš turiu stabilumą savyje. Ir man  nebereikia bijoti pasaulio pokyčių. Jei yra banga, eik su ja, o kol nėra bangos, eik, kol ji bus.“

Sulaukė sėkmės

Gerdos ekskursijos per du mėnesius sulaukė per 1 000 žmonių. Poreikis buvo milžiniškas. Į jautrias, istorijomis pagrįstas Gerdos ekskursijas ėjo ir tie, kurie visai nėra buvę pažintinėse ekskursijose ar kaip kitaip susidūrę su Kėdainių istorija iki tų, kurie studijuoja istoriją.

Merginos tikslas buvo neatpasakoti sausus faktus, o juos sukelti į pasakas, kurias žmonės, įveikę maršrutą, įsimintų ir galėtų papasakoti kitiems. Taip gimė malonios ekskursijos. Beje, Gerda prisipažįsta, kad pati tokio ekskursantų antplūdžio nesitikėjo. Ji, sudariusi programą ir benešiodama ją po savivaldybę ir jos institucijas, išgirdo: ,,Daryk. Vis tiek pas tave niekas neis“, todėl startavo be didelių lūkesčių.

„Ateis penki, man bus gerai“, – tuomet galvojo Gerda.

Per pirmas 20 minučių vos paskelbusi apie savo ekskursiją socialiniame tinkle ji sulaukė pirmųjų panorusių dalyvauti registracijų, o per kelias valandas teko sudaryti ir kelias grupes.

,,Nors niekada neskaičiavau, kiek man aukojo, bet žmonės buvo dosnūs: vaišindavo pietumis ir saldainiais, dovanojo įvairius savo gaminius. Tik tada aš sužinojau, kiek visko žmonės gamina, kokių įdomių produktų ir su lietuviška atributika, ir kokių puikių meistrų pas mus yra. Labiausiai patiko, kad kalbėjomės širdis širdimi. Viskas buvo su didele šiluma ir abipusiu dėkingumu, – šiltas akimirkas prisimena Gerda. – Tiesa, mano poreikiai yra nedideli, tačiau nors ir simbolinis atlygis, jis reikalingas ir idėjos plėtrai, ir reklamai, ir pagaliau išlaidoms padengti, kurios atsiranda“.

Tam tikram laikui yra tam tikri modeliai. Pandemija padiktavo šitą modelį. Tačiau reikėjo, kad ateitų nauji dalykai, o tam, kad ateitų nauji dalykai, reikalingas sąmoningas sustojimas: ramiai pakvėpuoti ir grįžti su nauja energija. Tai veikia ir pasiteisina Gerdos gyvenime. 

,,Kai kurie žmonės taupo metus arba dvejus, todėl jų atostogos turi būti tobulos. Mūsų darbas – viską užtikrinti“.

G. Staškevičiūtė

Atostogos turi būti tobulos

Dabar Gerda dirba turizmo srityje. Grįžo prie savo pamėgto darbo. Kodėl? Nes valstybės tarnyboje dirbusi su vaikais ir jaunimu ir pajutusi, kad labai šitą savo darbą myli, nuo tada, kai su juo atsisveikino, 10 metų ieškojo kito tokio darbo, kurį taip pat mylėtų. Kai jau atrado turizmą, į jį ir įkrito, prisileido šią sritį. Pradėjo nuo gidavimo, paskui atrado platesnes sritis. Pradėjo plėtoti.

Po pirmų projektų Anglijoje norėjo dirbti pasaulyje su lietuviais. Dabar ji skraido su keliautojais ir jau nėra gidė. Savo tikslus ji pasiekė per pastaruosius dešimt metų – dabar ji kelionių vadovė. Ir tik patyręs keliautojas žino skirtumą. Kelionių vadovas užtikrina savo keliautojams geras atostogas, kad jų visos atostogos būtų kaip per sviestą. Kelionių vadovai keliautojus lydi visoje kelionėje spręsdami problemas taip, kad keliautojai nei nepajustų, nei suprastų, jei kažkas įvyko ne taip. Gidai, autobusai, lankytini objektai – viskas turi būti nepriekaištinga.

,,Kai kurie žmonės taupo metus arba dvejus, todėl jų atostogos turi būti tobulos. Mūsų darbas – viską užtikrinti“, – sako Gerda.

Žmones jungia kelionės modelis ir kaina, kiek žmogus gali išleisti, o tarp jų visų kelionėje reikia surasti bendrą vardiklį. 

,,Per pirmas 10 minučių oro uoste pamatau, su kuo aš keliausiu ir kas keliauja su manimi. Žmonės iki begalybės skirtingi ir kas vienam norma, kitam nė iš tolo. Lėktuvuose lengviau, nes žmonių skaičius mažesnis, gali greičiau pažinti ir suprasti žmones, o autobusu keliauja 40–50 žmonių, tada daug sunkiau. Kelionių vadovas turi išvesti bendrą vardiklį, kad pasijustų vienybė, tada atostogos atrodo pozityvios ir liekančios žmoguje. Būna ir piktų keliautojų, bet jų pyktis yra apie juos, o ne apie mane. Aš visada klausiu: „Ar norite pykti dėl to mažo dalykėlio?“ Kartais tai priverčia žmones susimąstyti. Mums gi visiems tiesiog būna piktų dienų“, – apie savo darbą pasakoja Gerda. 

Kelionių vadovai yra laisvai samdomi žmonės.

,,Mano darbas man labai patinka. Aš pamatau daug žmonių. Jie mano ekskursantai, kurie pasidalina savo istorijomis ir yra didžiausi mano mokytojai“,  – pastarąją frazę per visą pokalbį Gerda pakartoja net kelis kartus.

,,Nesvarbu, ar tai paprastas žmogus, ar tas, kuris yra matęs daugiau už mane. Neretai būna, kad žmonės žino apie šalį ir daugiau už mane, bet noriai dalijasi. Visi keliautojai gali labai daug duoti vienas kitam, jei dalijasi atvira širdimi. Juk tai pasakojimai iš asmeninio gyvenimo, todėl vienos kelionės metu aš galiu patirti 17 žmonių gyvenimus, jų patirtis. Klausydama jų suprantu, kad  kiekvienas žmogus turi savas problemas ir kiekvienas darbas ar šalis nežiba auksu, todėl nereikia mėtytis dėl kažko, kas tavęs neatliepia. Galimybių daug. Svarbiausia – nepasimesti“, –  tvirtina G. Staškevičiūtė.

Gerda prisipažįsta, kad dirbdama savo mėgstamą darbą dar kuria visai naują projektą, apie kurį papasakos kiek vėliau, kai jį išleis iš savo darbščių rankų į plačiąją visuomenę. Tik tai jau nebus turizmo srities produktas. 

Kas lieka už vartų?

Girdint Gerdos posūkius, norisi klausti: kur jos namai ir kur jos uostas? 

,,Mano manai yra mano dabartiniai namai. Aš nesu prisirišusi nei prie vienos šalies. Šiandien aš įsikūrusi savo oazę, namus ir kiemą ir nors jie yra prie pagrindinio kelio, kai uždarau vartus, tai viskas, čia yra tik mano. Mane pasitinka miško ramybė, tyla ir už vartų lieka visi šešėliai. Aš niekada nežinau, kur aš būsiu rytoj. Nieko nėra pastoviau už kintamumą“, – sako patyrusi kelionių vadovė ir jogos mokytoja. 

,,Save laikau širdies žmogumi. Joga moko nuraminti protą ir išjausti širdimi. Per jausmą ir intuiciją sprendžiu, ar tai vis dar mano, o jei nebe mano, tai aš atiduodu kitam. Net ir daiktas turėtų turėti savo tikrą šeimininką. Jei kas nors per sunku ir nebedžiugina, tai tikrai atsiras ta erdvė, kuri tave džiugins. Viskas ateina iš ramybės. Jei ateina atsakymai, kad man čia šiandien yra gerai, ar aš turiu kažko ieškoti? O kai jau gausiu atsakymą, kad noriu jūros, tą dieną aš iškeliausiu“, – ramiai, bet labai užtikrintai sako Gerda.

Sako taip, kad ja tiki. Kažkur viduje sukirba, kad vis dėlto nenorėtum jos paleisti, bet klausydama jos minčių ir balso supranti, kad taip su ja pasielgti negalėtum. Geros netramdo ir jos artimieji. Visada ją palaiko.

„Gamtoje aš galiu sodinti medžius. Tikiu medžiais. Žinodama tuos faktus, kiek iškertama žemės plaučių, aš sodinu medžius. Daryti čia ir dabar, kad kažkas pasikeistų. Man svarbu ir rūšiavimas, atskirti plastiką nuo bendrų šiukšlių – tai turi būti natūralūs dalykai. Tačiau reikia žiūrėti paprastai: kiek galime, tiek ir prisidėti“.

Koncentruoja savo jėgas

Dabar Gerda savęs tiek daug nebedalina net pamėgtoje jogoje, nors joga dar viena dovana, kuria, anot Gerdos, reikia dalintis, tačiau dabar jai svarbu ir neišbarstyti savęs. Įgijusi jogos licenciją Himalajuose, kur gyveno ir rimtai tuo užsiėmė, Gerda dirba tik su individualiais klientais. Savo žinias nukreipia tiems, kam to reikia.

,,Man užtenka savos praktikos, todėl labai retai kviečiu grupes plačiajai visuomenei ir į renginius, kaip darydavau anksčiau. Pasaulis yra besikeičiantis ir kas atranda jogą, gauna įrankį į ramybę. Aš pati gaunu tą savo dozę nusiraminimo, o aukoju jau kitais būdais. Visą laiką stengiuosi dalį savo lėšų arba jėgų aukoti, – sako Gerda. – Kiekvienais metais renkuosi nemokamai vesti pamokas arba aukoju hospisui. Tam, kuo aš tikiu. Labai svarbu ne tik gauti, bet ir dalį atiduoti. Mano jogos mokytoja Anglijoje kartą pasakė: ,,Čia Londonas, kur daug veiksmo, žmonės bėga kaip skruzdėlytės, o aš turiu prabangą dėlioti savo dieną kaip aš noriu“.  

Gerda toliau veda ekskursijas ir Kėdainiuose. Kartas nuo karto galima išvysti jos skelbimus ir kvietimus į pačios sugalvotas pramogas.

,,Nedaug paimu užsakymų, nes dabar pasveriu savo jėgas ir galimybes“, – sako G. Staškevičiūtė.

,,Mes skirtingi. Prioritetai skirtingi. Jeigu leidžiamės į materialųjį pasaulį, tai tampa mūsų esme ir prasme, tada mes bijome prarasti pinigą ir iš karto atsiranda nestabilumas. Kiek daug demonų mes turime savyje…“

G. Staškevičiūtė

Nereikia vartoti žodžio „reikia“

,,Aš net į aukojimą žiūriu kitu aspektu. Aukoti reikia ne tam, kad kažkas pagirtų, bet tada, kai tai ateina per pojūtį, kad nori tai daryti. O aukoti tam, kam mes nenorime aukoti, nereikia. Tu gali rinktis. Kai aš gyvenau Anglijoje, rūpinausi benamiais. Ryte jiems šalta, todėl nešiau valgyti šiltą maistą, dabar Lietuvoje aukoju hospisui. Keisis pati situacija, keisiuosi ir aš, – sako keliautoja. – Viskas istorijoje yra cikliniuose ratuose. Ir gamtoje. Ir žmogaus gyvenime yra pasikartojantys ratai. Tai stebėdama aš stengiuosi nesikišti į dalykus, kuriuose neturiu galios.

Gamtoje aš galiu sodinti medžius. Tikiu medžiais. Žinodama tuos faktus, kiek iškertama žemės plaučių, aš sodinu medžius. Daryti čia ir dabar, kad kažkas pasikeistų. Man svarbu ir rūšiavimas, atskirti plastiką nuo bendrų šiukšlių – tai turi būti natūralūs dalykai. Tačiau reikia žiūrėti paprastai: kiek galime, tiek ir prisidėti“.

Moteris prisipažįsta, kad nebuvo lengva būti ten, kur šiuo metu yra, padėjo tikslus žinojimas, ko nori, ir supratimas, ką ji pati gali duoti ir kiek gauti iš savo agentūros vadovų. Ir tai mainai ne tik kalbant apie pinigus, nors ir dėl atlygio ji kasmet eina pasikalbėti. Gerdos požiūriu, jei žmogus gauna mažiau nei atiduoda ir tai jo netenkina, jis pradeda be meilės dirbti savo darbą, kitaip sakant, riesti pirštus į save.

,,Kai už savo darbą gauni pakankamą užmokestį, tu nebesimėtai, o stengiesi kuo geriau atlikti savo darbą“, – sako G. Staškevičiūtė.

,,Mes skirtingi. Prioritetai skirtingi. Jeigu leidžiamės į materialųjį pasaulį, tai tampa mūsų esme ir prasme, tada mes bijome prarasti pinigą ir iš karto atsiranda nestabilumas. Kiek daug demonų mes turime savyje…“ – baigdama pokalbį sako Gerda Staškevičiūtė.