Mediacija taupo žmonių pinigus ir mažina teismų darbo krūvį

Net ir pačios sudėtingiausios situacijos, kuomet byra šeimos, šiais laikais jau gali būti išsprendžiamos taikiai ir be teismo – mediacijos keliu. Jau kelerius metus Lietuvoje mediacija yra privaloma visose šeimos bylose – joks teismas nenagrinėja skyrybų bylų tol, kol sutuoktiniai neišbando mediacijos proceso, kuris, beje, yra nemokamas. Mediacija, kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas, neabejotinai pasiteisino ir ženkliai sumažino teismų darbo krūvį bei besiskiriančių sutuoktinių išlaidas advokatų paslaugoms. Tačiau šis problemų sprendimo būdas taikomas ne tik šeimos bylose. Mediacija populiarėja sprendžiant ir darbo ginčų, skolų, nekilnojamojo turto, sporto, intelektinės nuosavybės bei kitus klausimus. Per 100 mediacijos bylų išnagrinėjusi teisininkė, mediatorė Rasmina Čepkauskienė, Lietuvos mediatorių rūmų narė, sukaupusi per 20 metų teisinio darbo patirties, besispecializuojanti šeimos teisėje, verslo, darbo, vartotojų ginčų srityse, yra įsitikinusi, kad nėra tokių situacijų, kurios neturėtų išeities ir nėra tokių problemų, kurių būtų neįmanoma išspręsti. Pasak šios teisininkės-mediatorės, nors mediacija stebuklų ir nedaro, bet tai yra labai geras būdas išsigryninti situaciją ir dėl visko susitarti greičiau, paprasčiau ir pigiau.

Žmonės pagaliau išgirsta vienas kitą

– Kas yra mediacija? Kaip apibūdintumėte šį procesą žmogui, kuris apie tai nieko nežino? – paklausėme R. Čepkauskienės.

– Mediacija – tai taikus ginčo sprendimo būdas, leidžiantis skirtingoms pusėms, turinčioms priešingus interesus, rasti abiem priimtiną susitarimą. Tai ne tik galimybė išspręsti konfliktą be teisminių ginčų, bet ir būdas išlaikyti ar net sustiprinti tarpusavio santykius, užtikrinant konstruktyvų bendradarbiavimą ateityje.

Mediacijos procesą veda neutralus tarpininkas – mediatorius. Skirtingai nei teismo procese, čia nėra būtinas advokatų ar kitų teisinių atstovų dalyvavimas – pakanka tik pačių ginčo šalių ir mediatoriaus. Tačiau, jei šalys pageidauja, jos gali turėti savo atstovus, kurie padeda teisiniais klausimais.

Priklausomai nuo situacijos, mediacijoje gali dalyvauti ir kiti asmenys. Pavyzdžiui, jei reikia išklausyti vaiką, gali prisijungti vaiko teisių apsaugos specialistai, jei vienas iš šalių – užsienio pilietis, gali būti kviečiamas vertėjas. Tam tikrais atvejais, kai reikalingos ekspertinės įžvalgos, procese gali dalyvauti ir konkrečių sričių specialistai.

Mediacija – tai lankstus, konfidencialus ir efektyvus būdas spręsti konfliktus, suteikiantis galimybę ginčą išspręsti greičiau, mažesnėmis sąnaudomis ir be didelių emocinių nuostolių.

– Kokiais atvejais dažniausiai yra taikoma mediacija kaip teisminis ginčų sprendimo būdas?

– Mediacija gali būti teisminė ir neteisminė (privalomoji). Teisminė mediacija vyksta tada, kai šalys, jau pradėjusios teisminį procesą, nusprendžia pabandyti išspręsti ginčą taikiai. Tokiu atveju teismas daro bylos nagrinėjimo pertrauką ir suteikia galimybę pasinaudoti mediacija.

Neteisminė mediacija, be abejo, dažniausiai yra taikoma šeimos bylose, nes skyrybų atveju ji yra privaloma.                                                                                                                                                                        Prieš kreipiantis į teismą ginčo šalys privalo pabandyti susitarti pasitelkiant mediatoriaus pagalbą. Poroms nesusitarus ir teikiant dokumentus teismui, kartu pateikiama ir mediatoriaus išduota pažyma, patvirtinanti, kad šalys bandė išspręsti ginčą taikiai ir kreipėsi dėl privalomos mediacijos.

Kai kurioms poroms mediacija tampa pirmu žingsniu į normalų dialogą, ypač šeimos bylose, kuriose dažnai būna didelis emocinis krūvis.

Pasitaiko atvejų, kai sutuoktiniai nebūna kalbėjęsi keletą mėnesių, o mediacijos metu jie pagaliau turi progą išsikalbėti, išgirsti, įsiklausyti, suprasti, pajausti… Svarbu suprasti, kad mediacija nėra tik formalumas – tai procesas, kuris iš tiesų padeda žmonėms išgirsti vienam kitą ir ieškoti bendro sprendimo.

Tarp advokato ir mediatoriaus didžiausias skirtumas ir yra tas, kad advokatas atstovauja tik vieno žmogaus interesams, nepaisydamas kito interesų, o mediatorius ieško abiem ar visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms palankių sprendimų.

R. Čepkauskienė

Mediacijos proceso nauda

– Vienas iš didžiausių mediacijos proceso privalumų tai, kad šiame procese nereikia samdyti advokato, vadinasi, tai tikriausiai pats pigiausias būdas išspręsti konfliktines situacijas?

– Be abejo, mediacijos procese advokatų dalyvavimas nėra būtinas, o pavykus šalims susitarti paprastai, sutaupomos ne tik bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis, advokatų paslaugos, bet ir laiko sąnaudos – įrodymų rinkimams teismo posėdžiams ir kt. Mediacijos procesas nesudėtingas,  jokių iš anksto paruoštų dokumentų – į pirmą susitikimą ateinama pasikalbėti ir įvertinti situaciją, kad suprastume, kas nutiko, kokią situaciją turime ir nuo ko pradėsime. Jei šalys atsineša turimus  dokumentus, pavyzdžiui, pasirašytą ikivedybinę sutartį, povedybinę sutartį ar kitus turimus dokumentus, tai mediacijos procesas vyksta konstruktyviau, greičiau.

Net jei mediacijoje šalims nepavyksta pasiekti abipusio susitarimo, mediacija yra labai geras būdas išsigryninti situaciją, padeda šalims suprasti, kokie yra jų lūkesčiai, galimybės ar net perspektyvos.  Žmonės kartais ateina galvodami, kad niekada nesusitars, bet su mediatoriaus pagalba pradeda kalbėtis, o kai išgirsta kitos pusės argumentus, situacija ima keistis.

Net jei mediacijoje šalys nepasiekia susitarimo, tačiau išsisako, išsikalba, tai dažnai padeda tolimesniam bendradarbiavimui. Santykiai po susitarimo mediacijoje dažnai išlieka draugiškesni nei po teismo sprendimo.

Besiskiriančioms poroms iš valstybės biudžeto mediacijos vykdymui yra skiriamos 5 nemokamos valandos, jei šių valandų nepakanka, ginčo šalys gali pratęsti mediacijos procesą savo sąskaita, pagal individualius mediatoriaus įkainius, kurie svyruoja nuo 50 iki 100 eurų už valandą.

Esant šalių sutarimui, mediacija gali būti vykdoma ir su šalių atstovais – advokatais. Tačiau dažnu atveju atstovai net ir siekdami susitarimo, siekia palankesnio atstovaujamam asmeniui. Bando išsiderėti jam geresnes sąlygas ir tartum „paklodę traukia į savo pusę“. Tokiais atvejais mediatoriui tenka priminti, kad sprendimą mediacijoje priima pačios šalys, o ne jų atstovai.

Mediacijos procese laikomasi lygiateisiškumo ir nešališkumo principų – nė viena šalis nėra privilegijuojama, o mediatorius išlieka neutralus, padedantis abiem pusėms rasti bendrą sprendimą.

Dažnai žmonės į mediaciją ateina jau pavargę nuo konflikto ir nori jį kuo greičiau užbaigti. Tai skatina juos būti atviresnius dialogui, labiau linkusius ieškoti kompromisų ir susitarti. Mediacija suteikia jiems galimybę ne tik taikiai išspręsti ginčą, bet ir išlaikyti tarpusavio pagarbą bei santykius ateityje.

Net jei mediacijoje šalys nepasiekia susitarimo, tačiau išsisako, išsikalba, tai dažnai padeda tolimesniam bendradarbiavimui. Santykiai po susitarimo mediacijoje dažnai išlieka draugiškesni nei po teismo sprendimo.

R. Čepkauskienė

Mediacijoje užtikrinamas konfidencialumas

– Ar mediacija yra konfidenciali? Kaip užtikrinamas konfidencialumas mediacijos procese?

– Taip, mediacija yra visiškai konfidenciali. Tai vienas iš pagrindinių mediacijos principų – užtikrinanti, kad viskas, kas vyksta mediacijos metu, liktų tik tarp jos dalyvių. Nei mediatorius, nei ginčo šalys negali atskleisti mediacijoje aptartos informacijos tretiesiems asmenims, o tai sukuria saugią aplinką atviram dialogui.

Konfidencialumas užtikrinamas keliais būdais. Pirmiausia prieš pradedant procesą, visi dalyviai pasirašo susitarimą dėl konfidencialumo. Tai reiškia, kad mediacijoje išsakytos mintys, pasiūlymai ar aptartos sąlygos negali būti naudojamos teisme ar kitoje institucijoje. Taip pat mediatorius neturi teisės būti kviečiamas liudyti teisme ar atskleisti informaciją, gautą mediacijos metu.

Konfidencialumas yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės vis dažniau renkasi mediaciją – jie gali drąsiai diskutuoti ir ieškoti geriausio sprendimo, nes žino, kad visa informacija liks tarp jų.

– Tačiau kompromisų ieškojimas tikriausiai gali baigtis tuo, kad kažkuri šalis gali likti nuskriausta?

– Kai žmonės randa kompromisus, dažniausiai jie pasijunta ne nuskriausti, o radę sutarimą ir ramybę.

Tarp advokato ir mediatoriaus didžiausias skirtumas ir yra tas, kad advokatas atstovauja tik vieno žmogaus interesams, nepaisydamas kito interesų, o mediatorius ieško abiem ar visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms palankių sprendimų.

Mediatorius nepalaiko nė vienos šalies, jo pagrindinė misija – išlikti visiškai objektyviam.

Mediatorius palaiko lygiateisiškumą ir duoda pasisakyti vienai ir kitai šaliai, kontroliuoja, kad proceso metu nė viena šalis neužgožtų kitos ir padeda joms surasti tokį sprendimą, kuris tiktų visoms pusėms.

Mediacija yra visiškai konfidenciali. Tai vienas iš pagrindinių mediacijos principų – užtikrinanti, kad viskas, kas vyksta mediacijos metu, liktų tik tarp jos dalyvių. Nei mediatorius, nei ginčo šalys negali atskleisti mediacijoje aptartos informacijos tretiesiems asmenims, o tai sukuria saugią aplinką atviram dialogui.

R. Čepkauskienė

– Ar tikrai tai visada yra įmanoma? Juk puikiai žinome, kad kai kuriose šeimose yra tiek psichologinio, tiek fizinio smurto atvejų, o kai susiduriama su neištikimybe, kažkuri pusė gali jaustis ypatingai nuskriausta. Ar tokiose situacijoje tikrai įmanoma užtikrinti lygiateisiškumą ir objektyvumą?

– Kai tenka nagrinėti besiskiriančių šeimų santykius, būna visko. Kartais atvyksta žmonės, ir iš karto matyti, kad vienas iš sutuoktinių jaučiasi užguitas, silpnas, net sužlugdytas, o kitas – priešingai, elgiasi dominuojančiai, neproporcingai. Tokiose situacijose mediatoriaus užduotis – užtikrinti tam tikrą pusiausvyrą: suteikti daugiau balso silpnesniajam ir, jei reikia, šiek tiek nuslopinti stipresniojo poziciją.

Svarbiausia, kad abi šalys mediacijos procese jaustųsi lygiavertės. Tik tada atsiranda galimybė rasti abiem priimtiną sprendimą.

Ypač sudėtingose situacijose mediatorius gali kalbėtis su kiekviena šalimi atskirai, kad geriau suprastų jų pozicijas ir padėtų nukreipti ginčo sprendimą tinkama linkme. Kartais žmonės slepia informaciją arba bijo ją atskleisti kitai pusei. Tokiais atvejais mediatorius gali išklausyti kiekvieną dalyvį atskirai ir padėti nukreipti ginčo sprendimą tinkama linkme.

Kartais pasitaiko, kad šalys ar viena iš šalių slepia informaciją, bijo ją pasakyti kitai šaliai arba manipuliuoja situacija, todėl mediatorius gali išklausyti kiekvieną mediacijos dalyvį atskirai užtikrindamas sąžiningą ir skaidrų procesą.

Vis dėlto būna atvejų, kai taikaus susitarimo pasiekti nepavyksta. Tuomet lieka vienintelė išeitis – teismas.

– Ar mediacijos metu pasitaiko, kad viena šalis kaltina ne tik kitą šalį, bet ir patį mediatorių?

– Žinoma, mediacija dažnai būna emocingas procesas, ypač jei tarp šalių yra daug įtampos ar neišspręstų konfliktų. Kai viena šalis jaučiasi labai nuskriausta ar neteisingai suprasta, ji gali nukreipti savo pyktį ne tik į kitą šalį, bet ir į patį mediatorių. Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių: galbūt asmuo jaučia, kad mediatorius nesupranta jo situacijos, arba jam atrodo, kad procesas nėra sąžiningas.

Tokiais atvejais mediatoriaus užduotis yra išlikti neutraliai ir išlaikyti kontrolę. Empatija ir aktyvus klausymasis padeda atpažinti žmogaus emocijas ir jas suvaldyti. Kartais reikia priminti šalims, kad mediacija yra savanoriškas procesas ir jos pačios atsakingos už sprendimo paiešką. Jei situacija tampa per daug įtempta, mediatorius gali pasiūlyti pertrauką ar net sustabdyti procesą, kad šalys galėtų nusiraminti, apgalvoti, jei reikia pasitarti su teisininkais.

Mediatoriaus darbas reikalauja ne tik teisinio išprusimo, bet ir emocinio atsparumo – reikia mokėti nepriimti asmeniškai kaltinimų ar neigiamų emocijų, nes jie dažnai kyla iš streso ir nusivylimo, o ne iš tikro nepasitikėjimo mediatoriumi.

Pažymėtina, kad mediacija yra savanoriškas procesas – bet kuri šalis gali pasitraukti iš mediacijos bet kuriuo metu, jeigu nemato prasmės dalyvauti mediacijoje. Pasitraukus, žinoma, lieka vienintelis kelias – tęsti problemos sprendimą teisme.

Kartais žmonės į mediaciją ateina kupini pykčio, nuoskaudų ir sunkių išgyvenimų, tačiau net ir sunkiausiose situacijose mediatoriaus vaidmuo – padėti šalims pamatyti sprendimą, kurio jie patys dar nemato. Tam ypač svarbu empatija ir gebėjimas įsiklausyti. Be teisinio išmanymo, mediatorius turi būti atsakingas, įžvalgus, organizuotas ir psichologiškai stiprus – tik taip jis gali efektyviai valdyti emocingas situacijas bei užtikrinti konstruktyvų dialogą tarp šalių.

Vis dėlto būna atvejų, kai taikaus susitarimo pasiekti nepavyksta. Tuomet lieka vienintelė išeitis – teismas.

R. Čepkauskienė

Kartais net keičiasi žmonių likimai

– Mediatore dirbate jau penktus metus. Jūsų darbo praktikoje – per šimtą mediacijos bylų. Ar buvo tokių akimirkų, kurios įsiminė visam gyvenimui ir gal net pakeitė mediacijoje dalyvavusių žmonių likimus?

– Taip, buvo keletas tokių atvejų. Vienas įsimintiniausių – kai mediacija, pradėta dėl skyrybų, baigėsi šeimos susitaikymu. Į procesą atėjo besilaukianti moteris, įsitikinusi, kad skyrybos neišvengiamos. Tačiau po ilgų pokalbių, emocinių išgyvenimų ir ašarų sutuoktiniai pamažu pradėjo girdėti vienas kitą. Galiausiai mediacija baigėsi jų apsikabinimu ir tvirtu sprendimu likti kartu. Tokios akimirkos primena, kokį svarbų ir prasmingą darbą darai ir kokią didelę įtaką mediacija gali turėti žmonių gyvenimams. Todėl mediacija turi būti ne formalus, tačiau nuoseklus, atsakingas, išsamus procesas, kuris šalims padeda priimti sprendimus dėl svarbių gyvenimo pokyčių.

Tačiau yra ir ne tokių nuostabių akimirkų, kurios į širdį įsirėžia taip pat visam gyvenimui. Kartais mediacijoje susiduri su situacijomis, kuriose, nepaisant empatijos, privalai išlikti objektyvus ir nešališkas. Vienas iš tokių atvejų buvo, kai į mediaciją kreipėsi moteris, siekdama išspręsti šeimos ginčą. Procesui įsibėgėjus paaiškėjo, kad jos vyras ne vienerius metus užsienyje turi antrą šeimą, su kita moterimi augina vaikus, o Lietuvoje likusi sutuoktinė apie tai nieko nežinojo… Tokios situacijos būna ypač skausmingos, nes jos sugriauna žmonių pasaulius – paliečia vaikus, artimuosius.

Mediacijos procesas nėra lengvas, ypač kai jame susipina ne tik emocijos, bet ir sudėtingi turtiniai klausimai. Jei susitarti taikiai nepavyksta, lieka tik teismas. Tačiau kiekviena mediacijos patirtis dar kartą įrodo, kad šis procesas yra nepaprastai svarbus – jis gali ne tik padėti išspręsti konfliktus, bet ir pakeisti žmonių likimus.

Nėra situacijų, kurių negalima išspręsti

– O gal tuomet sudėtingais atvejais net neverta gaišti laiko mediacijoje?

– Jeigu kalbame apie šeimų skyrybų procesus, nesvarbu, kokie tai atvejai – sudėtingi ar paprastesni – be mediacijos apsieiti neįmanoma. Jokiais atvejais teismas nepradeda nagrinėti šeimos bylų, kol nėra mediatoriaus patvirtinimo, kad pavyko arba nepavyko išspręsti problemą taikiu keliu.

Mediacijos procesas įtvirtintas įstatymu ir  neišvengiamas. Privalomoji mediacija sumažino skyrybų procesų skaičius teismuose.

Mediacija nėra stebuklas, o mediatorius ne stebukladarys, tačiau sklandus mediacijos proceso navigavimas, šalių įsitraukimas ir bendradarbiavimas, padeda šalims surasti kompromisą ir priimti abiem šalims palankų sprendimą. Na, o jei kyla abejonių dėl mediacijos naudos ir galimybių, bent jau pabandyti susitarti tikrai verta, nes į teismą visada suspėsime.

– Ačiū už pokalbį.