Mažųjų auklėjimo raktas – pareigos, atsakomybė, dėmesys

Neretai susidaro įspūdis, kad dabartinės auklėjimo sistemos tėvus palieka savotiško neveiklumo užribyje, kuriame jie tik bejėgiškai stebi siautėjančius vaikus arba dar daugiau – netgi skatina tokį elgesį. Toks įsivaizdavimas visgi neteisingas, nors neretai – giliai įsišaknijęs. Šiuolaikinės auklėjimo mokyklos pabrėžia aktyvų tėvų vaidmenį vaikų auklėjimo procese, kuriame svarbu nustatyti ribas ir laikytis taisyklių, mokyti vaiką suvokti elgesio pasekmes.

Su Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos vyr. socialine pedagoge, pozityviosios tėvystės mokymų ir praktinių užsiėmimų lektore Dalia Šeliakiene šį sykį kalbamės apie ikimokyklinio amžius vaikų ugdymą. Konkrečiais pavyzdžiais specialistė iliustruoja, kaip formuojasi vaiko elgesys ir vertybės.

Kasdienybės karuselė

„Pozityviosios tėvystės filosofija tinkamą elgesį siūlo skatinti dėmesiu, o netinkamai besielgiančiam vaikui leidžiama nusiraminti, aiškinamos netinkamo elgesio pasekmės, jis nėra baudžiamas fiziškai“ – sako D. Šeliakiene. Ji primena, kad svarbu skirti dėmesį ne tiktai tuomet, kai vaikas pasielgia blogai ir taip pagaliau to dėmesio sulaukia.

 „Tėveliams atrodo įprasta, kad vaikutis turi elgtis gerai“, – pastebi ji. Tačiau jeigu norime, kad vaikas įprastų gražiai susidėti batukus, tokį jo poelgį turime pastebėti ir paskatinti: „Oi, Pauliau, kaip gražiai ir tvarkingai tu susidėjai batukus. Šaunuolis“.

Vaikas norės tokį elgesį pakartoti. Jam smagu, kai jį pagiria. Jeigu vaikas kažko nemoka, reikia patiems parodyti, paaiškinti, kaip tai padaryti. Nešaukime, kad žaislai ir vėl po visą kambarį išmėtyti. Verčiau pasakykime, kad knygelės nesimėto ant žemės, o yra laikomos lentynoje. Motyvuojant, galima sužadinti empatiškus jausmus: „Tu – taip patogiai miegosi, negi tavo meškiukas gulės nukritęs kampe – pasodinkime jį ant sofos“. Kitą dieną dar tvarkomės kartu, vėliau užteks tik pasakyti: „Pauliau, dar tavo mašinos ne garaže. Pats laikas jas suvežti“. Jeigu vaikas pasikviečia tėvelius, svarbu įvertinti jo darbelį ir kartu pasidžiaugti.

Ar reikalingi vaikui kišenpinigiai?

Pašnekovės teigimu, jau 5–6 metų vaiką galima skatinti kišenpinigiais. Jų išleidimą vertėtų aptarti kartu: pasikalbėkite, ką vaikas ketina su pinigais daryti, ką už juos galvoja pirkti. Tačiau materialinis atlygis jokiu būdu neturėtų tapti pagrindine skatinimo priemone. Dėmesys ir meilė yra tai, ko labiausiai trokšta vaikų širdelės.

Bendra veikla su tėvais vaikui labai svarbi. Užuot apipirkę vaiką žaislais, verčiau pabūkime kartu. Elgesį „Tu jau turi mašinėlę, štai tau dar viena“, pakeiskime į tokį: „Tu turi mašinėlę? Pažaiskime!“

Paskata už norimą elgesį gali būti kartu praleidžiamas laikas arba kita vaiko mėgstama veikla. Galima sukurti ir tam tikrą gerų poelgių taškų sistemą.

Kaip vaikai mokosi?

Situacija – vaikas prekybos centre kartais tampa rimtu iššūkiu. Tarkime, vaikas su mama nueina į parduotuvę ir užsimanęs šokolado jį įsideda į krepšį. Aiškinimai apie šokolado žalą jo visai neįtikina. Pašnekovė pateikia dažniausius tėvelių reakcijos pavyzdžius:

„Mama gali pabumbėti, kad šį kartą šokolado nepirks, jį išimti, o vaikas, vėl jį įsideda atgal. Mama nepatenkinta prieštarauja, bet vis tiek nuperka. Išmokimo teorija modeliuojama pagal šabloną: situacija, elgesys, pasekmės. Vaikas šiuo atveju sulauks teigiamų savo elgesio pasekmių. Bet jeigu mama griežtai pasakys, kad šokolado šiandien nepirks ir pareikalaus padėti prekę atgal, kitą kartą su vaiku susitarti bus lengviau. Žinoma, gali tekti nepaisyti vaiko reakcijos, nesvarbu, ar jisai šauks, ar kitaip privers nepatogiai parduotuvėje pasijausti.“

„Jei vaikas turi kišenpinigių, – pastebi specialistė, – galima pasakyti, kad šokoladą nusipirktų iš savo pinigėlių. Jeigu jis taupys kažkam kitam, tikėtina, kad impulsyviai pasiimtą daiktą nuneš atgal“.

Kas laimės?

Kartais mažieji tarsi tyčia viską daro atvirkščiai: paprašyti susitvarkyti atsikalbinėja, mėto daiktus. „Tam ir yra vaikai“, – nusišypso pedagogė. Taip bandomos ribos, vaikas bando jas įveikti. Svarbu, kad auklėjant būtų laikomasi nuoseklumo: jeigu vienas leis, kitas draus, bus ypatingai sunku. Vaikai greitai suvokia, kiek galima prie tėvelio, kiek – prie mamytės.

„Jei vaikas supras, kad yra ir tėvelių ribos, visiems bus lengviau. Kai vaikai pajunta, kad gali valdyti situaciją, jie tą sėkmingai ir darys“, – teigia D. Šeliakienė.

Byra smėlio laikrodukas

Įsiaudrinusiam vaikučiui patartina surasti nuobodesnę vietą bei ramiai ten pasėdėti. Jeigu mažajam treji metai – galima pasėdėti tris minutes, jeigu ketveri – keturias ir t.t. Pravers ir smėlio laikrodukas! Vaikui sėdint tėvams praeina impulsas pliaukštelėti, ir pats mažasis nurimsta. Didesnis vaikas per tą laiką gali sugalvoti, kokį gerą darbą galėtų padaryti. Susipešusius vaikus taip galima išskirti į atskirus kambarius, žinoma, nepaliekant be priežiūros. Nurimę vaikai vėl gali sueiti, šnekėtis ir veikti nebegrįždami prie senų nuoskaudų.

Neišvengsime situacijų, kai namo grįšime susierzinę, o vaikui tai – nė motais… Didesniajam galima paaiškinti, kad šiandien tėveliui labai nesisekė darbe, jam reikia pailsėti, o tuomet jis galės pažaisti. Taip vaikas mokosi, kad pertraukėlė yra geras dalykas nurimti.

Vaikui elgiantis netinkamai kartais pakanka tiesiog nereaguoti. O jeigu atžala pasigavo pašaipią frazę, galima pasistengti, kad mažasis suprastų, kaip skaudu tam, iš kurio šaipomasi. Netoleruojantis patyčių, prie jų neprisidedantis vaikas vėliau gali tapti pavyzdžiu ir klasės draugams – pozityviai auginami vaikai turi aukštą savivertę, yra mėgstami ir gerbiami.

Kad virtuvės nebijotų

Laiko stoka – turbūt viena iš aktualiausių nūdienos problemų. „Reikia išmokti laiką planuoti, valdyti ir tada jo atsiras“, – sako pašnekovė. Ji siūlo į kasdienes veiklas įtraukti ir mažąjį. Pavyzdžiui, ruošiant pietus vaikas gali iš kibirėlio atnešti daržovių, o gal dubenėlyje ir nuplauti jas. Gaminant galima papasakoti apie daržoves, kur ir kada jos auga, supažindinti su metų laikais. „Štai dabar vasara, mes turime šviežių agurkų, morkų…“

Jeigu gaminame iš miltų, duokime pažaisti ir mažajam. Voliojant, minkant smulkioji motorika vystosi ne blogiau negu dirbant su moliu ar plastilinu.

Su vyresniais vaikais ir matematikos galima mokytis. Įdomu, kiek suvalgys mamytė, kiek tėvelis? Drauge išdalinkite viską į tris, į keturias dalis.

Triūsianti prie puodų mama, į jos koją įsikibęs vaikas, į kompiuterį įlindęs tėtis – gana įprastas vakarienės gaminimo scenarijus. D. Šeliakienė pataria vakarienę ruošti visai šeimai. „Taip pasišnekėsite, pasidžiaugsite ir greičiau pagaminsite. Vakarienės ritualas bus šilta tradicija ir didelė šeimos vertybė. Augantis berniukas nebijos virtuvės ir vertins viską kitaip, kai bus įnešęs savo indėlį“, – sako ji.

„Nesijaudinti, tiktai nesijaudinti“

„Neduok Dieve, kažkas ateitų“, – aplanko mintys plušant su vaiku virtuvėje. Išties nesinorėtų, kad kaimynę pasitiktų miltuota atžalėlė ir ne itin blizgančios grindys.

„O ką daryti? Mes vaikus auginame, – situaciją sprendžia D. Šeliakienė, – irgi dirbame. O dabar vakarienę ruošiame!“

Atlaikyti aplinkinių spaudimą kartais išties keblu. „Kaip pliaukštelėčiau, iš karto viskas pasibaigtų“, – tenka išgirsti tėveliams, nenorintiems taikyti fizinių bausmių. Į tokias kalbas pedagogė siūlo nekreipti dėmesio.

„Tačiau, – pastebi ji, – dažnai matau labai gražų jaunų žmonių elgesį su vaikais“. Ir pateikia tokio elgesio pavyzdį.

„Parduotuvėje prie kasos sudėti spalvingi kamuoliai. Pribėgęs berniukas ima vieną, kitą. Mama sako, kad toks kamuoliukas jau yra namuose. „Aš jo nerandu, jis kažkur nuriedėjo“, – gudrauja vaikas. Tada mama labai ramiai pažada, kad grįžę jie kamuoliuko ieškos kartu. Kaip vaikui patiko, kad ta veikla bus su mama! Su pasigėrėjimu stebėjau tą jauną, išmintingą moterį.“

Ne tik teisės

Kartais tėvai stebisi, kokios gali būti vaikų pareigos. Tačiau, pasak D. Šeliakienės, vaikas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Pavyzdžiui, susidėti žaisliukus, pasikabinti striukę, pažaidus susitvarkyti savo kampelį. Galima duoti ir šepetį miltams sušluoti, ir šluoste staliuką pavalyti. Paaugusiam vaikui bus nesunku ir knygutes į mokyklą susidėti, ir šiukšles išnešti.

„Kūrybiškai pažaiskite su savo vaikais ir jie išmoks. Išmoks ne per bausmę, rėkimą ar priekaištus. Auklėdami pokalbiais ir pagyrimais, išmokysite vaiką geriau negu bambėdami ar nuolat neigiamu dėmėsiu siekdami koreguoti jo elgesį. Vaikai pasimeta tarp mūsų priekaištų, o rezultato nepasiekiame“, – teigia pašnekovė.

Netikrų šypsenų pakerėti

Žinoma, nelengva auklėti vaikus pozityvizmo dvasia, kai įžūlumas, chamizmas tampa šaunumo ženklu, o negatyvūs įvykiai sulaukia didžiausio dėmesio.

„Žmogų intriguoja blogis? O gal tik tokia suformuota pasiūla?“ – retoriškai klausia specialistė. Ji atkreipia dėmesį į labai prastų animacinių filmukų pasiūlą. „Nežinau, ar vaikui gali patikti iškreipti veidai, netikros šypsenos. Vėliau jie tą patį demonstruoja ir savo aplinkoje“, – sako ji.

Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse yra sukurta aibė gražių, jautrių filmukų ir vaikai juos mielai žiūri. Deja, jie retai pasiekia komercines televizijas.

Kad netaptumėme cinizmo ir nusivylimo įkaitais, svarbu patiems ieškoti, pastebėti ir skatinti pozityvizmo daigelius.