Mano istorija: stebuklingi prisiminimai negimsta patys
Savo dėdės Albino, mirštančio nuo vėžio, nebuvau mačiusi jau kurį laiką. Gydytojai skėsčiojo rankomis ir niekuo jam padėti nebegalėjo, tad savo paskutines dienas dėdė leido namuose Kaune, Šiaurės Ašigalio gatvėje.
Tą vakarą, po darbų, su draugais išsiruošiau į kino teatrą laikinojoje sostinėje. Mamai prasitariau apie planus, o ji, kaip ir pridera, prikrovė ligoniukui pilną dėžę jo mėgstamų gėrybių iš kaimo.
Stabtelėjau prie dėdės namų. Mintis buvo tik viena – perduoti dėžę jam pačiam arba dar geriau – jo žmonai, ir išskubėti į kino teatrą. Nes, na kaip gi vėluosi į filmą…
Bet vos priėjusi prie dėdės buto durų trečiame aukšte, supratau, kad ne kino filmas yra viso vakaro esmė. Stabtelėjau. Filmą juk pasižiūrėti galėsiu kitą kartą, o jeigu ir nepasižiūrėsiu, kaži ar mano gyvenime kas nuo to pasikeis.
Pasibaisėjau savimi, kad kelionės į Kauną tikslas tą vakarą buvo filmas, o sergantis mylimas mano dėdė – tik laikinas sustojimas, „prie progos“.
Ir į kiną nebenuėjau. Laiką praleidau su dėde.
Jis gulėjo lovoje. Į jo pavargusį, iškankintą kūną kapsėjo vaistai iš lašelinės. Mudu kalbėjomės, juokėmės, dar ir ašarą kartu nubraukėme.
Ir tai buvo geriausias mano pasirinkimas šiemet… Tai buvo paskutinis susitikimas su juo… Dėdę visai neseniai palaidojome.
Bet jis gyvas. Gyvas mano atmintyje ir širdyje.
Joje vis dar gyvas ir mano geriausias draugas, iš gyvenimo pasitraukęs prieš penkerius metus. Geresnio draugo neturėjau ir daugiau niekada neturėsiu. Pagaunu save dar ir šiandien laukiančią jo skambučio ir besitikinčią išgirsti balsą, kuris sugebėdavo prajuokinti ir įkvėpti vilties, atrodo, pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Tačiau šiame pasaulyje šių dviejų žmonių kelias pasibaigęs.
Ir pasidaro baisu, kai supranti, kokia ši viešnagė yra laikina.
O dar baisiau, kai supranti, kad savo gyvenimą pasirenkame gyventi kompleksuose, baimėse, įsitaisę komforto zonoje ir bijodami ką nors keisti.
Kai gyvename nepagrįstai rūpindamiesi, kas ką apie mus pagalvos, kas ką pasakys, ar niekas neapkalbės.
Bergždžiai gręžiojamės į praeitį ir graužiamės dėl savo poelgių, o dar dažniau dėl to, ko padaryti apskritai neišdrįsome.
Būname su žmonėmis, su kuriais nesijaučiame laimingi. Laikomės įsikibę ne sau skirto žmogaus, taip atimdami galimybę būti laimingam ir kitam ir, nėra ko nė kalbėti – sau patiems.
O kiek naktų užmiegame viename glėbyje, svajodami apie kito žmogaus prisilietimą?
Bet vis vien nieko nekeičiame. Nes, galbūt, juk vieną dieną įvyks stebuklas ir viskas bus kitaip? Gal tapsime laimingi jau kitą sekmadienį, rugsėjį arba po šešerių su puse metų?
Taip ir leidžiame savo dienas kažko laukdami, tikėdamiesi, vildamiesi. Vildamiesi, kad va kažkada tai jau keliausime, nes juk dabar „neturime laiko“ ar pinigų, nors „prikimšti“ picų picerijoje arba tauriesiems gėrimams jų visada atsiranda.
Kažkada ką nors dėl savęs veiksime, kažkada pradėsime sportuoti ar sveikai maitintis. Kažkada jausimės gerai.
Kažkada „tai jau tikrai“ atrasime daugiau laiko susitikti su savo draugais, artimaisiais, nes juk šįvakar laukia darbai, laukia namų ruoša, jaučiamės pavargę, galbūt namuose laukia alkani vaikai, o „ne man skirtas, bet gal kada nors viskas bus kitaip“ sutuoktinis jais pasirūpinti tingi?
Ir tas kažkada galiausiai neateina. Užtat paskutinioji viešnagės diena ateina visada.
Ir dažniausiai – neįspėjusi iš anksto.
O jeigu žinotum, kad tai – paskutinė tavo gyvenimo minutė ar būtum užtikrintas, kad dėl savo laimės padarei viską, ką galėjai? Kad siekei savo svajonės užuot laukęs, kol kas nors ją įgyvendins už tave?
Ar susitaikei su visais, kuriuos kada nors įskaudinai ir kurių norėjai atsiprašyti? O ar išdrįsai ir suspėjai stipriai apkabinti visus, kuriuos labiau už viską troškai apglėbti? O ar nepaleidai iš savo gyvenimo to, kurį myli labiau už viską pasaulyje?
