Lvive vis dažniau girdisi oro pavojaus sirenos

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvivo

„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, mes vos likom gyvi ir vos neišprotėjom, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ – taip Lvivo stotyje ant milicininkių šaukė viena moteris.

Šios mamos akyse pasimatė ašaros, ir jos balsas užlūžo, moteris ėmė kūkčioti. Trys policininkės, talkinusios į vagoną lipantiems pabėgėliams, nuleido akis ir nieko verkiančiajai nebesakė.

Viena iš policininkų užtat pamojo ranka tolėliau perone stovėjusiam neaukštam vyriškiui su ryškia oranžine liemene ir šis atskubėjo prie jų. Policininkės atsitraukė kiek į šoną, o vyriškis raudančiai moteriai pasakė, kad įvyko klaida, jokių problemų nėra, ji su sūnumi galinti lipti į traukinį.

Vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, stotyje savanoriaujantis psichologas Viktoras Balandinas, moteriai ramiu balsu paaiškino, jog ant policininkių pykti nereikia, nes jos vykdo šalies vadovybės nurodymus. Priminė, jog dėl galiojančios karo padėties iš šalies išvykti neleidžiama vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų, o jos sūnus atrodo galintis būti pilnametis.

„Koks jis pilnametis, jam tik septyniolika, gerai pažiūrėkit, dar visai piemuo, tik bėda, kad pasai per bombardavimą sudegė, ir neturime jokių dokumentų“, – pro ašaras kalbėjo mama.

Psichologas pasakė, jog tiki moters žodžiais ir palinkėjo sėkmės, ranka duodamas ženklą policininkėms, kad leistų moteriai su sūnumi lipti į traukinį. Policininkės visgi man po to pareiškė, jog minėtas vaikinas į Lenkiją greičiausiai nepateks.

Viskas esą priklausys nuo to, kas tuomet dirbs pasienyje. Jei formalumus tvarkys jautri pasienietė, ir šią sugraudins pabėgėlių iš Mariupolio istorija, gal tada ir pavyks vaikinui be dokumentų prasmukti.

Jei pasienietė nepatikės, vaikinui teks grįžti į Lvivą, kad iš atitinkamų tarnybų gautų įrodymą dėl savo amžiaus. Kadangi dalis pabėgėlių iš namų spruko neturėdami jokių dokumentų, pasieniečiai privalo iš akies nuspręsti, ar į užsienį vykstantis jaunuolis gali būti pilnametis.

Ukrainos pasienio tarnybos pranešė, jog viena tautietė savo vyrą į Rumuniją bandė išvežti paslėpusį jį vaiko vežimėlyje – tokiu būdu šis norėjo išvengti karinės prievolės.

Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį, dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Pro Lvivą visgi kursuoja didžiausi pabėgėlių srautai, ir miestas iš ukrainietiško dabar pavirto į rusišką.

Iki karo Lvivas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, o dabar vyrauja rusų kalba, nes čia suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos. Tenykščiai regionai yra arčiau Rusijos, todėl pirmi patyrė priešo įsiveržimą bei bombų sprogimus.

Santaupų turėję ar savo verslus metę ir į Lvivą pabėgę pasiturintys asmenys apsigyveno viešbučiuose, tačiau dauguma žmonių telkiasi pigiuose nakvynės namuose ar net yra priversti miegoti stotyje ant grindų.

Tie, kurie gyveno nuo algos iki algos arba per bombardavimus prarado absoliučiai viską, kasdien renkasi ilgose eilėse prie humanitarinės pagalbos centro. Čia pabėgėliai užpildo paraiškas, kuriose išvardija, kokios pagalbos nori ir nurodo savo telefoną bei vietą, kur apsistojo.

Kitą dieną jiems yra pranešama, kelintą valandą gaus maisto paketus, rūbus, vaistų, higienos reikmenų, miegmaišių.

Su keturiais vaikais atėjusi vaistų paketo pasiimti 32 metų Nina Ščedrina pasakė, jog be humanitarinės paramos pražūtų. Moteris su vaikais pabėgo iš Dnepropetrovsko po to, kai maskoliai raketas paleido į netoliese stovinčios atominės elektrinės prieigas.

Vyras Michailas skubiai šeimą palydėjo iki geležinkelio stoties, o pats liko dirbti kepykloje, kuri dabar esą kepa duoną kariuomenei. Į Lvivą su verkiančiais vaikais atvykusios moters pasigailėjo vienas pensininkas, kuris į geležinkelio stotį atėjo norėdamas pasiūlyti savo kambarį ir priglaudė būtent juos.

„Eilės prie humanitarinės pagalbos paketų yra didelės, vakar išdavinėjo rūbus, šiandien ryte maistą, dabar po pietų vaistų gavau, nes du mažieji ėmė kosėti, o man reikia reumatinių vaistų“, – pasakė N. Ščedrina.

Atsisveikinant moteris prasitarė, jog sugedo mobilus telefonas, ir vyrui gali paskambinti tik iš ją priglaudusio pensininko telefono. Susizgribau, jog su savimi iš Lietuvos atsivežiau senesnį atsarginį telefoną, kurį moteriai ir ištiesiau, kuo ją be galo nudžiugindamas.

Iš humanitarinės pagalbos centro gautu maisto paketu bei čiužiniu labai džiaugėsi ir 32 metų Ksenija Gončarenko bei jos 34 metų vyras Jaroslavas. Sutuoktiniai papasakojo, jog kartu su savo dviem vaikais paspruko iš Kijevo, mat gyveno šalia aerodromo, į kurį jau pirmą karo dieną ėmė kristi priešo raketos.

„Aš jokiu būdu nenorėjau palikti savo namų, maniau, kad XXII amžiuje karas vyksta tik filmuose ar toli Afrikoje. Juolab kad neseniai buvome nusipirkę savo butą“, – pasakojo moteris.

Tačiau užpuolikams vis labiau supant Kyjivą šeima nusprendė sprukti taip norėdama apsaugoti savo vaikus.

„Aš dirbau vienoje spausdinimo įmonėje, žmona plastikinių langų ir durų gamybos ceche, gyvenome taupiai, kad nusipirktume butą, tad dabar pabėgus mūsų lėšos tuoj baigsis“, – liūdnai galvą lingavo vyras.

Šeimai per pažįstamus pavyko išsinuomoti nedidelį butuką po du šimtus eurų už mėnesį, tačiau šis be jokių baldų ir patalynės. „Gerai, kad pagaliau gavome čiužinį, nors vaikai galės minkštai miegoti“, – džiaugėsi mama.

Ši pora viliasi susirasti kokį nors darbą, tikisi, jog karas greitai baigsis ir galės grįžti į savo namus. Jei karas užsitęs ilgai ir nebus darbo, šeima galimai ieškos prieglobsčio kitoje šalyje, todėl klausinėjo apie emigracijos sąlygas Lietuvoje.

Gautu maisto paketu bei žaislais dviem vaikams džiaugėsi ir 31 metų Aleksandra Davletova. Moteris su vaikais pabėgo iš Krematorsko, kuris yra netoli Rusijos anksčiau nuo Ukrainos atplėštų Donecko ir Luhansko regionų.

Ėmusi pasakoti bombardavimų siaubą, moteris paplūdo ašaromis, nes pasirodo, kad jos vyras kovoja Ukrainos armijoje, o Luhanske gyvenantys du pusbroliai kaunasi už Maskvą.

„Man širdis plyšta pagalvojus, kad jie gali tapti vienas kito žudikais, aš kas rytą prakeikiu Putiną už sukeltą karą, jis sukiršins šeimas bei gimines tame regione dešimtmečiams“, – verkė moteris. 

Pačių lviviečių ramybė atrodo irgi baigėsi – pastarąsias dienas oro pavojaus sirenos bėgti į slėptuves ragina kelis kartus per parą, ir dieną ir naktį.

Mieste veikia kavinės, parduotuvės, važinėja viešasis transportas, dirba turgūs, tačiau nuo dešimtos valandos vakaro iki šeštos ryto galioja komendanto valanda, ir negalima išeiti iš namų.

Maisto parduotuvėse užtat ne visada yra ilgo vartojimo produktų: miltų, kruopų, makaronų, druskos, cukraus, konservų, tualetinio popieriaus. Pirkėjai sako, jog sumažėjo ir duonos, pieno, mėsos, daržovių, vaisių asortimentas.

Antrame pagal dydį Lvivo supermarkete „Slipo“ 500 gramų duonos kainuoja 0,75, litras pieno – 1,15, pakelis grietinės – 1,08 euro. Už 200 gramų sviesto reikia mokėti 1,7 euro, vištienos šlaunelių kilogramas kainuoja 2, kilogramas kiaulienos šoninės – 3,9, kilogramas jautienos šoninės – 7,8 euro.