Kupiansko komunalininkas: „Jaučiuosi įkalintas ties fronto linija“

 Kupiansko komunalininkas: „Jaučiuosi įkalintas ties fronto linija“

Santechniką Andrejų nufotografavau prie kino teatro griuvėsių./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai iš Kupiansko, Ukraina

Kupiansko miesto prieigose vykstantys mūšiai priskiriami prie vienų svarbiausių ir aršiausių. Ukrainos mastais miestas nėra didelis, jame karo išvakarėse gyveno 26 tūkst. gyventojų, tačiau vietovė yra strategiškai labai svarbi.

Miesto pavadinimas yra kildinamas nuo žodžio „pirklys“ („kupec“), nes čia dar Viduramžiais susikirsdavo prekybiniai  keliai. Pastaraisiais metais miestas garsėjo kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, ne tik jungiantis Luhansko ir Charkovo regionus, bet ir per kurį vyko Ukrainos ir Rusijos prekyba.

Geležinkelio mazgas yra įrengtas aštuonis kilometrus nuo Kupiansko esančioje gyvenvietėje Kupiansk Uzlovoj. Ties ja ir vyksta mūšiai, nes Rusijos kariuomenė siekia atgauti Kupianską, iš kurio buvo priversti bėgti praeitą rugsėjį per garsųjį ukrainiečių kontrpuolimą. Miestas septynis mėnesius išbuvo okupacijoje, jo meras niekingai perėjo tarnauti priešui, o šiam bėgant kartu ir daugybė pavaldinių bei kolaborantų spruko į Rusiją.

Olena prekybą tęsia net sprogstant bomboms./Eldorado Butrimo nuotr.

Ties įvažiavimu į Kupianską esančio kontrolės punkto kariškiai labiau domėjosi ne mano žurnalisto pažymėjimu, o tuo, ar turiu apsaugos liemenę bei šalmą.

„Suprantam, kad turit pasaulį informuoti apie tai, ką okupantai išdarinėja, tačiau be liemenės ir šalmo čia vaikščioti per daug pavojinga, nes bet kokiu momentu miestas gali būti apšaudytas“, – paaiškino karys.

Liemenę ir šalmą buvau iš anksto pasiskolinęs, o jį turėjo ir kartu mašinoje važiavęs bičiulis kariškis Sergejus, kuris po sužeidimo fronte mėnesiui išleistas reabilituotis į namus. Būtent jis ir pasisiūlė aprodyti miestą, kuriame anksčiau devynerius metus gyveno.

Sergejus visų pirma panoro pažiūrėti, kaip atrodo prie pat įvažiavimo į miestą esantis penkiaaukštis namas, kuriame jisai gyveno, Minėtas mikrorajonas oficialiai vadinasi Jubiliejinis, tačiau vietiniai jį pervadino Internatu dėl jame buvusio neįgalių vaikų internato.

„O bliamba“, – aiktelėjo mano gidas, pamatęs, kad buvusiame jo bute penktame aukšte langai yra užkalti medžio plokštėmis, o balkonas nukritęs. Panašiai atrodė ir dalis kitų butų, tačiau šiuos fotografuoti uždraudė skubiai prie mūsų prisistatę trys ginkluoti kariškiai – du vyrai ir moteris.

Pastarieji iššoko iš pirmame namo aukšte anksčiau veikusios kirpyklos, kurioje šiuo metu turbūt yra įsikūrę. Kariai patikrino mudviejų dokumentus, paaiškino, jog aplinkinių namų langai išdužo į vaikų aikštelę atskriejus raketai „Iskander“, kuri paliko išraustą plačią trijų metrų gylio duobę.

„Duobę fotografuokit, tačiau namo ne, nes kas ten žino, gal jūsų tinklalapį stebi rusai, o vėliau į mus atskries bomba“, – draugiškai ir kartu įsakmiai paaiškino karys.

Panašios istorijos vėliau atsikartojo ne kartą bandant fotografuoti kokius nors pastatus. Lyg iš po žemių staiga atskubėdavo vienas ar keli kariškiai ir tikrindavo dokumentus, domėjosi, kodėl fotografuoju, dažnai draudė tai daryti.

Kelis kartus mano veikla domėjosi ir civiliai, o su jais trumpai šnektelėjęs Sergejus vėliau paaiškino, jog tai persirengę kariškiai. Miesto centre žmonių beveik nesimatė, reti praeiviai buvo kariškiai, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato.

Kelis kartus mano veikla domėjosi ir civiliai, o su jais trumpai šnektelėjęs Sergejus vėliau paaiškino, jog tai persirengę kariškiai. Miesto centre žmonių beveik nesimatė, reti praeiviai buvo kariškiai, o kelis civilius pastebėjome tik prie bankomato.

Pabandęs prakalbinti vieną moterį išgirdau griežtą prašymą nefotografuoti, o paklausus, kaip sekasi gyventi Kupianske, burbtelėjo, jog taip pat, kaip ir prieš metus – sumautai. Vieną civilį miesto centre visgi pavyko pašnekinti ilgėliau.

76 metų Valentina neišvyko, nes neturi kitur giminių, o Jelena nusprendė padėti fronto kariams – savo bute gamina jiems maistą./Eldorado Butrimo nuotr.

Prie apgriauto namo užkalbinus iš krovininės mašinos vamzdžius iškraunantį vyriškį, šis pasisakė esantis Kupiansko avarinės vandentiekio tarnybos darbuotojas. Ką tik esą su kolegomis grįžo iš vienos gatvių sankryžos, į kurią prieš dvi valandas atskridusi bomba pramušė požeminį vamzdį ir vanduo ėmė veržtis į gatvę.

„Privalėjome skubiai remontuoti, nes nors mieste žmonių likę nedaug, tačiau nei jie, nei suvažiavę kariškiai negali apsieiti be vandens“, – paaiškino Andrejumi prisistatęs santechnikas.

Vyriškis papasakojo, kad žmona su dviem dukromis karo pradžioje per Rusiją, Latviją ir Lietuvą pabėgo į Lenkiją, o jis jaučiasi patekęs į savotišką karo padėties kalėjimą.

„Aš neturiu teisės išvykti už rajono ribų, mat patikrinimo postuose vyrai privalo rodyti karinio komisariato pažymą, o manoje yra parašyta, kad pusmečiui esu atleistas nuo karinės tarnybos, nes dirbu svarbioje miesto įmonėje. Tad jei bandyčiau toliau išvykti, būčiau priskirtas prie dezertyrų ir iškarto pasiųstų į frontą“, – liūdnu balsu kalbėjo labai liūdno veido vyriškis.

„Norėčiau būti su savo šeima, esu baikštus žmogus ir nebūčiau geras karys, tačiau neturiu kito pasirinkimo – arba frontas, arba darbas ir gyvenimas mieste, kuriame nuo bombų gaudesio dažną naktį neužmiegi, o mano penkiaaukščiame name iš šešiasdešimties butų žmonės liko gyventi tik penkiuose“, – užbaigė pokalbį Andrejus pamatęs, kad iš pastato išėjo trys jo bendradarbiai.

Mums būnant mieste per pusantros valandos tik du kartus kažkur garsiai driokstelėjo Kupianske, tačiau gerokai dažniau ataidėdavo bumbsėjimai iš tos pusės, kur frontas. Miesto centre daugiau nepavykus nieko prakalbinti, o fronto link vykti kategoriškai atsisakius mano palydovui, teko grįžti į Jubiliejinį mikrorajoną.

Ši gatvė eina fronto link, todėl ten važiuoti ryžtasi vien kariškiai./Eldorado Butrimo nuotr.

Tiek grįžti, tiek atvykti į centrą teko baisiai duobėtu keliu, mat susprogdinus tiltą kito susisiekimo neliko. Pasiekus Jubiliejinį atrodė, kad vėl grįžti į normalesnį gyvenimą, nes prie įvažiavimo į miestą veikė kioskuose įsikūrusios kelios maisto parduotuvėlės ir net dvi kavinukės, prie kurių būriavosi grupelės kariškių.

Keisčiausia buvo tai, kad šalia tų kioskų veikė net mažas turgelis – dvi moterys ant sudedamų stovų buvo išdėsčiusios savo prekes. Vieną iš jų pavyko pakalbinti.

„Mane jau filmavo ir fotografavo žurnalistai turbūt iš viso pasaulio, nes visi stebisi, kad nenustojau prekiauti per karą“, – pasakė 65 metų Olena.

Moteris trisdešimt metų prieš tai dirbo Kupiansko centre esančiame turguje, kur turėjo batų parduotuvę bei du dengtus prekystalius su įvairenybėmis.

„Raketos turgų sunaikino ir visos mano prekės sudegė, bet nusprendžiau, kad nebėgsiu iš šio miesto, nes čia gimiau ir užaugau, čia turiu savo klientus, dalis kurių pasiliko ir laukia mano prekių“, – paaiškino drąsioji pensininkė ir prisipažino, kad rūsyje slėpėsi tik dvi savaites.

„O aš nė karto nėjau į slėptuvę“, – pareiškė į mūsų pokalbį įsitraukusi 76 metų Valentina. Pensininkė pasakė, kad jos penkiaaukščiame name nėra rūsio, o į tolimesnę slėptuvę eiti ji esą neturi jėgų. Be to, moteris priminė, jog į tryliktą jų gatvės namą pataikė raketa ir visus, kas buvo rūsyje, sutraiškė griuvėsiai.

„Mums evakuotis siūlo kasdieną, bet aš giminių kitur neturiu, o numirti noriu savo bute, tad nieko nebijau, nors dauguma pabėgo ir net humanitarinę pagalbą retai kas beatveža. Kai labai garsiai ima sproginėti, tada nueinu į vonią, o šiaip pasimeldžiu ir toliau guliu lovoje“, – kalbėjo Valentina.

„Aš irgi nė karto nėjau į slėptuvę, o Airijoje gyvenančiam sūnui uždraudžiau raginti išvykti, pasakiau, kad čia gimiau, mylėjau ir, jei bus lemta, čia numirsiu, o pasilikti privalau, kad padėčiau kariams – verdu namie didelius katilus barščių ir koldūnų, o jie du kartus per savaitę atvyksta ir išveža į frontą draugams“, – sakė 63 metų Jelena.

1 Komentaras

  • Turėjau kadaise draugą,kuris po įvairių pasiskaitymų apie buvusius didvyrius,iškart pasakė-neiškęsčiau kankinimų.Ir šis aprašytas santechnikas iškart pripažįsta,kad nelabai vykusiu kariu būtų.Gyvenimas toks jau yra,kad retas iš mūsų drįstų taip savikritiškai pareikšti.Bet va toks kartais daugiau pagarbos užsitarnauja ir gal net geriau pasirodo nei tie besidraskantys marškinius herojai.O tokių ,,didvyrių“mūsų valdžioje nors vežimu, net kartimi paspaustų,nesuskaičiuojama aibė.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video