Krakių M. Katkaus gimnazistai prisilietė prie praeities – prisiminė tremtinius
Kilus Antrajam pasauliniam karui pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Jaunimui reikia pasakoti apie tai, kaip žmonės atokiausiuose kampeliuose buvo priversti kentėti šaltį, badą, baisius pažeminimus. Mokiniams būtina suvokti, jog tai, kas parašyta istorijos vadovėliuose, yra kiekvienos šeimos istorija.
Spalio 19–26 dienomis Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje buvo vykdoma projektinė veikla ,„Tremčiai-75“. Spalio 24 d. gimnazijos salėje vyko baigiamoji projekto dalis – vyresnių klasių mokinių konferencija, kurios tikslas buvo apžvelgti to laikmečio istorinį ir literatūrinį kontekstą.
IIIg klasių mokinės Miglė Junčytė ir Indrė Urbaitė (konsultavo istorijos mokytoja V. Špokė) pristatė savo darbus, skirtus masinių trėmimų pradžiai, holokaustui, nužmogėjimui koncentracijos stovyklose. IVg klasių mokiniai Mantas Tutkus, Miglė Sujetovaitė ir Eglė Sabulytė (konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Irma Žukienė) kalbėjo apie katastrofų literatūrą, tremtinių kūrybą bei tremties literatūros bruožus.
Etikos mokytoja Aušrelė Sereikienė pakvietė į konferenciją gyvą tremties liudininkę Lionginą Zazaitę – Polikaitienę. Prieš 63 metus, 1951 m. spalio 2–3 d., per kraštą nuvilnijo masinių trėmimų banga kodiniu pavadinimu „Osen“ (lietuviškai „Ruduo“). Į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų, tame tarpe ir renginio viešnia. Ponia Liongina mokiniams savo tremties istoriją atpasakojo savo kūrybos eilėmis, skaitė meile tėvynei perpildytus eilėraščius. Susitikimo pabaigoje kreipėsi į mokinius: ,, Mylėkite ir branginkite savo šeimą. Man ji padėjo ištverti visas kančias. Buvo labai baisu, kai mus vežė nežinia KUR. Dar kartą buvo baisu, kai leido grįžti, bet neturėjome KUR, tačiau buvau ne viena. Ir mes nepalūžom.“
Istorijos nepakeisime, bet apie ją kalbėti reikia. Praeitis svarbi norint suvokti, kas mes. Turime suprastii, iš kur atėjome, kokie atėjome, ir įvertinti tai, ką turime. Šios dienos konferencija – dar vienas prisilietimas prie praeities.
Aušrelė Sereikienė
