Krakių krašto šviesuoliui Mikalojui Katkui – 170
Asmeninio archyvo nuotr.
Aušrelė Sereikienė, mokytoja, renginių organizatorė
„Laimė man lėmė gyventi įžymiame mūsų tautos laike, kada lietuviai paliko primityvų gyvenimą su balana, spragilu, dūmine gryčia ir perėjo į kultūrinį gyvenimą, nes anas dingo amžinastyje ant visada. Aš aną būdą mačiau, jame gyvenau, taigi noriu jį atvaizduoti būsimoms lietuvių kartoms. Jeigu ką nuveikiau gera, pasakys kiti.“ (Mikalojus Katkus)
Nuo 1974 metų Krakių mokyklai suteiktas Mikalojaus Katkaus vardas, todėl gruodis mūsų gimnazijoje ne tik švenčių laukimo mėnuo, bet ir duoklė etnokultūrai, nes minime savo krašto šviesuolio, etnografo, „Balanos gadynės“ autoriaus gimimo metines.
Džiugu, kad švenčiant 170-ąsias metines mokykloje apsilankė Mikalojaus Katkaus anūkai Albina Viteckienė, Algimantas Dilijonas, Gražvydas Katkevičius bei Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis ir Krakių seniūnas Ernestas Barčas.
Mikalojui Katkui teko laimė nueiti ilgą, net per 90 metų perkopusį gyvenimo kelią. Prasidėjo tas kelias Ažytėnų sodžiuje, Krakių valsčiuje. Besimokydamas Dotnuvoje susipažino su įžymiuoju lietuvių liaudies dainų rinkėju, kunigu Antanu Juška, kuris paskatino domėjimąsi žodine liaudies kūryba ir norą būti lietuviu.
Šiaulių gimnazijoje mokėsi 7 metus, vėliau įstojo į Maskvos universitetą studijuoti matematikos. Ten likimas lėmė susibičiuliauti su Jonu Basanavičiumi, tad lietuvybės jausmas dar sustiprėjo. Anot Mikalojaus Katkaus, „noras būti prie žemės“ lėmė, kad po metų perėjo mokytis į Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją.
Po mokslų baigimo grįžo į Ažytėnus. Tėvas nesuprato sūnaus, kad jo vaikas, baigęs tokius didelius mokslus, neinąs ponauti ir lengvos duonos valgyti.
Grįžęs į gimtąjį kaimą rūpinosi ne vien savo ūkio ar šeimos reikalais, bet ir liaudies kultūrinimu bei švietimu, domėjosi politika, dalyvavo didžiajame Vilniaus seime (1905 m.).
Buvo „Aušros“ laikraščio platintojas ir bendradarbis, globojo knygnešius, rinko tautosaką ir siuntė „literariškos komisijos“ pirmininkui Jonui Jablonskiui. Už tokią veiklą teko ne kartą sėdėti kalėjime.
Krakiškiai didžiuojasi, jog savo krašte turi gerbiamą asmenybę, puoselėja jos atminimą, stengiasi vaikams ir jaunimui įskiepyti, kad tik tokių iškilių žmonių dėka yra kuriama Lietuvos istorija.
Aut. past.
Sulaukus 72 metų ir sūnui Antanui perėmus valdyti ūkį, M. Katkus jau buvo atsidūręs karšinčiaus padėty, tad turėdamas laisvo laiko ėmėsi plunksnos ir pradėjo rašyti apie XIX a. vidurio Ažytėnų, Lenčių kaimo žmones, kaip jie gyveno, dirbo ir šventes šventė. Taip skaitytoją pasiekė memuarinio pobūdžio kūrinys „Balanos gadynė“.
Gimnazijoje, kuri jau ne vieną dešimtmetį vadinama Mikalojaus Katkaus vardu, tapo tradicija minėti šviesuolio jubiliejų. Liaudiška muzika, dainos, stilizuoti šokiai ir šiuolaikiškai perteikta „Balanos gadynės“ istorija – tai tik dalelytė mokinių pasakojimo, kuri subūrė visą bendruomenę į šventę.
Krakiškiai didžiuojasi, jog savo krašte turi gerbiamą asmenybę, puoselėja jos atminimą, stengiasi vaikams ir jaunimui įskiepyti, kad tik tokių iškilių žmonių dėka yra kuriama Lietuvos istorija.
