Kokia savybė žmogui svarbiausia šiame amžiuje?

Jorūnė LIUTKIENĖ

Rytdiena su savo galimybėmis bei netikrumu vienu metu ir vilioja, ir baugina. Kokia savybė labiausiai dabar reikalinga mokiniui, kad jis pasinaudotų nuolat kintančio pasaulio galimybėmis ir jaustųsi jame saugus ir laisvas? Dar: pasitikintis ir galintis nuolat keistis bei prisitaikyti? Adaptabilumas. Ši savybė svarbi ir dėl to, kad ji padeda žmogui keisti ir aplinką, kurioje jis gyvena.  

Kaita yra naujoji mūsų gyvenimo realybė. O kadangi mus supantis pasaulis kinta eksponentiškai, praktiškai neįmanoma išugdyti tokių įgūdžių, kurių gali reikti ateityje. Štai todėl adaptabilumas tampa svarbiausia savybe. Mokiniai, kurie išmoksta žengti koja kojon su pokyčiais ir išsiugdo gebėjimą prasmingai prisitaikyti prie vis naujų aplinkybių, ir sieks nuolatinės sėkmės tolimesnėje karjeroje. Adaptabilumas, yra imlumas kaitai arba dar kitaip žmogaus gebėjimas prisitaikyti. Kaip įgūdis jis ugdomas ir mokykloje, ir šeimoje.

,,Pastarieji vienas po kito sekantys įvykiai pasaulyje: karas Ukrainoje, kiek anksčiau pandemija, klimato kaita ir visi kiti rodo, kad pokyčiai neišvengiami, o prisitaikyti prie situacijos ne visiems būna lengva. Kokia asmenybė gali sėkmingai adaptuotis vis iš naujo ir iš naujo?

Akivaizdžiai pamatėme, ką su Rusijos žmonėmis padarė mokymas paklusti ir aklai vykdyti nurodymus. Tokios siaubingos situacijos nesikartotų, jei valstybėje būtų daugiau kritiškai mąstančių kūrybingų piliečių, gebančių sėkmingai prisitaikyti prie esamos situacijos“, − sako Šviesiosios gimnazijos neformaliojo švietimo skyriaus Sėkmės ir lyderystės mokyklos kuratorė Gitana Kaupienė.

Svarbiausi gebėjimai

T. Wagner įvardija gebėjimus, kurie yra būtini nežinioje dėl ateities gyvenančiam XXI amžiaus žmogui: kritinis mąstymas ir gebėjimas spręsti problemas, bendradarbiavimas, adaptabilumas, iniciatyvumas ir verslumas, efektyvi žodinė ir rašytinė komunikacija, gebėjimas rinkti ir analizuoti informaciją, smalsumas ir vaizduotė.

Amerikos mokslo akademija įvardija keturis dalykus, kuriuos yra svarbiausia išmokyti XXI amžiaus mokykloje: 1. vaikus reikia mokyti taip, kad jie suprastų; 2. jokio mokymosi mintinai be prasmės; 3. vaikus reikia išmokyti mokytis; 4. vaikus reikia išmokyti žinias pritaikyti realiame gyvenime.

Kodėl šie dalykai yra tokie svarbūs? Nes 65% vaikų, dabar pradėjusių mokytis pradinėje mokykloje, dirbs darbus, kurių dar nėra. Pokyčiai vyksta taip greitai dėl naujų technologijų pažangos, todėl ateityje visuomenė ir darbai atrodys gerokai kitaip nei šiandien. Mokyklos tikslas – paruošti žmones, kurie galėtų susidoroti su pokyčiais visuomenėje ir darbo vietoje.

Vienas iš pagrindinių ateities įgūdžių yra adaptabilumas. Jis padeda mokiniams prisitaikyti prie naujų situacijų, aplinkos pokyčių ir programų, o be to, padeda pagrindus tam, kad mokinys gebėtų greitai mokytis ir naujų įgūdžių.

Turbūt neverta diskutuoti, kad kaita dabar yra nuolatinis mus lydintis faktorius. Mokiniai turi įgyti įgūdžių, paruošiančių juos ateities neapibrėžtumui ir nenuspėjamumui. Tai padės jiems ir renkantis karjerą, ir įsidarbinant, ir gyvenime.

Mokytoja G. Kaupienė sako, kad adaptabilūs mokiniai dažniau dalyvauja pamokose, mėgaujasi mokykla. Jie turi aukštesnę savigarbą ir yra labiau patenkinti gyvenimu. Tokiems mokiniams svarbus ne geras pažymys, teigiamas jo įvertinimas, o vidinė motyvacija. Na, o pati vidinė motyvacija yra mokymosi visą gyvenimą pagrindas.

,,Kaip pedagogai, mes prisiimame atsakomybę ugdyti visapusiškus mokinius, kurie galėtų priimti iššūkius ir pokyčius bei prie jų prisitaikyti. Norėdami juos paruošti ateičiai, turime anksti rasti būdų, kaip tai paskatinti. Kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, turime jį išmokyti mokytis ir išmokyti patirti malonumą mokytis. Vaikas turi mokytis per pojūčius, o ne ramiai ir paklusniai sėdėti ir klausytis pamokoje“, − sako G. Kaupienė.  

Kaip išugdomas adaptabilumas?

Būtent popamokinės programos, neformalusis ugdymas, įvairūs užsiėmimai, būreliai ir yra ta aplinka, kurioje mokinius galima išmokyti šio svarbaus įgūdžio. Gebėjimas prisitaikyti (adaptabilumas) ugdomas, jei deramas dėmesys suteikiamas tarpdisciplininiam mokymuisi, jei vaikai mokomi atsparumo bei savireguliacijos, išsklaidoma nesėkmės baimė ir skatinamas nuolatinis mokymasis.

Turinio atskyrimas į konkrečias pamokas nepadeda matyti platesnio vaizdo, todėl ypač popamokinėse veiklose ieškoma būdų, kaip integruoti dalykus tarpusavyje. Galima sėkmingai derinti matematiką ir technologijas, integruoti meną į gamtos mokslus ar naudoti jogą socialiniam bei emociniam vystymuisi. Tai skatina norą mokytis, įgyti ir pritaikyti žinias kitokiame kontekste.

,,Taip pamoka tampa gyvenimo dalimi, o įgyjamos žinios prasmingos ir naudingos gyvenime,  ne tik egzaminuose“, − sako G. Kaupienė.

Mokinių atsparumas reiškia gebėjimą susidoroti su sunkumais. Mes visi neišvengiamai patenkame į stresą keliančias situacijas. Atsparumas yra ta savybė, kuri padeda vaikams, o ir   suaugusiems atsigauti po nelaimės arba prie jos prisitaikyti ir įveikti sunkumus. Atsparūs vaikai į pokyčius reaguoja pozityviai, kitaip sakant, jie pasiruošę šiandienai, rytojui ir ateičiai.

Paprastas būdas išmokyti atsparumo yra patraukli, praktinė veikla. Praktikai Nefertiti Bruce ir Karen Cairone savo knygoje siūlo net 3–8 metų vaikams veiklas, kurios skatina socialinį ir emocinį vystymąsi ir atsparumą.

Kitas svarbus dėmuo – savireguliacija. Tai emocijų, minčių ir elgesio kontrolė sudėtingose situacijose. Čia iškyla uždavinys, kaip vaikui prisitaikyti prie naujų ir netikėtų pokyčių, nerodant neigiamo elgesio.

,,Mokiniams net pirma diena mokykloje ar tiesiog sudėtingas matematikos uždavinys sukelia nerimą, nusivylimą, kurį jie gali išreikšti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, verkdami, atsiribodami arba mušdamiesi su bendraamžiais. Čia ir padeda savireguliacijos mokymas, kurio mokome“, − sako G. Kaupienė.

Savireguliacija irgi išugdoma ir sustiprinama mokymosi aplinkoje. Mokiniai, turintys šį  įgūdį geba atkreipti dėmesį, nesiblaško, gana ilgai atsimena nurodymus, kad atliktų užduotį ir atsispiria impulsams.

,,Mokinius taip pat kausto baimė patirti nesėkmę. Tai trukdo jiems mokytis ir, žinoma, neigiamai veikia jų gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių. Kadangi net viena neigiama mokymosi patirtis gali sukurti nesėkmės baimės ciklą, mokiniai paprasčiausiai bijo klausti ir būti aktyvūs, nes galvoja, kad bus laikomi „neprotingais“ arba išjuokti, todėl neretai jie renkasi išgyvenimo režimą taip apsisaugodami nuo nemalonių situacijų ar pažeminimo“, − sako G. Kaupienė.

Tokioje situacijoje šiuolaikinių mokytojų uždavinys – sukurti saugią mokymosi aplinką, kurioje mokiniai gerai jaustųsi klausdami, rizikuodami ir darydami klaidas. Pedagogai irgi mokosi vertinti mokinių pastangas, kurti zonas be nuosprendžių, padėti jiems mokytis iš klaidų, už jas nepasmerkti, susikurti konkretų planą, kaip tobulėti.

Išeitis paprasta − norint nebijoti pokyčių ar naujų sąlygų, reikia išmokti nuolat mokytis ir vis ugdytis naujus įgūdžius, tokius, kokių reikia naujomis vis kintančiomis aplinkybėmis.

,,Mes, mokytojai, galime padėti mokiniams atrasti savo pomėgius, kad jie vėliau gebėtų atrasti vis naujus dalykus bei ugdyti smalsumą naujovėms – tai padeda būti lanksčiu ir prisitaikančiu žmogumi“, − sako šiuolaikines vaikų kompetencijas ugdanti mokytoja G. Kaupienė.