Knyga, teatro spektaklis ar kino filmas?

Dovydas PASLAUSKAS

Atėjus vasarai, atostogų metui ir atradus daugiau laisvo laiko, kiekvienas žmogus atitinkamai pasirenka laisvalaikio leidimo sritis, pagal kiekvienam įprastus pomėgius. Vieni mėgsta skaityti knygas, kiti – lankosi teatro spektakliuose, kino filmuose, treti – išvyksta kur nors poilsiauti, važiuoja į sodus ar daržus. 

Vieniems poilsis yra kultūrinis, pažintinis, toksai kaip knygų skaitymas, lankymasis spektakliuose ar kino filmuose, kitiems – laisvalaikis gamtoje. Įdomu būtų sužinoti, kas skatina žmones leisti savo laisvą laiką viena iš šių pasirinktų laisvalaikio leidimo formų.

Norėdami išsiaiškinti, kas taip traukia rinktis vieną ar kitą veiklą, pakalbinome kultūros sričių ekspertus – scenos menų kritikę Aušrą Kaminskaitę, rašytoją, literatūros tyrėją ir kritikę Virginiją Cibarauskę bei kino kritiką Gediminą Kuktą.

Teatras kaip pramoga

Pasak scenos menų kritikės A. Kaminskaitės, teatras daugybei žmonių pirmiausia yra laisvalaikio pramoga.

„Nesu apsibrėžusi teatro sąvokos. Paprastai sakoma, kad teatras susideda iš dviejų žmonių – vieno, kuris vaidina, ir kito, kuris į jį žiūri. Šia prasme teatru galima vadinti daug ką – pamokas, paskaitas, politikų kalbas ir panašiai. Bet tiksliau apibrėžinėti šį meną, mano akimis, neverta, nes jau dabar turime tiek jo formų, kad kitokie, tikslesni apibūdinimai greičiausiai susiaurintų teatro sąvoką.

Žinoma, kad teatras daugybei žmonių pirmiausia yra laisvalaikio praleidimo forma. Taip buvo visais laikais. Nors teatro ištakos glūdi rituale, t.y. dvasinėje praktikoje, tūkstantmečius jis veikė kaip paprasčiausia pramoga. Tačiau nepamirškime, kad žaidimai žmonėms greta duonos yra pats reikalingiausias dalykas“, – teigė A. Kaminskaitė.

Atspindi visuomenę

Aiškinantis, kokia yra teatro paskirtis, A. Kaminskaitės teigimu, teatras atspindi visuomenę.

„Laikyti veidrodį prieš gamtą“, kaip aiškino Hamletas samdytai aktorių komandai. Norisi sakyti, kad juokauju, nes tai be galo banalus atsakymas. Visgi jame daug tiesos – teatras iš tiesų atspindi visuomenę, nes kūryba paprastai yra sąlygota to, kaip menininkų komanda mato pasaulį. Be to, teatras yra gana lokalus menas, tad paprastai jis kalba būtent apie tuos žmones, su kuriais kūrėjai susiduria gatvėje.

Greta to, manau, kad svarbi teatro paskirtis yra patenkinti kūrėjų ir žiūrovų poreikį žaisti. Kitaip sakant, jei kurti ir žiūrėti spektaklius yra gera, smagu, malonu – to kai kuriais atvejais užtenka“, – teatro paskirtį apibrėžė A. Kaminskaitė.

Suteikia įvairių potyrių

Menininkės manymu, vienas geriausių dalykų, kurie gali nutikti teatre – anksčiau nepatirtos jausminės patirtys.

„Manau, kad vienas geriausių dalykų, kurie gali nutikti teatre, tai anksčiau nepatirtos jausminės patirtys. Teatre (iš tiesų, visuose scenos menuose) žiūrovai gali pakankamai saugiomis sąlygomis (t.y., be fizinių pasekmių) išgyventi tai, kam paprastai reikia eiti per labai sudėtingas patirtis. Tačiau gali ir nieko neįvykti.

O lankytis teatro spektakliuose verta tiek, kiek gyvenime apskritai verta ieškoti naujų patirčių – ypač, kai iš anksto negali žinoti, ką gausi“, – apie teatro teikiamus potyrius žmogui bei kodėl verta lankytis teatro spektakliuose, pasakojo A. Kaminskaitė.

Lankosi nemažai jaunų žmonių

Ar teatre dažnai lankosi jaunimas? A. Kaminskaitė mano, jog į teatrą Lietuvoje, lyginant su kai kuriomis kitomis šalimis, ateina nemažai jaunų žmonių, tačiau jai sunku atsakyti į klausimą, ar jaunimas teatre lankosi pakankamai dažnai.

„Negaliu atsakyti į šį klausimą neatlikusi tyrimo – ypač mažesniuose miestuose, kurių publikos beveik netenka matyti. Pamenu, kad mano draugė iš Singapūro nusistebėjo, kiek daug jaunų žmonių Vilniuje lankosi teatre. Panašias situacijas pasakojo ir draugai, tad norisi darytis išvadas, kad lyginant su kai kuriomis pasaulio šalimis, Lietuvoje į teatrą eina nemažai jaunų žmonių.

Bet kuriuo atveju, daug priklauso nuo spektaklių temų, aktorių, žanrų. Bendraamžių darbai paprastai būna įdomesni, tačiau, žinoma, pasitaiko universaliau įdomių ar neįdomių darbų.

O ką daryti, kad žiūrovai lankytųsi dažniau… Nežinau, reikėtų paklausti vadybininkų, kuriems gerai sekasi užsiimti publikos plėtra. Iš šalies man atrodo, kad padeda aukšto lygio kūrybos pristatymas, pagarba žiūrovams (pavyzdžiui, pripažinimas, kad žiūrovai gali daug suprasti), sąlygų sudarymas visuomenės grupėms nuosekliai susidurti su teatrine kūryba. Tai labai ilgas ir sunkus darbas, tad nuoširdžiai vertinu tuo užsiimančius žmones“, – teigė A. Kaminskaitė.

Nėra vienodai pasiekiamas visiems

Kalbėti apie teatro prieinamumą regionuose A. Kaminskaitei nelengva. Šiuo klausimu ji siūlo kreiptis į savo kolegę Moniką Jašinskaitę, kuri atlieka tyrimą. O pati mano, jog teatras nėra vienodai pasiekiamas visiems.

„Šiuo klausimu reikėtų kreiptis į mano kolegę kritikę Moniką Jašinskaitę – ji pastaruosius metus renka medžiagą apie tai, kiek spektaklių pristatoma visuose Lietuvos miestuose, kiek žiūrovų jie sulaukia, kiek kūriniai recenzuojami ir taip toliau. Tyrimas vadinasi „Lietuvos teatras skaičiais“.

Žinoma, kad teatras nėra vienodai pasiekiamas visiems. Niekas nėra. O su teatru viskas daug sudėtingiau, nes jį reikia stebėti gyvai, konkrečiu metu, paprastai sumokant nemažus pinigus. Tačiau esu girdėjusi atvejų, kai į regionus atvežami spektakliai sulaukia vos kelių žiūrovų. Tad teatras regionuose yra viena didelė problema, kurią, kaip minėjau, keletas žmonių (kiek žinau, dauguma jų dirba nevyriausybiniame sektoriuje) bando spręsti kasdieniu darbu.

Tai yra nepaprastai įvairiapusiška veikla: reikia rasti laiko ir resursų išvežti spektaklius iš didžiųjų miestų į regionus, suderinti laiką ir galimybes su kultūros centrais, kurie taip pat ne visuomet mielai įsileidžia kūrinius, įtikinti žiūrovus ateiti ir dar sumokėti adekvačią sumą, o ne tiek, kiek paprastai mokama einant į mėgėjų renginius. 

Tam, kad regionuose teatro prieinamumas didėtų, nepakanka paskirti tam daugiau pinigų. Tai pirmiausia milžiniškų žmogiškųjų išteklių reikalaujanti misija“, – įsitikinusi A. Kaminskaitė.

Pasirinkimas priklauso nuo žmogaus galimybių

Ir visgi – ką rinktis, teatro spektaklį, kino filmą ar knygą? A. Kaminskaitė mano, jog viskas priklauso nuo žmogaus galimybių.

„Kaip jau minėjau, teatras reikalauja būti konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu, taip pat finansinių išlaidų, o štai skaityti knygą ar žiūrėti filmą galima bet kur ir bet kada.

Jei kalbame apie kino teatrus, tie patys filmai juose rodomi kasdien, o spektakliai paprastai neviršija trijų kartų per mėnesį. O galbūt tiesiog gerų spektaklių pasaulyje yra kur kas mažiau nei gerų knygų ar filmų. Įmanoma, nes spektaklių iš principo yra mažiau“,  – svarstė scenos menų kritikė. 

Knygų skaitymas – laisvalaikiui ir ne tik

Rašytojos, literatūros tyrėjos ir kritikės Virginijos Cibarauskės teigimu, knygų skaitymas gali būti puiki laisvalaikio praleidimo forma, tačiau santykis su literatūra nebūtinai turi apsiriboti vien pramoga.

„Knygų skaitymas – kaip ir filmų žiūrėjimas, muzikos klausymas, lankymasis parodose ir panašiai – gali būti puiki laisvalaikio praleidimo forma. Tačiau santykis su literatūra gali būti ir sudėtingesnis, gilesnis, neapsiriboti vien pramoga. Žinoma, tai priklauso nuo skaitytojo, nuo to, kiek jis ar ji nori ir sugeba iš knygos pasiimti. Ir kiek yra pasirengęs knygai duoti – laiko, emocinės ir intelektualinės energijos“, – teigė V. Cibarauskė.

Ji atkreipė dėmesį, jog karantino metu, sumažėjus įvairių pramogų galimybėms, žmonės knygų skaitė daugiau nei įprastai.

„Atostogaujantys žmonės turi daugiau laiko pramogoms, taip pat ir knygoms, tikriausiai. Paprastai tie, kam skaitymas nėra kasdienis poreikis, laukia tinkamų skaitymui progų – tai gali būti ir atostogos ir, pavyzdžiui, karantinas.

Leidėjai, knygų pardavėjai vienareikšmiškai teigia, kad sumažėjus įvairių pramogų galimybėms namuose uždaryti žmonės skaitė ir knygų pirko daug daugiau nei įprastai“, – pastebėjo V. Cibarauskė.

Skaitytojų nesumažėjo

Pasak pašnekovės, dažnai susiduriama su klaidingu įsitikinimu, jog žmonės skaito vis mažiau. Visi juk nuolat susiduria su tekstine informacija, ar tai būtų knygos ar ne.

„Knygų yra įvairių. Egzistuoja ne tik grožinė literatūra, bet ir profesinė, techninė, savipagalbos, receptų knygos ir kita literatūra. Taigi, žmogus gali neskaityti grožinės literatūros, bet aktyviai domėtis profesine literatūra – tokiu atveju juk negali sakyti, kad žmogus neskaito išvis.

Labai paplitęs, bet iš tiesų klaidingas teiginys, kad šiais laikais žmonės skaito mažiau. Tai netiesa, nes nuolat esame bombarduojami tekstinės informacijos – skaitome žinutes socialiniuose tinkluose, žinias naujienų portaluose, elektroninius laiškus ir kitokio pobūdžio tekstus. 

Kita vertus, lieka atviras klausimas, ką toks skaitymas duoda? Akivaizdu juk, kad dauguma mus pasiekiančių tekstų tėra triukšmas, akių gadinimas. 

Kita vertus, ir knygos skaitymas nereiškia, jog perskaitysi kažką vertingo – kasdien pasaulyje išleidžiama tonos knygų pavidalo šlamšto. O jei tiek knygų išleidžiama, vadinasi, jų kažkam reikia, kažkas jas skaito“, – apie knygų skaitymą mintimis dalijosi V. Cibarauskė.

Suteikia galimybę pažinti, pamatyti, pajausti

Rašytojos manymu, knygos atlieka daugybę funkcijų. Vienos iš jų skaitytojui suteikia galimybę pažinti, pamatyti, permąstyti dalykus naujai.

„Knyga turi daugybę funkcijų, tačiau pati pagrindinė man asmeniškai yra ta, kad grožinėje literatūroje galima perteikti, suformuluoti tai, kas jokiais kitais būdais neišsakoma. Ir perteikti tai taupiai, kondensuotai. Kitaip tariant, literatūros kūriniai perteikia patirtis, jausmus, emocijas, būsenas, kurios neišsakomos kasdiene kalba nei moksline kalba.

Su šia funkcija susijęs ir malonumas, kai skaitydamas supranti, kad knygoje parašyta tai, ką pats galvojai, jautei, tik nesupratai, nesugebėjai to įžodinti. Taip pat dėl šios funkcijos literatūra suteikia galimybę pažinti pasaulį, pamatyti ir permąstyti dalykus naujai, tarsi pažvelgti į viską kitaip, kitu kampu“, – apie knygų atveriamas galimybes pasakojo V. Cibarauskė. 

Filmai kaip pabėgimas

Kino kritiko Gedimino Kuktos manymu, kinas gali būti puikus pabėgimas nuo tikrovės, kasdienybės, rūpesčių.

„Klausimas, kodėl mes žiūrime kiną – labai platus ir vieno konkretaus atsakymo čia nėra. Daug ir įvairių priežasčių gali būti, iš kurių viena, matyt, eskapistinė. Kine galime pabėgti nuo mus supančios realybės ir bent trumpam išgyventi alternatyvius scenarijus, patirti tai, ko galbūt niekada nepatirsime savo gyvenime“, – teigia kino kritikas.

Pasak G. Kuktos, daugelis pramoginių filmų tam ir sukurti, kad žmogus užsimirštų ir tiesiog gerai praleistų laiką – tame nieko blogo ir gėdingo nėra:

„Eidami į didelių kino studijų filmus – ar tai būtų romantinė komedija, veiksmo filmas ar mokslinė fantastika – mes juk suprantame, kad didelių meninių aukštumų tikėtis nereikėtų, kad reginys bus skirtas greitam vartojimui, po kurio galbūt jausiesi pailsėjęs, bet nebūtinai gavęs minčių apmąstymams. Žinoma, yra puikių to vadinamojo pramoginio kino pavyzdžių, kurie kalba aktualiomis temomis ir kelia svarbių klausimų, todėl visą holivudinį kiną nurašyti tik lengvam „popkornui“ irgi nebūtų teisinga“. 

Pasak jo, šalia noro pabėgti į kitą tikrovę ir tiesiog užsimiršti, yra ir kita kino žiūrėjimo priežastis –bandymas daugiau suprasti apie save ir pasaulį:  „Kodėl mes klausomės muzikos, skaitome knygas, žiūrime filmus? Nes tai, matyt, mumyse sužadina jausmus ir mintis apie mus pačius, kitus žmones, pasaulį. Kinas verčia mąstyti, ieškoti, klausti, bet nebūtinai pateikia aiškių atsakymų.“

Sunkiau sutelkti dėmesį

Pasak G. Kuktos, kinas nebūtinai yra patrauklesnė laisvalaikio leidimo forma už knygų skaitymą ar teatrą. Viskas priklauso nuo žmogaus polinkio. Tačiau jis pastebi, kad dėl didžiulio informacijos kiekio šiandien mums neretai darosi sunku sutelkti dėmesį į daugiau laiko reikalaujančias  laisvalaikio formas – storas knygas, ilgus spektaklius.

„Labai nemėgstu kalbėti baigtiniais teiginiais ir apibendrinti, jog štai kinas žmonėms patinka labiau nei kitos meno formos. Nebūtinai. Žinoma, spektaklio žiūrėjimas ir knygos skaitymas yra laikui imlesni procesai, galbūt todėl dalis žmonių mieliau įsijungia filmą ar serialą nei atsiverčia knygą.

O ir jauniems žmonėms, kurie augo vaizdų kultūroje (kompiuteriai, mobilieji telefonai, internetas), tikiu, kad filmai gali būti artimesni ir suprantamesni už rašytinę kultūrą. Bet ar kinas iš esmės patrauklesnis už kitas meno formas, šito taip drąsiai teigti nedrįsčiau“, – teigė G. Kukta.

Kaip išsirinkti kino filmą?

Būdų išsirinkti, kokį filmą žiūrėti laisvalaikiu ar per atostogas, anot kino kritiko, yra labai įvairių. 

„Viskas priklauso nuo kino, kokį mėgsti ir informacinių platformų, kurias naudoji ir kuriomis pasitiki. Visada galima sekti, ką rašo profesionalūs kino kritikai, ypač jeigu jie tau yra autoritetai, jeigu pasitiki jų nuomone. 

Įvairūs portalai sudarinėja geriausiųjų filmų sąrašus, reitinguoja, skirsto žvaigždutes ar balus. Ir čia jau kiekvieno individualus reikalas, kiek tokia vertinimo sistema pasitikėti ir ar pasitikėti apskritai.  Ne paskutinėje vietoje yra ir draugų rekomendacijos – juk dažnai norisi pasižiūrėti filmą, apie kurį kalba visas „Feisbukas“, – pasakojo G. Kukta.

Scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės rekomendacijos teatro spektakliams:

„Kokius spektaklius rekomenduoti – labai sunkus klausimas, nes rekomendacijas paprastai dalinu atsižvelgdama į žmones. Pirmiausia siūlau nebijoti ir eiti žiūrėti mažiau žinomų vardų. Visuomet galima peržiūrėti Auksinių scenos kryžių laureatų sąrašą, tačiau svarbu nepamiršti, kad nors jį sudarinėja profesionalūs scenos meno vertintojai, jų sprendimams didelę įtaką daro asmeninis skonis ir supratimas. 

Dar prieš renkantis paranku pasidomėti, ar teatras turi profesionalios įstaigos statusą, nes daugumai prastesnės kokybės spektaklius statančių teatrų jis nėra suteiktas. Ir tikrai raginu susipažinti su šiuolaikiniu šokiu, cirku, tarpdisciplininiais spektakliais. Tokiu atveju net jei kūriniai nepatiks, juos pamatyti bus naudinga mąstymui – natūraliai plėsis akiratis.“

Rašytojos, literatūros tyrėjos ir kritikės Virginijos Cibarauskės rekomendacijos skaitytojams:

„Pernelyg sudėtinga man būtų rekomenduoti knygas nežinant, ką konkretus žmogus mėgsta. Todėl geriau rekomenduosiu savo mėgstamus knygynus, kurie unikalūs ir knygų įvairove, ir tuo, kad renkasi kokybišką literatūrą, prekiauja ne tik bestseleriais, bet ir seniau išleistomis knygomis. Be to, šiuose knygynuose dirba profesionalūs, literatūrą mylintys žmonės, kurie gali rekomenduoti knygą bet kam. 

Trys iš mano mėgstamų knygynų yra Vilniuje: tai knygomis lietuvių ir anglų kalbomis garsėjanti „Eureka!“, įsikūrusi Universiteto g. 10; knygynas-kavinukė „Mint Vinetu“ Šv. Ignoto g. 16 – prekiauja ir senomis knygomis, bevartant sudominusį leidinį galima išgerti skanios kavos ar arbatos puodelį; ir Lietuvos rašytojų sąjungos knygynėlis nuostabių Rašytojų sąjungos rūmų kiemelyje K. Sirvydo g. 6. 

Prieš vykdami atostogauti apsilankykite – tikrai kažką sau įdomaus rasite. O Nidoje, viešbučio „Jūratė“ verandoje Pamario g. 3., šią vasarą vėl atsidarė „Vasaros knygynas“ – jame bus galima įsigyti įvairių leidyklų išleistų knygų ir knygų užsienio kalbomis, taip pat vyks įvairūs literatūriniai renginiai, pristatymai. 

Ir dar nuoširdžiai rekomenduoju nepamiršti bibliotekų, nes jose galima rasti tai, ko nėra knygynuose – seniau išleistų vertingų knygų. Skaitant apžvalgas, recenzijas, leidyklų reklaminius pranešimus gali pasirodyti, kad įdomios, aktualios yra tik leidyklų naujienos – tai visiška netiesa. Yra kalnai nuostabios, užburiančios klasikos! Be to, atostogos – puikus metas prisiminti ir antrą kartą perskaityti kažkada sudominusias knygas arba tas, kurias vis planuoji perskaityti, bet nerandi tam laiko.“

Kino kritiko Gedimino Kuktos rekomendacijos kinui:

„Atostogoms ar savaitgaliui siūlyčiau nesirinkti sudėtingų, daug intelektualinių pastangų reikalaujančių filmų, bet ir neapsistoti tik ties eilinėmis, lengvai pamirštomis romantinėmis komedijomis ar „šaudau – gaudau“ filmais. 

Galvojant apie atostogas, pirmiausia į galvą ateina prancūzų kinas. Pavyzdžiui, saulės nutvieksti Érico Rohmero filmai ar komiko Jacques‘o Tati komedija „Pono Julo atostogos“, taip pat puikaus pasakotojo François Ozono darbai, kur intelektualumas puikiai dera su pramoga. O kur dar Holivudo klasika, pavyzdžiui, Williamo Wylerio „Atostogos Romoje“ (1953) su Audrey Hepburn ar visada prajuokinančios Billy Wilderio komedijos. Bet puikiai suprantu ir tuos, kurie geriausiai pailsi žiūrėdami siaubo filmus: kodėl gi ne?“