Kijeve vis dar gyva Lenino dvasia

 Kijeve vis dar gyva Lenino dvasia

Odesoje vis dar puikuojasi Lenino bei pjautuvo ir kūjo atvaizdai./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kijevo, Ukraina

Ko jau ko, o vykstant niekingai Rusijos invazijai į Ukrainą nesitikėjau pastarosios šalies sostinėje rasti paminklo su užrašu „Vladimiras Leninas“.

Tiesa, šio Rusijos revoliucijos vado, Kremliaus nelaisvėn Ukrainą užkariavusio dar 1922 metais, statula Kijeve buvo nuversta 2013 metais. Nuvertę pačiame miesto centre buvusį paminklą kijeviečiai vis tik paliko stovėti aukštą apvalų granitinį postamentą, ant kurio ir toliau puikuojasi užrašas „Leninas“.

Vietoje statulos ant postamento viršaus atsirado nedidelis nacionalinis simbolis – Ukrainos tridantis, o postmento apačioje esantys trys laipteliai buvo nudažyti nacionalinės vėliavos spalvomis.

Šis imperinio Kremliaus vado vardu papuoštas postamentas stovi prie įėjimo į Taraso Ševčenkos parką ir vos keli šimtai metrų nuo Kijevo merijos bei Maidano Nepriklausomybės aikštės. Istorinio tautos pasididžiavimo, poeto bei dailininko T. Ševčenkos paminklas dabar yra apdėtas smėlio maišais, kad apsaugotų nuo sprogimų.

Kijevo centre tebesipuikuoja paminklas su užrašu „Leninas“./Eldorado Butrimo nuotr.

T. Ševčenka ukrainiečiams simbolizuoja išsilaisvinimo kovą iš Rusijos gniaužtų. Vos 41 metus gyvenęs T. Ševčenka (1814–1861) iš vergiškos baudžiavos buvo išpirktas tik sulaukęs 24 metų, o vėliau dar dešimt metų buvo priverstas praleisti tremtyje Sibire.

Taip, kaip kentėjo T. Ševčenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Ukrainos tauta. Kaip bebūtų keista, tačiau vieno iš žiauriausių Kremliaus vadovų – V. Lenino pavardė ir toliau puikuojasi netoli T. Ševčenkos paminklo.

Toks įspūdis, kad sostinės vadovai niekaip neapsisprendžia, ką su buvusio paminklo postamentu daryti, todėl šis stovi apšiuręs, su nuplėštų plakatų liekanomis ir virš jų šviečiančiu žodžiu „Leninas“.

Blogiausia, jog Rusijos viršenybę menančių carinių bei socialistinių simbolių nesugeba atsikratyti dauguma Ukrainos miestų. Vieninteliai Vakarų regionai tokius paminklus bei gatvių pavadinimus ryžtingai gujo lauk, ir čia jų beveik neliko.

Rytų ir Pietų Ukrainoje situacija visai kita ir, per karą atvykus į Odesą, Charkovą, Dniprą ar Zaporižę, tenka giliai nustebti. Pavyzdžiui, Odesa kategoriškai atsisako statyti paminklą Vakarų Ukrainoje garbinamam Stepanui Banderai, tačiau čia puikuojasi paminklai trims Rusijos carams.

Be to, miesto gatvės tebėra pavadintos garsių Rusijos revoliucionierių ir komunistų vardais, ant įvairių paminklų puikuojasi sovietiniai Kremliaus simboliai. Raudonomis Maskvos karių didybę ir pergales simbolizuojančiomis penkiakampėmis žvaigždėmis yra nusėti paminklai, namų sienos.

Prie Benderų pilies Padniestrėje stovi stendai, aukštinantys carus bei Rusijos karius, o pilies teritorijoje iškilo cerkvė bei A. Nevskio vardo parkas.

Ukrainą iš dalies galima suprasti. Nors mūsų šalys nepriklausomybę nuo Maskvos atgavo beveik tuo pačiu metu, prieš tris dešimtmečius, tačiau čia situacija buvo kitokia.

Rytiniai bei pietiniai regionai buvo išimtinai rusakalbiai. Tai nulėmė ne vien Rusijos artumas, bet ir Kremliaus brutaliai vykdoma ukrainiečių nutautinimo politika.

Čia jau daug metų buvo steigiamos vien rusiškos mokyklos ir vaikų darželiai, ukrainiečių kalbos pamokos gujamos lauk, o daugybę specialybių universitetuose buvo galima įgyti vien rusų kalba.

Labiausiai Ukrainos tautinį atgimimą bei patriotizmą propagavusios asmenybės, tokios kaip S. Bandera buvo tiek apšmeižtos, kad dauguma žmonių patikėjo melu. S. Bandera ukrainiečius ragino siekti Ukrainos nepriklausomybės ir per Antrąjį pasaulinį karą neremti nei komunistinės Maskvos, nei nacistinės Vokietijos.

Už tai naciai jį pasodino į koncentracijos lagerį, o Maskvos pasiųstas KGB agentas nušovė pokaryje Vokietijoje. Kremliaus melagiams visgi pavyko įtikinti daugybę ukrainiečių, kad S. Bandera buvo nacių talkininkas ir paminklus reikia statyti ne jam, bet tėvynę išdavusiems komunistams.

Lietuvoje panašiai buvo apšmeižiami pokario partizanai bei prieškariniai politikai, o teisėto pagerbimo šie sulaukia tik pastaruosius keliolika metų.

Odesos merija ne tik nenugriovė, bet atnaujino paminklą carui Aleksandrui II. /Eldorado Butrimo nuotr.

Odesoje Maskvos propaganda dar yra tokia gaji, jog net vietos meras Genadijus Truchanovas priešinasi gatvių pavadinimų keitimui bei rusiškų paminklų griovimui. Kai Odesos mero apie tai užklausiau, šis pareiškė, jog neketina nieko keisti ir griauti, nes paminklai esą yra miesto pasididžiavimas ir atspindi tikrą jo istoriją.

Tačiau su tokia mero nuomone nesutinka vietos istorikai, primenantys, jog čia pirmykščių žmonių gyvenvietės egzistavo dar prieš 8–14 tūkst. metų, o vėliau savo įtvirtinimus kūrė graikai, italai, turkai, lietuviai.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į Ukrainos pietus plėtėsi po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo. LDK tada sutriuškino Aukso Ordą ir perėmė mongolų bei turkų valdytas teritorijas.

LDK pastatė keletą nedidelių pilių, o toliausiai į pietus nutolusi buvo Odesoje suręsta Kačibėjaus pilis. Ją po pusantro šimto metų perėmė, perstatė ir pervadino i Chačubejaus pilį turkai, o šiuos 1789 m.  nugalėję carinės Rusijos kariai pilį prieš 230 metų susprogdino.

To pareikalavo carienė Jakaterina II, kuri kartu naikino ukrainiečių kalbą ir uždraudė kazokų laisvę. Maskva 1900 m. Odesoje pastatė Jekaterinai II paminklą, girdama, jog ši ne tik įkūrė Odesą, bet ir  labai praplėtė Rusijos imperijos ribas.

1920 m. bolševikai paminklą nugriovė, tačiau 2007 m. mero G. Truchanovo nurodymu jis buvo atstatytas. Atstatymą apskundė vietos istorikai, patriotinės organizacijos bei Ukrainos prezidentas V. Juščenka, tačiau Odesos vadovai ir vietos teismas protestus ignoravo.

Nors okupantai sugriovė beveik pusę Charkovo, jame vis dar stovi paauksuotas paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui./Eldorado Butrimo nuotr.

Meras G. Truchanovas kažkodėl nusprendė miesto lėšomis atnaujinti ir paminklą carui Aleksandrui II. Šiam 1891 m. buvo pastatyta 7,1 m aukščio granitinė kolona, kaip padėka už tai, jog caras finansavo savo vardo parko įkūrimą ir pasodino pirmą medį. 

Bolševikai bei pokarinė valdžia nuėmė nuo paminklo carizmo simbolius, priklijavo pjautuvą bei kūjį ir koloną pervadino „Ukrainos ir Rusijos draugystės memorialu“. 2012 metais kolona buvo restauruota,  ant jos vėl atsirado užrašas, jog tai padėka „carui išvaduotojui“ už parko įkūrimą.

Vietos istorikai siūlo, kad paminklai carams būtų perkelti į muziejinę sodybą miesto pakraštyje, o Odesos centre iškiltų monumentas, primenantis tikrą miesto istoriją, kurią kartu su kitomis tautomis kūrė ir lietuviai.

Kai kurie odesiečiai įtaria merą simpatizuojant Kremliui, nes su Rusija šis yra susijęs verslo gijomis, o prieš tai ilgai buvo sovietinės armijos karininku.

Per šį karą jau atsiskleidė, jog dalis Ukrainos valdininkų ir net kariškių yra slapti Kremliaus agentai. Nemažai jų pavyko demaskuoti ir suimti, tačiau dalis greičiausiai ir toliau vykdo priešišką Ukrainai politiką.

Tuo, jog paminklai bei gatvių pavadinimai yra svarbi ideologinio fronto dalis, teko įsitikinti Padniestrės regione Moldovoje. Maskvai sukursčius ir parėmus ginklu šis rusakalbių regionas prieš trisdešimt metų paskelbė atsiskiriantis nuo Moldovos ir įkuriantis savo respubliką.

Pasaulis šios nepripažįsta, tačiau Kremlius to nepaiso ir Padniestrę siekia paversti Rusijos dalimi. Kad pagrįstų Maskvos viešpatavimo „teisėtumą“, čia skubiai iškilo paminklai Rusijos carams ir generolams su prierašais, kad tai istorinės Rusijos žemės.

Taip, kaip ir Odesoje, Padniestrėje nieko nekalbama apie tai, jog tas žemes valdė įvairios tautos, viena iš kurių buvo lietuviai. Maskvos išsityčiojimas iš istorijos labiausiai yra akivaizdus Benderų mieste esančioje pilyje, kurią prieš 480 metų pastatė turkai, o prieš 230 metų užėmė Rusija.

Pilies teritorijoje dabar iškilo stačiatikių cerkvė, o viduje įrengtas parkelis pavadintas Aleksandro Nevskio vardu. Šis karvedys neturi nieko bendro su Padniestre, bet prieš 750 metų išgarsėjo pergalingose kovose su Livonijos Ordinu ir švedais, todėl Maskvai simbolizuoja Rusijos didybę, už ką jį šventuoju paskelbė stačiatikių bažnyčia.

Tokiu principu vadovaudamasis Kremlius ir Trakų pilį supantį parkelį turbūt norėtų pavadinti A. Nevskio ar Petro I vardu, o Lietuvos miestų gatves perrašyti Rusijos generolų vardais.

Kremlius vykdo labai tikslingą ir agresyvų ideologinį karą, kurio Lietuva jokiu būdu negali ignoruoti. Tokį karą Rusija kol kas laimi daugybėje Ukrainos miestų, ne tik Odesoje.

Lietuva privalo būti itin akyla, kad Kremliaus klapčiukai Lietuvoje nefalsifikuotų istorijos faktų bei dabartinių įvykių, ir padėtų Ukrainai kovoti su melaginga Maskvos propaganda.

8 Komentarai

  • Nelįsk su savo sušiktą nuomuonę į svetimą valstybę!
    Atsirado pasaulio bambą diktuoti kaip turi gyventi kiti!
    Geriau žiūrėk, kas išdarinėjama su žmonėmis tavo šalyje!

  • Jie tu avigalvi mokinsi gyventi?Jei jiems tas Lenino užrašas tinka,tai jis ir liko.Nereikės iš naujo užrašinėti.

  • Partizanavau Kamenec Podolske.Smotričiaus vingyje esančią pilį iš totorių buvo atmušęs Algirdas.O per vieną jubiliejų mūsų Marcinkevičius buvo pasiūlęs tostą už užkariautojus,kurių neprisimena kadaise jų užkariauta tauta.Lietuviai anksčiau buvo padoresni kai matot.Landsbergių šaika dabar labai pakenkė jų identitetui.

  • Kur tik ruZZkis koją ikėlė, ten prišikta, primyžta, žmonės užZombinti, sukurta visiška vergovė ruZZkių banditams.

    • Negi tik tą vieną komentarą išmokai?
      Jaučiasi, kad apsinarkošinęs išlindai iš savo urvo, kur prišikta, primyžta ir bandai kažkam įkąsti iš pasiutimo, bet matyt ir pats nesupranti, ką išvėmei.

  • Пьяные крики и запах сортира –
    Внешние признаки „русского мира“.
    Цепь золотая на шее банкира –
    Связь поколений „русского мира“.
    Русский язык стал родным для башкира –
    Это политика „русского мира“.
    У депутата седьмая квартира –
    Вот справедливость „русского мира“.
    Крест золотой на груди рэкетира –
    Это духовность „русского мира“.
    Из негодяя сделать кумира –
    Идеология „русского мира“.
    Ложь ежедневная телеэфира –
    Это правдивость „русского мира“.
    Двадцать копеек пачка пломбира –
    Память фантомная „русского мира“.
    В морду удар от отца-командира –
    Вот „педагогика“ „русского мира“.
    Насмерть кувалдой забить дезертира –
    Это гуманность „русского мира“.
    Сытый смешок на устах конвоира –
    Это реальность „русского мира“.
    Вор, матершинник, подлец и задира –
    Это сторонник „русского мира“.
    Кнут, кандалы, яд, петля и секира –
    Издревле скрепы „русского мира“.
    Смерть вместо масла, война вместо мира –
    Это основа „русского мира“.

    • Pasirodo, dar nepamiršo žmoneliai rusų kalbos ir rusiška dvasia gyva Lietuvoj, kad net rusiškom eilėmis bandoma apdergti rusų tautą.
      Tokias atseit eiles galima ir pakoreguoti į „американского мира“ arba „западного мира“.

      Šunys loja, o karavanas eina!

  • tai ir aš ruską anekdotą pasakysiu .Susistumdė cervėj ,,prichožanai“prie švęsto vandens bako.Kaip įprasta-pasigirdo ir keiksmai.Batiuška sureagavo į erzelį ir perspėjo-Nierugaitesj v božjem chrame,ato krestom pere**bu!“.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video