Kiekviena bendro gyvenimo diena yra ypatinga

Su Truskavos pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoju Giedriumi ŠILKAIČIU (28) ir jo išrinktąja floriste Kristina (29) pokalbį suplanavome miesto parke – nors ir drėgnokas šis birželis, bet tikrai šiltas, o mieste turint tokį parką nuodėmė būtų jį aplenkti.

Ši pora – viena tokių, kuri savo laimę ir ateitį lipdo Kėdainių rajone, užuot, kaip dabar madinga, kėlę sparnus į užsienį.

[quote author=“G. Šilkaitis“]Kristina buvo vienintelė mergina, su kuria aš norėjau nueiti į trečiąjį pasimatymą.[/quote]

Kaip tarėme, taip ir padarėme. Truskavoje gyvenanti jauna šeima į sutartą vietą atvyko kiek anksčiau. Kai parką pasiekėme mes, jiedu jau buvo jaukiai įsitaisę vienas kito glėbyje ant raudono suolelio, slėpdamiesi po ryškiai margu skėčiu.

„Prieš beveik trejus metus šitoje vietoje vyko mūsų vestuvinė fotosesija, tad kiekvienąkart čia sugrįžus užvaldo nostalgija“, – išgirdę po mūsų kojomis čežančius parko grindinio akmenėlius ir atsigręžę tuo pat metu, šyptelėjo jiedu.

Meilė… iš trečiojo žvilgsnio

– Šiemet švęsite odines – trečiąsias – vestuvių metines. Giedriau, Kristina, kas yra meilė?

Giedrius: Meilė – tai, kas nuveda prie santuokos. O santuoka yra darbas.

Kristina: Meilė yra laimė. O laimė yra tada, kai nereikia daryti nieko ypatingo, tačiau… viskas savaime yra ypatinga (juokiasi). Arba tinki vienas kitam, arba ne. Meilė – tai, kai tu pradedi sakinį, o jis jį užbaigia. Kai aš ką nors pagalvoju, o jis už pusantros sekundės tai garsiai pasako.

Rodos, tai yra taip stebuklinga, kad kitaip ir būti negali (juokiasi).

– Kada supratote, kad judu tinkate vienas kitam?

Giedrius: Per trečiąjį pasimatymą. Buvau susitikęs su keliomis merginomis, tačiau Kristina buvo vienintelė, su kuria aš norėjau nueiti į trečiąjį pasimatymą (juokiasi).

Kristina: Pirmasis pasimatymas buvo labai geras. Antrasis – dar geresnis. Per trečiąjį jau jautėmės kaip pažinodami vienas kitą daugelį metų.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tas jausmas augo pamažu, vis stipriau šildydamas širdį.

Susipažinome per internetą prieš devynerius metus. Tai – didelė rizika, niekam to nerekomenduoju (juokiasi). Tarsi loterija. Ir mudu ištraukėme tą laimingąjį bilietą.

Giedrius: Kristina – kaunietė, tuo metu aš atvykęs iš Truskavos mokiausi Kaune. Man ją labai ilgai teko įkalbinėti, kad su manimi susitiktų. Ji buvo jauna ir nedrąsi, bijojo – aš juk kone dvigubai už ją didesnis (juokiasi).

Kristina: Kai sugrįžau po pirmojo pasimatymo, draugė manęs paklausė: „Na, tai kaip?“. Žinote, mergaitiškas smalsumas (juokiasi). O mano pirmasis įspūdis buvo toks: „Jis tobulas. Ir esu rami, jis – ne man, nes jis man tiesiog per tobulas.“ O išėjo taip, kad jis – man… Ir mano… (pasižiūri į Giedrių jausmingu žvilgsniu).

Stereotipų laužytojai

[quote author=“G. ir K. Šilkaičiai“]Žmonės aplink turi daug negatyvo, o mūsų gyvenime ir parduotuvėje jam nėra vietos.[/quote],

– Susituokėte po šešerių metų draugystės. Ar aplinka nedarė spaudimo aukso žiedus sumainyti anksčiau?

Giedrius: Buvo toks laikas, kai aplinkiniai darė spaudimą, bet jam nepasidavėm. Žmones valdo bandos jausmas: „Va, – sako. – Tas ir tas jau susituokė, dabar jau tau laikas.“ Mes atsilaikėme, susituokėme, kai pajutome, kad tam atėjo laikas ir davėme pradžią savo draugų vestuvių maratonui. Galbūt po mūsų šventės visi pamatė, kad santuoka nėra tokia baisi (juokiasi).

Kristina: Dabar mus spaudžia į tam tikrus rėmus dėl vaikų. Bet mes jau turime vaikutį. Jis – pusantrų metų, o jo vardas – gėlių parduotuvė (juokiasi).

– Gyvenote Kaune. Kaip apsisprendėte sugrįžti į Truskavą, kuri, pasakytų neretas miestietis – kone Dievo užmirštas kampelis?

Giedrius: Prieš dvejus metus sprendėme dilemą – arba Truskava, arba užsienis. Mūsų giminės, draugai gyvena užsienyje. Sugrįžę kai kurie sako: „Vaje, dirbi čia už tokį mažą atlyginimą?“.

Kristina: O mes norime įrodyti, kad puikiai galima gyventi ir Lietuvoje, nes mes labai mylime savo kraštą, visus Lietuvos beržus ir pievas. Mes norime, kad mūsų vaikai vieną dieną bėgiotų basi per žalią rasotą pievą Truskavoje. Aišku, Lietuvoje nėra lengva, bet niekur kelias nėra rožėmis klotas. Aišku, niekada negali sakyti „niekada“, nežinai, kaip susiklostys gyvenimas, bet mudu norime įrodyti, kad gimtojoje Lietuvoje tikrai įmanoma gyventi.

Kiekvienas žmogus – vis kita istorija

– Kaip kilo mintis atidaryti savo gėlių parduotuvę Panevėžyje?

Kristina: Jau nuo septintos klasės žinojau, kad būsiu floristė. Ir kai po dešimtos klasės išėjau mokytis floristikos į profesinę mokyklą, visiems buvo šokas: „Kaip tu čia dabar į profesinę, taip gerai mokaisi, o ten eina tik prastai besimokantys.“ Žinojau, ko noriu, nuėjau ir nesigailiu. Turiu laimę, nes dirbu mylimą darbą, vadinasi, nedirbu (juokiasi).

Giedrius: Prieš atidarydami parduotuvę Panevėžyje, niekam nieko nesakėme. Nesame iš tų, kurie garsiai kalba, o paskui nieko nepadaro. Visiems buvo šokas: „Atsidarote gėlių parduotuvę, ir dar Panevėžyje?! Taigi jus tuoj apiplėš, viską išneš. Blogas sprendimas“.

Žmonės aplink turi daug negatyvo, o mūsų gyvenime ir parduotuvėje jam nėra vietos. Kas nors pavogs vazoną? Na, ir tegu, gal jis žmogui laimę atneš!

Per tuos paranojiškus dalykus žmonės aplink nebemato nieko gražaus ir negali džiaugtis gyvenimu. Aišku, parduotuvę turime tik pusantrų metų. Tai – labai trumpas laikas, dar visko gali atsitikti. Jeigu nepasiseks, žinosiu, kad joje buvo labai gražių akimirkų.

Į ją užklysta skirtingi žmonės, ir už kiekvieno iš jų slypi sava istorija.

[quote author=“K. Šilkaitienė“]Neįsivaizduoju, kad galėčiau padaryti ką nors, kas Giedrių pažemintų ar įskaudintų, juk pažemindama savo vyrą aš pažeminčiau ir pačią save.[/quote]

– Ko gero, į gėlių parduotuvę užsuka ir nemažai nuodėmingų žmonių?

Kristina: Yra tam tikros šventės, kurių metu vyrai perka šimtus gėlių, nors visus metus galbūt savo moteris šlykščiausias žodžiais vadina.

Aš už nuoširdų bendravimą. Geriau su vienu žiedeliu grįžti per Moters dieną, o ne su didžiausia puokšte, ir kitą dieną savo moterį išplūsti.

Giedrius: Kartais ir man tenka pasisukioti gėlių parduotuvėje. Ateina, būna, vyrai, ir besididžiuodami sako: „Žmonai tris rožes prašau, meilužei – trisdešimt“. Arba kartą ateina neblaivus vyriškis ir giriasi: „Prašau kuo daugiau rožių, nes kelias dienas nebuvau namuose. Noriu padaryti staigmeną.“

Kristina: Neslepiu emocijų, kai ateina galvą iškėlęs žmogus ir didžiuojasi nepagarba žmonai, mano veido mimika parodo, kad nėra čia kuo didžiuotis o kartais dar ir lepteliu ką.

Blogų mokinių nėra

– Giedriau, ar mokiniai tikrai yra tokie nesuvaldomi, kaip kad dažnai skundžiasi mokytojai?

Kristina: Giedrius buvo išrinktas stilingiausiu, solidariausiu, draugiškiausiu ir linksmiausiu mokytoju. Myli mokiniai jį (šypteli).

Giedrius: Nežinau kodėl, bet aš kalbą randu su visais. Net su tais, kurie mokytojų kambario durims užsidarius yra linksniuojami kaip tie blogiukai.

Jeigu mokytojai ir moksleiviai neranda bendros kalbos, tai yra trijų šalių problema – mokinių, mokytojų ir tėvų. Gal mokytojai kai kada per griežtai elgiasi, gal moksleiviai to nesupranta, o tėvai nepaaiškina, kad būtent taip ir turėtų būti.

Bendrauju su vaikais ir per pamokas, ir per pertraukas, tačiau yra tam tikros ribos, kurių peržengti negalima. Visada moksleivius išklausau, paklausiu jų nuomonės, išklausau argumentus ir tik po to pateikiu savuosius.

[quote author=“G. Šilkaitis“]Jeigu mokytojai ir moksleiviai neranda bendros kalbos, tai yra trijų šalių problema – mokinių, mokytojų ir tėvų.[/quote]

– Kokias savybes bandai įskiepyti moksleiviams?

Giedrius: Patariu, kad, kol jie jauni, išbandytų viską. Negalima sėdėti užsidarius namuose, išvien džiūti prie kompiuterio. Tegul savanoriauja kažkur, tegul pamato kuo daugiau, plečia akiratį. Tegul pamažu ieško savęs, kad po to pasirinktų tokias studijas, kokių jie nori, o ne tokias, kurios vėliau taptų nepakeliama našta.

Visada primenu: jeigu ir labai nesiseka kažkuri pamoka, kad bent šiek tiek pasistengtų ir gautų teigiamą pažymį, tam, kad prastas pažymys nesugadintų bendro vaizdo, ir pataisoms likti nereikėtų.

Darbų į vyriškus ir moteriškus neskirsto

– Turbūt draugystės pradžioje Giedrius buvo išauklėtas lepinti mylimąją gėlėmis?

Giedrius: Priešingai! Ji man nuo pat pradžių sakė, kad gėlių jau neneščiau, nes ji tarp gėlių ir taip visą dieną. Vietoj to nešdavau pliušinius žaisliukus (prisiminęs juokiasi).

Kristina: Pamenu, kažkada per Moters dieną atnešė man Giedrius raudoną tulpę. O man, po dienos darbų, tulpės jau ir taip akyse stovėjo.

– Giedriau, Kristina, ko gero, visus nevedusius ir netekėjusias kamuoja vienas klausimas: ar kas pasikeičia po vestuvių?

Giedrius: Niekas, tik žiedelis ant rankos atsirado, kurio aš, beje, labai nemėgstu (juokiasi). Ne dėl to, kad ką slėpčiau – aš tiesiog nemėgstu nešioti jokių papuošalų.

Kristina: Kai Giedrius pasipiršo, man buvo šokas, matyt, mane išgąsdino tie nusistovėję stereotipai. Išsigandau – negi aš būsiu ta apsiverkusi mama su prijuoste, aplink šūkaus trys vaikai, o vyras nė piršto nepajudins? (juokiasi).

[quote author=“K. Šilkaitienė“]Ačiū anytai Rimantei, kad man tokį nuostabų vyrą užaugino.[/quote]

Tačiau man po santuokos kiekviena bendro gyvenimo diena vis gražesnė. Kiekviena diena ypatinga. Net ir po devynerių metų kartu, iš kurių treji – santuokoje – nepamirštame palepinti vienas kito mažomis smulkmenomis, tokiomis, kaip mielas raštelis, ryte paliktas ant stalo, ir saldainis greta jo.

– Kuris dažniau šeimininkauja virtuvėje?

Giedrius: Man labai patinka gaminti. Ir mes apskritai neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Tarkime, Kristina ilgiau užsibūna darbe, tad kodėl aš negaliu sudėti drabužių į skalbyklę ir paspausti dviejų mygtukų?

Kristina: Virtuvėje Giedriaus paklausiu: „Ką man tau padėti?“. Jis dažniausiai paprašo nulupti kelis svogūnus ir palikti jį toliau eksperimentuoti su maistu, ką jis labiausiai ir mėgsta (juokiasi).

Giedrius ir kambarius sutvarko. Jis toks visuomet buvo – ačiū anytai Rimantei, kad man tokį nuostabų vyrą užaugino.

[quote author=“K. Šilkaitienė“]Atsikeli ryte, išgeri kavos į pienių lauką žiūrėdama. Šį dalyką sunku iškeisti į angliškus barus.[/quote]

Angliški barai ir kruasanai nevilioja

– Sakykite, ar gera gyventi Lietuvos kaime?

Giedrius: Kaime gyvendamas buvau labai sveikas. Kai tik išvažiavau į Kauną, man prasidėjo alergija, pradėjau dažniau sirgti.

Pasikviečiam draugus, jie atvažiuoja pas mus pavakaroti ir sako: „Kaip pas jus gerai!“. Kiemas didžiulis, yra kūdra, viskas vietoje.

Kristina: Atsikeli ryte, išgeri kavos į pienių lauką žiūrėdama. Šį dalyką sunku iškeisti į angliškus barus. Ir pagalvoji tokį rytą, kad nors ir nėra prie tos tavo kavos angliškos bandelės, bet čia viskas taip gera, taip miela ir taip sava. Ne be reikalo čia gyveni.

– Judu – puikus pavyzdys to, kad meilė trunka ilgiau negu trejus metus. Tai kas visgi yra Jūsų meilė?

Giedrius: (juokiasi) Meilę apibūdinti labai sudėtinga. Galima apie ją kalbėti valandų valandas, taip ir nerandant jai konkretaus apibrėžimo.

Jeigu susipykstame, patys tyliai ramiai viską išsiaiškiname. Mūsų skalbiniai – mes patys juos ir susitvarkome. Neleidžiame piktiems žvilgsniams džiaugtis tokiais dalykais.

Kristina: Prie kitų žmonių mes nesibučiuojame. Laikome vienas kitą už rankų, tačiau meilės nedemonstruojame. Dažnai juk tie, kurie demonstruoja, užsidarę namuose vienas su kitu elgiasi visai kitaip, negu prie akių.

Meilė yra pagarba. Mudu gerbiame aplinkinius. Gerbiame vienas kitą. Neįsivaizduoju, kad galėčiau padaryti ką nors, kas Giedrių pažemintų ar įskaudintų, juk pažemindama savo vyrą aš pažeminčiau ir pačią save.