Kėdainiečius į parodą kviečia maištaujantis dailininkas: „Būti laisvu žmogumi – man begalinė laimė“

Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. dr. Remigijus VENCKUS kėdainiečiams – pirmiesiems Lietuvoje – pristatė savo debiutinę abstrakčiosios tapybos darbų parodą „Laisvė ir atsitiktinumas“. Meno pasaulyje kitais amplua puikiai žinomas kūrėjas drąsiai neša laisvės žinią bei tikisi, kad nevaržomi pasijus ir į jo paveikslus žvelgsiantys svečiai. „Abstraktus menas apibendrintai reprezentuoja autoriaus pojūčius ir žiūrovą išlaisvina iš prievolės pasaulį patirti aiškiai identifikuojant tikrovės atvaizdus bei spalvas. Todėl man labiau rūpi ne tikrovės atvaizdų diktatas, bet intuityvi kintančios tikrovės nuovoka“, – paaiškina menininkas, kurio darbai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų bei privačiose kolekcijose.

– Gerbiamas Remigijau, kėdainiečiai džiaugiasi galimybe Jūsų tapybos darbus išvysti savo mieste. Šią parodą apskritai pamatysime patys pirmieji. Tai maloni privilegija. Kodėl pasirinkote būtent Kėdainius? Kokie gyvenimo momentai Jus sieja su mūsų miestu?

– Visas savo parodas planuoju metai į priekį. Kai sukuriu kokį nors naują kūrinių ciklą, nedelsiant apie tai pranešu muziejams ir galerijoms. Taip jau nutiko, kad Kėdainių krašto muziejus pirmasis išreiškė norą ir skyrė anksčiausią datą šiais metais tapybos parodai surengti. Kaip sakoma – kas pirmesnis, tas gudresnis.

Kėdainiai – ypatingas miestas. Jis ne tik nuostabus ir pilnas istorijos, bet jame gausu kultūrai skirtų vietų. Kėdainių daugiakultūriniame centre buvau surengęs ne vieną autorinę parodą, taip pat su kolegomis eksponavome ir kelias grupines medijų meno parodas. Čia esu skaitęs ne vieną viešą paskaitą apie kūrybą. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija surengė mano eksperimentinių fotografijų parodą, prieš kelerius metus net per Muziejų naktis skaičiau ir viešą paskaitą.

Kėdainiams esu dėkingas už dėmesį, kurio sulaukiau, už puikią ir kultūra besidominčią publiką. Aš visada mielai prisimenu Audronę Pečiulytę, surengusią ne vieną mano parodą, ir Rūtą Švedienę, organizavusią mano autorines paskaitas meno, kultūros ir kūrybinių industrijų klausimais. Labai gerai prisimenu ankstesnę J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovę ir visą muziejaus kolektyvą. Esu jiems dėkingas už pagalbą ir dėmesingumą rengiant parodas.

Iš tikro džiaugiuosi, kad mano nauja kūrybos kryptis (tapyba) pirmiausia reprezentuojama Kėdainių krašto muziejaus padalinyje J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Man didelė garbė rengti parodą iškilios lietuvių menininkės muziejuje. Parodoje eksponuosiu tapybą. Tai išties yra labai nauja. Aš niekados anksčiau niekam nerodžiau savo tapybos. Tikiuosi, darbai daug ką nustebins. Tad Kėdainiai šiuo atveju yra mano, kaip tapytojo, bet ne fotografo debiuto vieta.

– Kokias prasmes aprėpia parodos „Laisvė ir atsitiktinumas“ pavadinimas? Pasaulio istorija byloja, jog laisvė dažniausiai būna paženklinta kruvinos kovos žaizdų ir retai kada atsitiktinė. Kokį ryšį tarp šių dviejų sąvokų įžvelgia menininkas?

– Labai ilgai brendo noras tapyti ir suformuoti kūrinių kolekciją, kuria, kaip savo vidinio pasaulio kelione, galėčiau pasidalinti. Pradėjęs tapyti ėmiausi ir rašymo apie savo tapybą. Dėliojau mintis ir sakinius palaipsniui atskleisdamas savąjį požiūrį į tapybą. Galiausiai pavadinimas gimė netikėtai ir labai specialiai apie jį nemąstant.

Mano tapybos programa nėra akademiška, nors žiūrovas gali pamatyti vientisus kūrinių ciklus, perskaityti poziciją deklaruojantį aiškinamąjį tekstą, kurį vadinu tapybos manifestu. Noriu pasakyti, kad prisėsdamas prie drobės niekada neturiu jokio išankstinio nusistatymo, ką joje turėtų išvysti žiūrovas. Potėpis po potėpio, linija po linijos, spalvai klojant kitą spalvą atsiranda iki galo mano paties nesuvoktas vidinių jausmų ir mąstymo vingių pasaulis.

Nors aš pirmiausiai neturėjau jokio noro savo kūrinius konkrečiai įvardinti, tačiau ilgainiui atsirandantis vaizdas tarytum pats pasiprašo tam tikro pavadinimo. Pirmiausiai norėjau viską vadinti kompozicijomis ir kiekvienai iš jų suteikti atitinkamą numerį. Kita vertus, toli nenuėjau – mano kūrinių pavadinimai labai paprasti: „Futbolo aikštė“, „Šuniukai“, „Rugių laukas“, „Žalias brūkšnys“ ir t. t. Taigi, galiu sakyti, kad visi pavadinimai iki banalumo nuobodūs. Tokiu būdu aš nesiekiu jokios priespaudos žiūrovui, o kaip tik skatinu jį patį pasinerti į interpretacijų lauką.

Kūryboje, taip pat ir tapybos procese aš jaučiuosi labai laisvas, niekieno nevaržomas. Pats sau galiu būti dievas ir pragaro valdovas. Kartais net juokauju sakydamas, kad aš nė nežinau, kas mano ranką vedžioja – angelai ar velniūkščiai. Bet man tai nėra svarbu… Kuriu tik tuo metu, kai esu laisvas, nevaržomas, pailsėjęs ir puikios nuotaikos.

Niekada nieko nesu sukūręs apsvaigęs: kartais man net atrodo, jog tai kažkoks visuomenės mitas, kad menininkai kuria išgėrę arba kenčiantys. Man kūryba yra nuoširdus apsinuoginimas prieš patį save ir priėmimas savęs kaip harmoningo, nesvarbu koks aš tuo metu bebūčiau. Čia dera ir laisvė, ir atsitiktinumas.

Kita vertus, šie visi kūriniai pasaulį išvysta kaip tik tuo metu, kai mums būtina susimąstyti apie savo laisvę, o jei dar nepamilome, tai pasistengti pamilti savo Lietuvą! Tikriausiai simboliška, kad kūriniai vienijami pavadinimu, sudarytu iš žodžių laisvė ir atsitiktinumas. Juk nutiko tam tikros aplinkybės, kad tapome laisvi. Taip pat turime suvokti, jog laisvė yra tokia trapi, kad gali nutikti ir jos netektis… Tad kūryba, tapymas yra apie nevaržomą laisvę, kurioje gimsta geri atsitiktinumai…

– Teigiate, kad iš intuityvios kūrybos randasi naujos provokacijos ir įtampos apie pasaulio svarstymus. Kūrinys perduoda kūrėjo įtampas žiūrovui, kuris, dažniausiai skęsdamas kasdienybės rutinoje, apie tikrovę galvoja kaip apie elementarią (diskusijos nevertą) duotybę. Menininkas – lyg geliantis danties nervas, visa esybe, jautriai ir giliai patiria pasaulio vyksmą. Ar tokia nuolatinė būsena neišsekina?

– Kartais galvoju, kad tapybos metu reikėtų skenuoti smegenis. Tikėtina, kad galima būtų išvysti tam tikrą smegenų siautulį… Ką tuo noriu pasakyti? Kūrybos metu vyksta nuolatinis, įtemptas ir ilgas mąstymo procesas. Jis savaiminis ir stichinis. Užbaigęs paveikslą aš net nelabai prisimenu, ką mąsčiau ir ką jaučiau. Tai lyg kažkoks automatizuotas procesas, keista būdravimo būsena. Tai lyg kūno išsiskyrimas su protu.

Manau, jog skenuoti smegenis ir tą procesą tyrinėti reikia vien dėl prielaidos, kad kūrybos metu vyksta ne ką mažiau sudėtingi procesai nei filosofui kuriant savo pasaulėžiūros schemą (juk filosofija yra mąstymo Olimpas). Tad ta, mano minima skaudančio danties nervo, metafora, reiškianti išskirtinę būseną, yra natūrali, tik iš pirmo žvilgsnio ir galbūt ne menininkui ji gali pasirodyti lyg kažkokia trauminė. Bet iš tikro tai natūrali kuriančio žmogaus būsena, tai jo paties tapatybė, vidinio „aš“ dalis.

– Savo kūrybą apibūdinate: „Paveikslas atrodo lyg nepaklusni (anti)sistema. Nepaklusnus teptukas, kintanti ir nevienalytė kompozicija  –  tai mano kūrybos braižas.“ Ar čia atsiskleidžia ir Jūsų būdas? Esate maištininkas ir gyvenime – ne tik mene?

– Šioje tapybos manifesto aiškinamojoje vietoje pabrėžiu atsitiktinumo momentą. Daug kas paveiksle nutinka dėl to, kad man įdomu aiškintis, ką gali vieno ar kito dažo sąjunga, potėpis, klojantis potėpį. Tad atsitiktinumas nėra iš anksto numatomas ar planuojamas, jis laisvas, atribotas nuo normų ar akademinių taisyklių.

Žinote, kai kuriu ir žiūriu į paveikslą, aš savęs paklausiu – o kodėl gi ne, kodėl ne taip, o kas gali man paaiškinti, kaip turi būti, o kodėl turiu klausyti kitų? Aš visą gyvenimą stengdavausi kitų per daug neklausyti, o neretai pasielgdavau priešingai nei man rekomenduodavo. Atmenu momentą, kai gavau panašios kritikos. Ji skambėjo taip: „Gal geriau nerašyk, nes išeina mėšlas…“ Po to ėmiau dar labiau rašyti ir po kelių metų man tas pats, tikras literatūros autoritetas pasakė: „Oho, labai gerai rašai, taip ir toliau, ir net drąsiau!“

Tad gal net savo geriausius fotografijos ciklus sukūriau dėl to, kad maištavau. Manau, galiu patvirtinti, jog esu maištininkas, esu nesistemiškas, o kartais ir priešsistemiškas (net tada, kai tikrai žinau, jog revoliucija suryja savo vaikus)… Tad visa tai, ką jums paaiškinau, ir rodo, kad esu laisvas žmogus ir atviras atsitiktinumams, kurie provokuoja naujus kūrybinius procesus. Tad nežinau, ką sukursiu rytoj? Gal namuose perdažysiu kurią nors sieną auksiniais dažais, o gal sode išskaptuosiu skulptūrą… Man viskas yra labai įdomu.

– Neseniai sutikome 34-ąją valstybės laisvės šventę – Kovo 11-ąją. Menininkas kaip niekas kitas geba patirti laisvę. Ką Jums reiškia gyventi ir kurti laisvoje šalyje? Tiesa, dabar vėl gyvename geopolitiškai neramiais laikais. Ar tai kaip nors veikia Jūsų kūrybą?

– Žinote, kai prasidėjo karas Ukrainoje, aš kiekvieną dieną rašiau – kas savaitę žiniasklaida (LRT, „Delfi“, „Lrytas“) publikavo mano kritinius tekstus. Visus juos rašiau ne vien dėl to, kad šiurpino karo faktas, ne vien dėl to, kad aš taip galėjau išsilaisvinti iš įtampos, bet ir dėl to, kad mane persekiojo laisvės praradimo nuojauta. Tik kūryba man suteikė drąsos dorotis su mąstymą okupuojančiais į mano kiemą įžengiančio karo ar net apokalipsės chaotiškais scenarijais. Kūryba leido ir vis dar leidžia labai giliai patirti laisvę. Manau, kad dauguma mano kolegų menininkų jautėsi ir jaučiasi panašiai.

Esu įsitikinęs, kad ne iš kokio nors pragmatinio reikalo plėtojama kūryba ir yra tikroji laisvės giesmė. O laisvės trapumo jausmą man įskiepijo mano seneliai, mano močiutės liudijimai su ašara akyse, senelio pabrėžiamas lietuviškumo ir laisvės naratyvas. Tad laisvė man pirmiausia yra mano žilagalviai seneliai, stovintys Baltijos kelyje, susikibę už rankų. Vien tas Baltijos kelio vaizdas ir dabar priverčia sudrėkti daugumos iš mūsų akis, skatina didžiuotis savo šalies žmonėmis.

Kai girdžiu lyg prakeiksmą tą posakį „prie ruso buvo geriau“, aš iškart permąstau dvi realybes: tą, kurioje gyvenu, ir tą, kurioje būčiau gyvenęs, jei toliau egzistuotų Sovietų Sąjunga. Aš tikrai nebūčiau tapęs profesoriumi, o dėl savo laisvamaniško požiūrio mažų mažiausiai būčiau uždarytas belangėje. Galbūt net būčiau traumuotas taip, kad tapčiau psichiškai neįgaliu. Aš net negaliu įsivaizduoti, kiek kančios visa ši situacija suteiktų mano mamai… Kai visa tai permąstau, tuomet aiškiai suvokiu ir jaučiu, kokia mane aplankė begalinė laimė būti laisvu žmogumi. Taigi tikrai suprantama, kad visa geopolitinė aplinka veikia mane ir kaip pilietį, ir kaip dėstytoją, ir kaip menininką.

– Pristatydamas savo darbus sakote, jog menas tampa neišsakomybės tarpininku. Kada pajutote, kad apie save pasauliui pasakoti, išsisakyti norite būtent per meną – tapybą?

– Jau vaikystėje pajutau, kad tik meno kūryba man leidžia išsakyti savo mintis. Dar būdamas penktoje klasėje savo tėvams pasakiau – būsiu dailininkas. Aišku, niekas per daug rimtai į tai nežiūrėjo. Ir vis dėlto jau dešimtoje klasėje ruošiau savo tėvus susitaikyti su tuo, kad kitokio gyvenimo aš net nesiruošiu gyventi.

O tapyti visada buvo smagu, tik niekados neformavau aiškios tapybos kolekcijos ir nerengiau parodos. 2023 m., kai pradėjau pastebėti laipsniškai progresyvų skaitmeninio atvaizdo nuvertėjimą, kurį lemia dirbtinio intelekto tobulėjimas ir pritaikymas audiovizualinėje kūryboje, ryžausi drąsiau pasukti tapybos link. Dar didesnę paskatą pajutau, kai tarp savo studentų ir paprastų vartotojų pastebėjau užsižaidimą dirbtinio intelekto efektais. Man visa ši situacija ėmė panašėti į beždžionę su automatu, lakstančią po miesto gatves. Tad visa tai yra natūralios aplinkybės, kurios mane nukreipė tapybos link.

Žinote, yra dvi veiklos, kurios leidžia nusiraminti ir pabūti su savimi tam tikroje harmonijoje. Pirma – kai nueinu į sporto klubą, o antra – kai užsidaręs studijoje atsiduriu prieš molbertą.

– Esate ne tik aktyviai kuriantis ir savo darbus visuomenei pristatantis menininkas, bet ir meno kritikas, 20 metų dirbate akademinį darbą, dėstote bei vizituojate ir užsienio universitetuose, dar kuruojate parodas, rašote šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Taigi tikrai galite kompetentingai atsakyti, kaip lietuvių dailininkai atrodo Europos, pasaulio kontekste? Ar turime kažką savita?

– Lietuvos menas – įvairus ir įdomus. Santykinai su populiacija Lietuva yra turtinga kūrėjų. Čia ypač didelė konkurencija, čia daug skirtingų ir skirtingo kalibro menininkų. Yra visko. Yra to, ko aš nemėgstu, ir yra tai, kas mane žavi. 2023 m. Tapybos bienalėje Kroatijoje aš kuravau Lietuvių tapybos parodą. Tai vienas prestižiškiausių renginių Kroatijoje. Mūsų tapyba tikrai atrodė gerai, įdomiai, savitai. Mūsų menininkai jaučia pasaulio ritmą, globalius pokyčius, savitai reflektuoja tikrovę. Yra ir tokių kūrėjų, kurie jaučia bei perteikia lietuviškumą. Lietuva tikrai yra turtinga menininkų, nors dažnai jų tinkamai neįvertina.

– O kaip meno kritikas priima kritiką savo paties kūriniams? Yra tekę būti visiškai nesuprastam?

– Na, kadangi gana daug rašau apie meną ir jį analizuoju, todėl galiu numatyti ir žiūrovų, ir kritikų reakcijas. Jei provokuoju, tuomet tikiuosi audringų reakcijų, kritinės diskusijos, galiu net numatyti pasipiktinimų audras.

Prašau skaitytojų tik neįsižeisti, bet esu įsitikinęs, kad visuomenė yra gerokai primityvesnė, nei apie ją esame linkę manyti. Ar ne tai rodo vis dar pasitaikantys siekiai drausti tam tikrą meną arba nuogumą kūriniuose? Ar ne tai rodo iš tikrųjų žeidžiantis, neigiamo atspalvio posakis „Jis prie meno“? Esu skaitęs net vieną paskaitą, kurią pavadinau „Prie meno kaip prie karvės“. Jei man pasako, jog esu kažkoks prie meno, tuomet mano pašnekovas iš karto užsitarnauja didžiulį ir riebų minusą – aš jau į jį ir ateityje žiūrėsiu su tam tikru nepalankumu.

Tiesmuki pasipiktinimai mano kūryba man tik sukelia šypseną. Kartais reaguoju į reakcijas, jei matau, kad iš to gali išeiti įdomi diskusija arba tai gali privesti prie tam tikros situacijos kritinės analizės (čia jau į viską pasižiūriu iš mokslinės – analitinės perspektyvos). Bet kritikos nebijau, aišku, kažkiek į ją reaguoju, bet dėl jos ypatingai nesigriaužiu. Aš visiškai ignoruoju nepagrįstą, tiesmuką ir primityvią kritiką.

– Kokių sąlygų, aplinkos Jums reikia kūrybai?

– Aš kūryba užsiimu savo namuose. Antrame aukšte turiu įsirengęs nemažą studiją. Ten ir tapau, ir fotografuoju, ir dizaino kūrinius atlieku. Mano namai – mano tvirtovė, juos susikūriau tokius, kokius norėjau, tik juose aš jaučiuosi puikiai, tad ir kuriu namuose. Kūryboje reikalinga ramybė. Kai tapau, klausau muzikos, kartais įdomių ir mąstymą skatinančių podkastų, o kartais tiesiog būnu tyloje. Man niekas neturi maltis aplinkui ir trukdyti kurti. Tad mano namai pilni ramybės ir tai man padeda kurti.

– Kūryboje reikalingos ilgesnės pertraukos – kūrybinės pauzės?

– Nežinau, ar būna kūrybinės pertraukos, nes net tuomet, kai neformuoju vaizdo kompiuteriu ar nesėdžiu prie molberto, mano smegenys dirba. Jos visada užsiėmusios. Aš nesikankinu tuo metu, kai nekuriu ar nenoriu tapyti, nes žinau, kad tuo metu vyksta kažkoks intuityvus įkvėpimo formavimas. Turiu tokią vaizduotę, kad net nereikia jokių specialių pastangų, kad pradėčiau kurti, tad pauzės tarp kūrybos manęs nei glumina, nei kelia baimę.

– Norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo yra pasakiusi, kad rašymas jai visada buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Ar menas ir Jūsų gyvenime užima tokią svarbią vietą? Kas, be kūrybos, Jums gyvenime dar yra brangu?

– Visiškai pritariu šiai nuomonei. Manau, kad savo kūrybinės veiklos įvairove esu įrodęs, jog kūryba yra varomasis gyvenimo variklis. Žinote, jei turiu kūrybai laiko, aš net jaučiuosi žvalesnis, mano psichinė ir fizinė sveikata būna puiki, o tai yra antras pagal svarbumą elementas, lemiantis gyvenimo kokybę. Trečias man svarbus dalykas yra harmoningas santykis su artimaisiais. O visa kita jau nebėra tiek svarbu.

– Remigijau, ką pasakytumėte į Jūsų parodą ateisiantiems kėdainiečiams, J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos svečiams? Kam būti pasiruošus? Kokias išankstines nuostatas palikti namie?

– Neturėkite jokių išankstinių nuostatų, ateikite imlūs ir besidomintys pasaulio įvairove, tarsi vaikai kodėlčiuko amžiuje. Ateikite kaip į nuotykį, kurio metu pasidžiaugtumėte gyvenimu ir laisve.

– Manau, po tokio kvietimo Jūsų debiutinėje tapybos parodoje laukiamas pasijus kiekvienas! Labai dėkoju už ryškias mintis!