J. Paukštelio progimnazijoje – respublikinė konferencija
Savo emocijų suvokimas ir valdymas, tikslų išsikėlimas ir pasiekimas, rūpinimasis kitais, pozityvių santykių su aplinkiniais kūrimas, gebėjimas susidoroti su gyvenimo įtampomis, atsakingas sprendimų priėmimas – tai gebėjimai, kurie sėkmingam gyvenimui ne mažiau svarbūs nei akademinės žinios. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme numatyta, kad kiekviena švietimo įstaiga privalo sudaryti sąlygas mokiniams dalyvauti bent vienoje nuoseklioje, ilgalaikėje socialines ir emocines kompetencijas ugdančioje prevencinėje programoje. Būtent todėl mokyklose didelis dėmesys skiriamas socialiniam emociniam ugdymui, siekiant stiprinti gerą vaikų psichologinę savijautą, jų akademinius pasiekimus, užtikrinant patyčių, žalingų įpročių, nusikalstamumo prevenciją, ugdant bendruomeniškumą ir pilietiškumą. Kuo socialinis emocinis ugdymas svarbus nacionaliniam švietimui, kaip keičia mokyklos kultūrą, mokymosi procesą, kaip padeda kurti saugią mokymosi aplinką, pagarbius santykius tarp mokytojo ir mokinio – įžvalgomis bei sėkmės istorijomis dalintasi gegužės 25 d. vykusioje respublikinėje konferencijoje „Socialinio emocinio ugdymo indėlis, siekiant mokytojo profesijos prestižo“, kurią organizavo Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija.
Plenarinį posėdį pradėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius. Apie nacionalinės politikos aktualijas stiprinant mokinių, mokytojų ir tėvų socialinę emocinę sveikatą kalbėjo Lietuvos Respublikos Seimo narė Raminta Popovienė. Konferencijos dalyviams pranešimą „Socialinio emocinio ugdymo perspektyvos Lietuvos švietimo sistemoje: samprata, ugdymo turinys, vertinimas“ skaitė švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotojas Tomas Rakovas. Mintimis apie mokyklą, kaip psichikos sveikatą stiprinančią instituciją, dalinosi vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.
Po plenarinio posėdžio vyko darbas grupėse, kuriose konferencijos dalyviai aptarė socialinio emocinio ugdymo programų, apimančių ikimokyklinį, pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą, plėtojimo galimybes, supažindino su savo ugdymo įstaigų sėkmės istorijomis. Patirtimi apie ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinį emocinį ugdymą dalinosi Kauno lopšelio-darželio „Sadutė“ priešmokyklinio ugdymo pedagogės metodininkės Gražina Kačiulytė ir Vida Minkuvienė. Apie pradinukų ugdymą pasakojo Vilniaus Prano Mašioto pradinės mokyklos direktorė Jūratė Mikulskienė, vyresnioji pradinių klasių mokytoja Jurgita Mickevičienė. Kaip organizuojamas nuoseklus socialinis emocinis ugdymas Kauno Dainavos progimnazijoje, pranešimą skaitė šios įstaigos direktorė Jolanta Vengalienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aurelija Reinikovienė. Kokią programos „Raktai į sėkmę“ diegimo I–II gimnazijos klasėse patirtį turi Šiaulių Stasio Šalkausio gimnazija, supažindino anglų kalbos mokytoja metodininkė, socialinių kompetencijų ugdymo modelio koordinatorė gimnazijoje Jurgita Ribikauskienė. Darbą grupėje, diskutavusioje apie švietimo įstaigų vadovų galimybes stiprinti socialinį emocinį ugdymą, moderavo Socialinio emocinio ugdymo instituto direktorė dr. Daiva Šukytė, o pranešimą skaitė Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinas. Darbo grupės diskutavo, su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai, norintys integruoti į savo darbo praktiką socialinį emocinį ugdymą, kokių lūkesčių jie turi mokyklos vadovui, savivaldybei, Švietimo ir mokslo ministerijai.
Konferencijos dalyvių pranešimai, sėkmės istorijos, diskusijos patvirtino, kad besikeičiančioje visuomenėje, keičiasi ir švietimo standartai, kurie siejami ne tik su akademiniais pasiekimais, bet ir su socialiniais emociniais gebėjimais. Socialinio emocinio ugdymo programos padeda kurti mokyklą, kurioje kiekvienas narys yra vertingas, kurioje gimsta naujos idėjos, kurioje ugdomi pasitikintys savimi, gerbiantys kitus, atsakingi jauni žmonės. Tokia mokykla kelia ir mokytojo profesijos prestižą.
