Kas darosi su mūsų Lietuva, kas darosi su mumis?
Nijolė Naujokienė./Asmeninio archyvo nuotr.
Nijolė Naujokienė
Manau, kad į šį klausimą atsakė VST vadas Ričardas Pocius, pasitraukdamas iš užimamų pareigų. Po jo pasisakymų vargu ar dar kam kyla klausimas apie pavojus demokratijai ir žmogaus pagarbai Lietuvoje, kai tokia „ministerė“ VRM vadovauja. Kai tokie ministrai valdžioje. Ir kai iš aukščiausių valdžios institucijų nesulaukiame jokių vertinimų.
Tokio lygio vadovas, kaip R. Pocius, situaciją įvertina taip:
1. „Kai iškėliau klausimus dėl riaušių, tai man atsakė: „…aš tave sunaikinsiu“.
2. „Ji (ministrė) išsikviesdavo mane į pokalbius – negalėjau įsinešti jokių telefonų, jokių aparatų, turėdavau prasegti marškinius, parodyti, kad be laidų esu. Tokią nepagarbą ir žeminimą man rodė nuo praėjusių metų rugpjūčio“.
3. „Ji siuntė savo patarėjas, kad būčiau tikrinamas, ar laiku ateinu į darbą, ar laiku išeinu, kodėl pagal viešą darbotvarkę manęs nerado kabinete. Aš net į tualetą nebegalėjau nueiti.“
5. „Aš turiu įrašus, yra kameros – atvažiuoja patikrinti, ar aš esu kabinete. Atleiskite, mano darbo vieta po visą Lietuvą. Tai ne nepagarba, tai pats žemiausias demonstruojamas vadovavimo lygis… Ar tai ministerijos lygmuo? Ar ministrės lygmuo yra daryti tokius dalykus, tai net ne vaikiška. Ministerija taip dirba, tai jie tiek tesugeba?“
Nežinau, nežinau, mielieji, kas mūsų visų laukia, jei tik lauksime ir galvomis linksėsime. Ateis kiekvieno eilė.
Aut. past.
4. „…jų kompetencija – nulis. Tai yra grėsmė ne tik visuomenės saugumui, bet ir valstybei.“
6. „Todėl išaušo tokia diena, kai man pasidarė gėda būti pavaldžiam tokiai ministerijai. Savigarbos turiu ir neleisiu taip darkytis, matau, kad tai yra visiškai beprasmiška ir darbas neįmanomas“.
Komentaras.
Jeigu tai tikrai tiesa, o aš tuo beveik neabejoju, jeigu turi įrašus ir t.t., tai turiu klausimą sau ir jums: „O mums nėra gėda? Ar dar neišaušo tokia diena, kai suprasime, kad mums tokios valdžios nereikia?“
Ko reikia, kad mūsų savigarba nubustų?
Ko reikia, kad mūsų rajono įstaigose dešimtmečius išdirbę specialistai negirdėtų žodžių, kai kreipiasi į vadovą dalykiniu klausimu: „Manęs tai nep-sa“?, „Tu neturi teisės kalbėti, pasisakyti ir t.t.“
Gėda, kai žiniasklaidą kaltina dėl įstaigos problemų, gėda, kai klausi vieno, o tau rodo kita ar veda/leidžia pamatyti tik tai, ką jie nori parodyti, kaip gilaus socializmo laikais, gėda, kai sėdi vieną ar kitą postą užimantis „žmogelis“ ir nė velnio nesupranta, arba pasiruošęs velniui „dūšią“ parduoti, kad užsitarnautų balsą, sumenkintų kitą…
Aut. past.
O blogiausia, mano požiūriu, kad iš mūsų pačių, eilinių žmonių, atrodo ir raštingų bei galvas turinčių ant pečių, atsiranda noras „kolaboruoti“ su tokiais vadovais ir skųsti tam pačiam „vadukui“ savo kolegas, norinčius tik vieno: pagarbos, tvarkos, tegul ir lazda paremtos, bet šiokios tokios demokratijos. Ačiū Dievui, tokių vienetai. O tada dar „pagimdomas“ užsakomasis straipsnis iš tų pačių darbuotojų pinigėlių… „Kaip pas mus gerai“. Gal ir gerai. Gal ir yra pokyčių, bet žmogiškumo ir kultūros – nulis.
Suprantu, kodėl tokius vadovus gina kai kurie asmenys. Man dėl jų gėda. Gėda, kai žiniasklaidą kaltina dėl įstaigos problemų, gėda, kai klausi vieno, o tau rodo kita ar veda/leidžia pamatyti tik tai, ką jie nori parodyti, kaip gilaus socializmo laikais, gėda, kai sėdi vieną ar kitą postą užimantis „žmogelis“ ir nė velnio nesupranta, arba pasiruošęs velniui „dūšią“ parduoti, kad užsitarnautų balsą, sumenkintų kitą…
Nežinau, nežinau, mielieji, kas mūsų visų laukia, jei tik lauksime ir galvomis linksėsime. Ateis kiekvieno eilė.
Gerai nors, kad yra toks pasakymas: „Jo juoda siela – tai didžiausia bausmė tam žmogui“.
O dabar imu labai rimtai svarstyti, kad trauktis iš politikos, kai aplink tokia košė, ko gero, dar ne laikas. Savo metuose nieko nebebijau, niekam netarnauju ir nieko man nereikia, be savo krašto žmonių, kuriuos visu savo gyvenimu pažįstu, gerbiu ir, pagal savo galimybes ir supratimą, padedu.
