Kam teks rūpintis vyresnio amžiaus žmonių likimu?

Dovydas PASLAUSKAS

Greitėjant gyvenimo tempui atskirtis tarp jaunų, vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių nemažėja. Visuomenėje atsiranda vis daugiau socialinių problemų, susijusių su senyvo amžiaus žmonių gyvenimu – vienišumas, įvairios ligos, negalėjimas pasirūpinti buitimi, patenkinti fizinių ar dvasinių poreikių, užimtumo stoka bei kitų. Nors didelį indėlį šių problemų sprendimui sukuria savanoriai, socialiniai darbuotojai ar jų padėjėjai, besirūpinantys vyresnio amžiaus žmonių gerove ir šių problemų sprendimu, tačiau pagalbos poreikis šiai žmonių grupei nemažėja. Tad kyla natūralus klausimas – kam teks rūpintis vyresnio amžiaus žmonių likimu? Ar artimiausiu metu atrasime laiko vyresnio amžiaus gyventojui? Tam, kad surastume atsakymus į šiuos klausimus, pakalbinome kelių sričių ekspertus – Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros lektorę Aušrą Kavaliauskienę bei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ vadovę Rasą Stankevičienę.

Senėjimas – natūralus procesas

Kauno kolegijos Socialinio darbo katedros lektorės A. Kavaliauskienės teigimu, visuomenės senėjimas – natūralus procesas, vykstantis dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės, nulemtas genetiškai, o taip pat veikiamas įvairių aplinkos faktorių.

„Visuomenės senėjimas vyksta visame pasaulyje, tai visiškai natūralus procesas dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės. Gyventojų senėjimas nulemtas tiek genetiškai, tiek yra veikiamas aplinkos faktorių. Vakarietiškoms visuomenėms būdinga palyginus ilga tikėtina gyvenimo trukmė, taigi ir senyvo amžiaus asmenų proporcingai yra nemažai.

Prognozuojama, kad 2030 m. pradžioje beveik trečdalį (28,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonės (Europos Sąjungos 27 šalių vidurkis – 30,4 proc.). Tikėtina, kad vienam 60 metų ir vyresnio amžiaus asmeniui tada teks 2 darbingo amžiaus asmenys (šiuo metu – 3). Remiantis ES statistikos tarnybos (Eurostat) prognozėmis, numatoma, kad Lietuvos gyventojai ir toliau sparčiai sens.

Tikėtina, kad 2060 m. pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus 60 metų ir vyresni, ES (27 šalių vidurkis) – 35 proc.“ , – visuomenės senėjimo procesą ir tikėtinas prognozes ateityje pristatė A. Kavaliauskienė.

Problemos – kaip ir kitose ES šalyse

Lektorės teigimu, vyresnio amžiaus gyventojai Lietuvoje patiria panašias problemas, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

„Pagal oficialius statistikos departamento duomenis vyresnio amžiaus (55 metų ir vyresnio amžiaus) gyventojai Lietuvoje patiria labai panašias problemas, kaip ir kitose ES šalyse.

Dėl tokių demografinių pokyčių tenka spręsti svarbius uždavinius: pritaikyti sveikatos sistemą prie senėjančios visuomenės poreikių ir užtikrinti jos tvarumą visuomenėje, kurioje bus mažiau darbingo amžiaus žmonių“, – teigė A. Kavaliauskienė.

Svarbus gyventojų požiūris

Pašnekovės įsitikinimu, tam, kad vyresnio amžiaus žmonių problemos ilgainiui išsispręstų, reikalingas tinkamas gyventojų požiūris, jog reikia investuoti į savo sveikatą, išsilavinimą ir galimybę kuo ilgiau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

„Vienas iš problemos sprendimo būdų yra pensinio amžiaus ilginimas, kas tikrai turi naudą ekonominiams rodikliams, tačiau nepopuliaru tarp visuomenės.

Atsižvelgiant į tai, kad visuomenė sensta, labai svarbu pratęsti sveiką ir darbingą amžių ir sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje – stiprinti vyresnio amžiaus darbuotojų sveikatą, siekiant skatinti aktyvų bei sveiką senėjimą, mažinti vyresnių darbingo amžiaus žmonių sergamumą, neįgalumą ir mirtingumą.

Tačiau jokios priemonės, kurias siūlo įvairios institucijos, neduos naudos arba net sukels visuomenės pasipriešinimą, jeigu nesikeis gyventojų požiūris, kad reikia investuoti į savo sveikatą, išsilavinimą ir galimybę kuo ilgiau išlikti aktyviu rinkos dalyviu“, – įsitikinusi A. Kavaliauskienė.

Pagalba – efektyvi

Pasak lektorės, Lietuvos Vyriausybės programoje numatytos priemonės, siekiančios spręsti vyresnio amžiaus žmonių problemas – efektyvios.

„LR Vyriausybės programoje numatyta daug priemonių, kurios efektyvios sprendžiant vyresnio amžiaus gyventojų problemas, t.y. mokymasis visą gyvenimą, vyresnio amžiaus asmenų įtraukimas į sprendimo priėmimo procesus valstybės ir savivaldos lygmenimis, vyresnio amžiaus žmonių informacinių technologijų gebėjimo ugdymas, vyresnio amžiaus žmones vienijančių organizacijų regionuose įgalinimas ir įtraukimas į kultūrinį gyvenimą, sveikatinimo reabilitacijos ir sveikos gyvensenos formavimo paslaugos.

Vyriausybės programoje skiriamas dėmesys vyresnio amžiaus žmonių įtraukčiai ir mokymuisi – planuojamas įdiegti senjorų tobulėjimo krepšelis, kurio lėšos būtų skiriamos mokytis medijų raštingumo, skaitmeninių įgūdžių, užsienio kalbos ir kultūrinių kompetencijų“, – mano A. Kavaliauskienė.

Geriems pavyzdžiams – per mažai dėmesio

Jos manymu, valstybė vyresnio amžiaus gyventojais rūpinasi pakankamai. Anot A. Kavaliauskienės, per mažai sėkmės ir gerų darbų istorijų yra viešinama, todėl Lietuvos gyventojai vis dar linkę jaustis nelaimingais.

„Mano manymu, valstybė rūpinasi savo vyresnio amžiaus gyventojais pakankamai. Kartais ta pagalba nebūtinai pasiekia kiekvieną gyventoją arba ne visi gyventojai noriai įsitraukia į įvairias programas. Gyventojų mentalitetas keičiasi po truputį, todėl ir rezultatų taip greitai negalime pamatyti.

Šiuo metu Lietuvoje yra labai daug gerų pavyzdžių, kaip vyresnio amžiaus gyventojai buriasi į juos vienijančias organizacijas, vykdo įvairias veiklas, rūpinasi savo sveikesne gyvensena bei patiria bendrystės jausmą.

Per praėjusius keletą metų visuomenė patyrė tikrai dideles krizes (COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje) ir šios situacijos parodė, kad žmonės gali susitelkti, padėti vieni kitiems, nemaža dalis gyventojų įsitraukė į savanoriškas veiklas. Aišku, kita dalis dar labiau izoliavosi ir pateko į socialinę atskirtį. Galbūt per mažai sėkmės ir gerų darbų istorijų yra viešinama per medijas, todėl Lietuvos gyventojai vis dar linkę „būti nelaimingi“.

Vyresnio amžiaus gyventojų tikrai nemažės, todėl tam reikia ruoštis visais lygmenimis: tiek valstybiniu, tiek savivaldos, tiek ir asmeniniu.

Jeigu vyraus požiūris, kad tik valstybė turi pasirūpinti kiekvienu gyventoju, o pats asmuo nedės jokių pastangų ruošiantis senatvei, tai rezultatai bus tik daliniai“, – teigė A. Kavaliauskienė.

Viena sparčiausiai senstančių šalių ES

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ vadovės R. Stankevičienės teigimu, netolimoje ateityje Lietuva taps viena sparčiausiai senstančių šalių Europoje, todėl senatvėje patiriama socialinė atskirtis ar kitos problemos yra reikšmingos ir aktualios tiek dabartyje, tiek ateityje.

„Nors pagal daugelio populiacijos senėjimą vertinančių rodiklių reikšmes Lietuva dar nėra tarp lyderiaujančių Europos šalių, bet pagal proceso tempus, ypač artimiausių kelių dešimtmečių perspektyvoje, Lietuva priskiriama prie sparčiausiai senstančių šalių Europoje, todėl socialinė atskirtis yra labai aktuali tema dabar ir ateity“, – teigė R. Stankevičienė.

Gali būti socialinis ir psichologinis

Pasak R. Stankevičienės, patį senėjimą skirstome į socialinį ir psichologinį.

„Socialiniame senėjime svarbu, kad vyresnio amžiaus žmogus jaustųsi, kad jis yra reikalingas, vertingas ir priklauso bendruomenei, žmonių grupei, o psichologiniame senėjimo procese svarbu, kad amžius gali suteikti vidinės ramybės, savęs išpildymo jausmą, bet gali atsirasti ir nerimo, kad nepasiekta, ko norėta, kad visuomenei yra nevertingi, nereikalingi, nes jau nebedirba.

Senėjime atsispindi žmogaus charakteris ir per jo gyvenimą nutikę įvykiai. Mūsų senjorai linkę su savo problemomis tvarkytis patys, nenori niekam būti našta, net jei ir siūlai pagalbą.

Tarp mūsų vyresniosios kartos dar jaučiame, kad paprašyti pagalbos jiems yra sunku, nepatogu, gėda. Kartais jaučiame, kad priimti organizacijos siūlomą pagalbą yra sunku, nes „o ką kaimynai pasakys“, „labdaros man nereikia“, „karą išgyvenau, tai išgyvensiu ir vienatvę“ ir pan.

Dažniausiai išsakytas pagalbos prašymas – senjorams trūksta nuoširdaus bendravimo, pokalbio prie arbatos žiūrint į akis, neskubant ir neskubinant, dažniausiai tiesiog reikia išklausyti ir suteikti jausmą, kad nesi vienas, kad turi kam paskambinti, kad jei kas nutiks – turi kam paskambinti“, – apie su amžiumi atsirandančias problemas ir jų priežastis pasakojo R. Stankevičienė.

Jaunoji karta – empatiška ir supratinga

R. Stankevičienės pastebėjimu, didžiulį indėlį socialinės atskirties mažėjimui sukuria ir jaunoji karta – skiriant vis daugiau dėmesio vyresnio amžiaus žmonėms ir jų problemoms, atskirtis tarp jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių sparčiai nyksta.

„Kartų atskirtis yra ir ji nedings taip greit kaip norėtume, tačiau noriu pasidžiaugti, kad kiekvienais metais apie tai kalbama vis daugiau, vis daugiau atsiranda iniciatyvų, projektų, kurių dėka kviečiama pažvelgti į savo senelius, kitus senjorus ir paklausti jų patarimų, išgirsti istorijas, atgaivinti antram gyvenimui močiutės suknelę, išmokti senelio amato, kuriami klubai ir pan., ir tai dažniausiai inicijuoja jaunoji karta.

Manau, mes kaip visuomenė augame, jaunoji karta yra empatiška ir tuo džiaugiuosi, nes mūsų savanorių tarpe yra daug jaunų žmonių, kurie ne tik savo seneliams skiria laiko, bet ir senjorams, kuriems teikiame pagalbą. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, kuo daugiau rodysime pavyzdžių, tuo kartų santykis bus tik geresnis ir gražesnis, o apie atskirtį kalbėsime kuo mažiau“, – džiaugėsi R. Stankevičienė.

Artimiesiems reikalingas dėmesys

Programos „Šilti apsilankymai“ vadovės manymu, vyresnioji karta pratusi prie kitokio – sėslesnio tempo, o dabartinei visuomenei gyvenant greitu tempu gali tapti vis sunkiau pasirūpinti savo tėvais, vyresnio amžiaus gyventojais. Tačiau jos manymu, jokiu būdu tėvai netampa našta savo vaikams.

„Nemanau, kad tėvai tampa našta, tiesiog gyvename labai greitą gyvenimą, sėslumo yra mažai, esame laisvesni keliauti, rinktis šalį kurioje norime gyventi, dirbti, auginti vaikus, siekti karjeros. Dažnai girdime, kad tėvus kalbina vykti kartu, tačiau, tai nėra taip lengva tam, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, tarp savo kurtų namų sienų.

Mūsų vyresnioji karta pratusi prie kitokio, sėslesnio, likusio dar nuo sovietmečio, tempo, kai visi gyveno vieni šalia kitų ar vienuose namuose, 35 metus dirbo tą patį darbą ir pan., laikai keičiasi, keičiamės ir mes.

Įvairių istorijų girdime iš savo lankomų senjorų lūpų, kuriais labai rūpinasi artimieji, nors jie ir už tūkstančių kilometrų, o kitais visiškai nesirūpina, nors gyvena kitoje gatvės pusėje. Todėl vienos etiketės visiems neklijuočiau.

Turime kiekvienas sustoti ir pagalvoti apie savo tėvus, senelius, nes bendravimo, dėmesio, palinkėjimo „geros dienos“ reikia visiems: dažniau paskambinkime ir tiesiog paklauskime, kaip sekasi, kokia nuotaika, padovanokime gėlių be progos, ir visai nesvarbu ar esat šalia, ar už vandenyno, šiais laikais technologijos gali išspręsti labai daug dalykų, kurie labai paprasti, bet šildo širdį. Žinoma, technologijos apkabinimo stokos neišspręs, bet bent kiek galime sušildyti širdį“, – nepamiršti savo artimųjų ragino R. Stankevičienė.

Dėmesys – emocinei sveikatai

R. Stankevičienė pabrėžė, kad LRK programos „Šilti apsilankymai“ savanoriai kuria didelį indėlį sprendžiant senyvo amžiaus žmonių problemas – bendraudami užmezga draugystes, kurios tampa ilgalaikėmis, neleidžia senjorams jaustis vienišiems.

„Atsižvelgiant į situaciją LRK programa „Šilti apsilankymai“ teikia pagalbą tokią, kokia žmogui reikalinga: arba emociniam vienišumui mažinti, kai patiria santykių ir artumo stoką, arba socialiniam vienišumui mažinti, kai nepriklauso jokiai socialinei grupei, jaučia vienišumą, neišeina iš namų, nors fizines galimybes turi.

Mes padedame įsitraukti į bendruomenes, aktyviai leisti laisvalaikį, užsiimti mėgiamomis veiklomis bei pabandyti naujus, dar nemėgintas veiklas ir siekti sveikesnio senėjimo. Teikiame paslaugas savuose namuose gyvenantiems senjorams bei valstybiniuose globos namuose. Atliepiame to, ko labiausiai trūksta – nuoširdų pokalbį, bendravimą neskubant, kokybišką išklausimą, pasivaikščiojimą gryname ore.

Visi mūsų savanoriai prieš pradedant savanoriauti išklauso mokymų kursą, kurį sudaro 8 dalys. Viena iš dalių – kaip teikti pirmąją psichologinę pagalbą, jei situacija sudėtingesnė, turime specialistus, kurie rūpinasi senjorų ir savanorių psichologine sveikata.

Mūsų dėmesys emocinei sveikatai yra didžiausias prioritetas, nes tik emociškai sveikas žmogus gali padaryti labai daug dėl savęs ir kitų.

Kai reikia, savanoris būna ir draugas, ir šeimos narys, yra pavežėjas, palydovas ar patarėjas, ar tiesiog žmogus, kuris visada pakels ragelį prireikus. Todėl, kad draugystė būtų kokybiška, senjoras bendrauja nuolat su tuo pačiu savanoriu, taip užsimezga nuostabios draugystės“, – patirtimi dalinosi programos vadovė.

Svarbu rūpintis savimi jau dabar

R. Stankevičienės manymu, svarbu atkreipti dėmesį, kad visi žmonės kuo anksčiau pradėtų rūpintis savo sveikata ir gyvenimo būdu, o ne tik tuomet, kai ateina senatvė.

„Negaliu atsakyti, kas bus ateityje, kokias paslaugas mokamas ar nemokamas gaus senjorai, tik žinau, kad visuomenės senėjimas nėra tik Lietuvos problema, tai daugelio šalių problema. Ir tai suprasdamos valstybės, įvairios organizacijos, fondai skatina sveiko senėjimo programas, kalba apie tai garsiai, kad žmonės kuo anksčiau pradėtų rūpintis savo sveikata, savo gyvenimo būdu visą gyvenimą, o ne tada, kai ateina senatvė, kad dar tik artėjant pensiniam amžiui jau galvotume, ką veiksime, kai nedirbsime, kuo užsiimsime, kaip įsiveiklinsime, nes socialinis gyvenimas, emocinė sveikata yra labai susijusi su fizine sveikata.

Vienišumo žala fizinei sveikatai yra labai didelė, todėl kuo daugiau žmonių bus aktyvūs, rūpinsis savo emocine ir fizine sveikata, jei tą darys visą gyvenimą, tuo mažiau globos namų reikės ateityje, tuo ilgiau gyvensime savarankiškai savuose namuose ir nebūsime našta nei sau, nei artimiesiems, nei valstybei“,– mano R. Stankevičienė.