Kaip profesionalai vertina meno kūrinį?

 Kaip profesionalai vertina meno kūrinį?

pexels.com nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS

Tikriausiai ne vienam įvairių meno parodų, muziejų, teatrų ar kultūros centrų renginių lankytojui apžiūrėjus tam tikrą kūrinį kyla įvairių minčių. Meno kūrinys, nesvarbu ar tai būtų spektaklio, šokio, dailės kūrinys ar kino filmas, sužadina tam tikras emocijas, jausmus, palieka įspūdį, kurį laiką gyvuojantį žiūrovo mintyse. Tačiau apibūdinti tą įspūdį eiliniam žiūrovui nėra lengva. Tam reikalingas ne tik faktų ar konteksto išmanymas, bet ir tyrėjo kompetencijos, galimybė interpretuoti tai, ką matai, remiantis meno srities istorinėmis ir kritinėmis žiniomis, patirtimi, kurios paprastai trūksta eiliniam žiūrovui. Jos pakankamai daug turi profesionalūs meno kritikai. Taigi kaip profesionalai vertina meno kūrinį? Ir kam reikalinga profesionali kritika? Plačiau apie tai sutiko papasakoti scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė ir Vilniaus dailės akademijos bei Lietuvos muzikos ir teatro docentė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Karatajienė.

Ruošiami teatro kritikai ir menotyrininkai

Pasak scenos menų kritikės A. Kaminskaitės, Lietuvoje ruošiami teatro kritikai bei menotyrininkai, kurie pirmiausia gilinasi į dailės sritį. Scenos menų kritiko sąvoką suformulavo pati A. Kaminskaitė, taip apibūdinanti asmenis, rašančius apie scenoje vykstančius reiškinius.

„Scenos menų kritikė“ yra mano pačios sugalvota ir patikusi, todėl prilipusi sąvoka. Lietuvoje ruošiami teatro kritikai, taip pat menotyrininkai, kurie pirmiausia gilinasi į dailės sritį.

Scenos menų kritikais vadinu žmones, kurie rašo apie visas scenoje vykstančias ir teatrui artimas sritis: įvairias dramos teatro rūšis, šokį (klasikinį ar šiuolaikinį), cirką (daugiausiai šiuolaikinį), netgi stand up komediją, nors apie tai rašančių beveik nėra“, – kokias sritis vertina scenos meno kritikai, apibūdino A. Kaminskaitė.

Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė./Luko Balandžio nuotr.

Reikalingos teatro ir kitų sričių žinios

A. Kaminskaitės teigimu, scenos meno kritikui reikalingos įvairios kompetencijos, padedančios profesionaliau suprasti kūrinio turinį, įvertinti spektaklį.

„Reikalingos žinios ir kompetencijos: Lietuvos ir Vakarų teatro istorijų pagrindai, vaidybos technikų teorinis išmanymas, kuo platesnis spektaklių konteksto pažinimas (vadinasi, būtina žiūrėti kuo daugiau premjerų ir gastrolių iš užsienio, pagal galimybes vykti į spektaklius ir festivalius užsienyje), nuolatinis teatro teorijos ir filosofijos žinių atnaujinimas.

Taip pat pageidautinos bet kurios kitos srities žinios, nes spektakliai šiandien kuriami apie viską, tad kiekvienos srities išmanymas padeda profesionaliau ir įdomiau suprasti kūrinio turinį ir įvertinti spektaklį. Žinoma, svarbu sekti kasdienes aktualijas.

Reikalingi gebėjimai ir savybės: stipri empatija, kūrybinis rašymas, sąsajų kūrimas ten, kur jų gali ir nebūti, drąsa, stiprus atsakomybės jausmas, atvirumas.

Žinoma, čia man taip atrodo – kūrinius vertinantys profesionalai gali neturėti daugumos šių gebėjimų ir savybių, bet rašyti apie scenos menus ir būti skaitomi“, – žinias ir gebėjimus, reikalingus scenos menų kritikui, išskyrė A. Kaminskaitė.

„Kritiko vertinimas visada yra tik subjektyvi kritiko nuomonė. Meskim iš galvos įsivaizdavimą, kad kažkas ateis ir objektyviai įvertins meno kūrinį. Kūrybos vertinimui būtina interpretacija, o interpretacija negali būti objektyvi“

A. Kaminskaitė

Recenzijų rašymu neapsiriboja

Visgi kritiko darbas recenzijų rašymu neapsiriboja. Kritikai taip pat rašo komentarus, mokslo straipsnius, publicistinius, tyrimais paremtus straipsnius. Kritikės A. Kaminskaitės teigimu, kritikai dalyvauja ir įvairiose vertinimo komisijose, diskusijose, dėsto aukštosiose mokyklose, prisideda organizuojant festivalius ar inicijuojant naujus.

„Kritiko darbas tikrai neapsiriboja recenzijų rengimu. Kritikai dalyvauja įvairiose vertinimo komisijose, diskusijose, dėsto aukštosiose mokyklose, prisideda organizuojant festivalius arba inicijuoja naujus.

Jei kalbame apie tekstus, kritikai, kaip ir visi kiti žmonės, gali rašyti apie bet ką, tik aukščiausias kompetencijas, žinoma, turi scenos menų srityje. Kalbant apie žanrus, žinoma, kritikai rašo ir komentarus, mokslo straipsnius, publicistinius, tyrimais paremtus straipsnius. Tokie tekstai aptaria ar analizuoja bendresnes meno problemas, aplinkybes, kuriose tarpsta rašantysis ar kuriantieji.

Jų pobūdis kiek kitoks nei recenzijų, nes paprastai jie remiasi į daugiau nei vieną kūrinį ar reiškinį, o jei į vieną, tema paprastai būna labai plati ir vis tiek kviečia domėtis daugybe aplinkybių greta pagrindinės analizuojamos.

Priešingai nei recenzijose, kurios, pageidautina, kad turėtų kuo stipriau orientuotis į meno kūrinį. Na, tokie įpročiai, bet, žinoma, nutinka visaip“, – patirtimi dalijosi A. Kaminskaitė.

Vilniaus dailės akademijos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Karatajienė./G. Pilaičio nuotr.

Spektaklio vertinimui reikia pasiruošti

Scenos meno kritiko darbas – įvairiapusis. A. Kaminskaitės teigimu, rengiantis rašyti apie spektaklį ar kurį nors kitą meno kūrinį tenka ne tik peržiūrėti patį kūrinį, bet ir skirti daug valandų pasirengimui apie jį rašyti – domėtis, rinkti medžiagą.

„Atsakyčiau taip: pasiruošimas žiūrėti spektaklį (gali būti skaitoma pjesė ar medžiaga, pagal kurią statomas spektaklis, papildomai domimasi spektaklio tema, skaitomi pranešimai spaudai ir kūrėjų interviu, taip pat bet kokia savišvieta, kokią tik galima sugalvoti), spektaklio žiūrėjimas vieną arba du vakarus, o tada – analizė ir rašymas.

Pasiruošimas gali užtrukti įvairiai, negaliu to apibrėžti. Spektaklių žiūrėjimas, žinoma, tiek, kiek trunka kūriniai (pastaruoju metu jie trunka labai ilgai). Analizė ir rašymas taip pat įvairiai, man užtrunka nuo 2 iki 7 dienų. Yra kritikų, kurie gali kelias dienas mąstyti ir tada parašyti tekstą per pora valandų“, – pasakojo A. Kaminskaitė.

„Filosofinio, estetikos požiūrio atmesti, kalbant apie kritiko objektyvumą arba subjektyvumą – neįmanoma.  Kritika yra su estetika susijusi. Vertindamas kūrinį, kritikas, be abejo negali atsiriboti nuo savęs paties. Tačiau vertinant kūrinį kritikui svarbu maksimaliai iškelti, išryškinti ir atskleisti kūrinį ir maksimaliai „pasislėpti“ už jo pačiam“

D. Karatajienė

Vertinimas – subjektyvi kritiko nuomonė

Pasak scenos menų kritikės, kūrinio vertinimas visada yra tik subjektyvi kritiko nuomonė.

„Kritiko vertinimas visada yra tik subjektyvi kritiko nuomonė. Meskim iš galvos įsivaizdavimą, kad kažkas ateis ir objektyviai įvertins meno kūrinį. Kūrybos vertinimui būtina interpretacija, o interpretacija negali būti objektyvi.

Bet juk kritika ir nėra skirta tam, kad sudėliotų viską į lentynėles bei pasakytų, ką ir kaip galvoti. Ji yra priemonė kitiems susidaryti savo pačių nuomonę. Taip pat tai yra įrodymas, kad nors menininkai kalba nuo scenos, jie nebūtinai yra teisūs ir teisingi“, – teigė A. Kaminskaitė.

Žiūrovas vertina emocijomis arba protu, kritikas – žiniomis ir kontekstu

Pasak scenos menų kritikės, eilinių žiūrovų kūrinio vertinimas remiasi į asmeninį skonį, ankstesnes patirtis, kurios daro įtaką tam, kaip publika perskaito kūrinio idėjas, o profesionalaus žiūrovo – kritiko – vertinimas skiriasi tuo, jog kritikai stengiasi atsiriboti nuo savo skonio ir suvokti kūrinį atitinkamuose kontekstuose.

„Žiūrovas kūrinį dažniausiai vertina emocijomis ar protu. Žiūrovų vertinimas remiasi į kiekvieno asmeninį skonį, į ankstesnes patirtis, kurios daro lemiamą įtaką tam, kaip publika perskaito kūrinio idėjas.

Žinoma, svarbu ir tai, kokie menininkai yra spektaklio autoriai – dažnai nutinka, kad žmonės neleidžia sau nemėgti kūrinio, jei jo autorius ar autoriai yra pripažinti kūrėjai. Visi šie dalykai būdingi ir kritikams, tik kritikai paprastai juos savyje pastebi ir vertindami stengiasi neiškelti to į paviršių.

Taip pat kritikai stengiasi atrasti vadinamųjų objektyvių kriterijų – atsiriboti nuo savo skonio ir suvokti kūrinį atitinkamuose kontekstuose: konkretaus menininko, šalies, regiono kūryboje. Žiūrovai, kurie nėra kritikai, paprastai nejaučia poreikio to daryti“, – skirtumus tarp eilinio žiūrovo ir profesionalaus žiūrovo kūrinio vertinimo nupasakojo A. Kaminskaitė.

„Kritika pirmiausiai yra refleksija, t.y. žvilgsnis iš šalies ir nurodymas, kaip tu iš šalies atrodai. Teatras yra skirtas žiūrovams, vadinasi, normalu tikėtis, kad kūrėjams įdomu, kaip iš šalies atrodo jų darbas, su kuriuo patys turi asmeninį santykį ir kurio tikrai negali įvertinti atsiriboję nuo asmeniškumų“

A. Kaminskaitė

Kritika – žvilgsnis iš šalies

Pasak pašnekovės, kritika pirmiausia yra refleksija.

„Kritika pirmiausia yra refleksija, t.y. žvilgsnis iš šalies ir nurodymas, kaip tu iš šalies atrodai. Teatras yra skirtas žiūrovams, vadinasi, normalu tikėtis, kad kūrėjams įdomu, kaip iš šalies atrodo jų darbas, su kuriuo patys turi asmeninį santykį ir kurio tikrai negali įvertinti atsiriboję nuo asmeniškumų. Kaip ir tėvai dažniausiai kilsteli savo vaikų ypatybes kitų vaikų kontekste (išskyrus, žinoma, trauminius atvejus).

Aš išplėsčiau šitą klausimą (kodėl meno kritika yra svarbi ar reikalinga – aut. past.) ir pasakyčiau taip: žmonės turi žinoti, kai daro kažką negerai. Jei niekas mums to nepasako, mes ir toliau kartojam blogus dalykus. Tai čia jei žiūrėsim į kritiką kaip į klaidų nurodymą.

Kritikos tekstai yra svarbi žiniasklaidos dalis, nes jie yra pavyzdys, kaip galima mąstyti apie reiškinius, kaip nenumesti savo emocijų, bet neleisti joms užvaldyti kažką vertinant. Kaip atskirti savo asmeninius polinkius nuo to, kas yra rodoma, ir nuo to, kokią įtaką kūrinys reiškinys daro artimai aplinkai (nebūtinai vertinančiam).

O kam kritika reikalinga… Nežinau, gali būti nereikalinga nei žiūrovams, nei kūrėjams. Aš norėčiau rašyti tokius tekstus, kurie būtų įdomūs kuo įvairesnių patirčių žmonėms (nebūtinai mačiusiems spektaklius, apie kuriuos rašau), taip pat tiems, kuriems šiaip jau kritikos tekstai nereikalingi. Manau, kad pirma šio atsakymo pastraipa pasako, kuo kritika gali būti reikalinga kūrėjams, o trečia – kuo gali būti reikalinga žiūrovams“, – svarstė scenos menų kritikė A. Kaminskaitė.

Turi kelis adresatus

Menotyrininkės D. Karatajienės teigimu, dailės kritika turi kelis adresatus – žiūrovą, menininką, dailės kritiką bei patį meną.

„Dailės kritika turi kelis adresatus. Turėdama tikslą apibūdinti, išanalizuoti ir įvertinti meno kūrinį, priartindama jį prie žiūrovo intelekto ir vaizduotės, disciplina pirmiausia ir yra skiriama tiems, kurie domisi daile. Kitaip tariant, ji skirta žiūrovams. Tačiau prisiminus, kad menas kaip reiškinys negali egzistuoti be reakcijos į jį, pagrįstai galima teigti, kad kritika netiesiogiai reikalinga ir patiems menininkams. Žinoma, čia neturiu galvoje jokio iškreipto, „paslaugaus“ santykio tarp menininko ir kritiko. Kalbu apie tiesiog ontologinę meno egzistencijos prielaidą.

Pabandykim įsivaizduoti, tarkim, architektą, kuris į savo pastato projektą įdeda viską, ką tradiciškai įsivaizduojame investuojant į savo kūrinį kiekvieną menininką: nemiegotas naktis, įkvėpimą, žemiškų malonumų atsisakymą vardan kūrinio gimimo.

Ir įsivaizduokime situaciją, kurioje neatsirastų nė vieno žmogaus, kuris tą pastatą pastebėtų ir nė vieno, kuris į jį užsuktų. Kiek dar tokių nemiegotų naktų į būsimą kūrinį dėtų menininkas? Jis tiesiog užgestų. Taigi, kritika netiesiogiai reikalinga pačiam menui, nors atskiram menininkui ji gali būti ir ne itin svarbi.

Na, ir galiausiai, kritika reikalinga pačiam kritikui – juk neįmanoma gyventi manant, kad tavo darbas bereikšmis, nepriklausomai nuo to, kokiose dailės srityse kritikas veikia.

O kritikos interesų laukas apima visa tai, kame veikia dailininkas. Pradedant tradicinėmis meno šakomis – vaizduojamu ir taikomu menu ir pabaigiant naujomis jo raiškomis – įvietinto meno kūriniais, instaliacijomis, vienkartiniais projektais, meninėmis akcijomis“, – kam skirta dailės kritika bei kokias sritis gali vertinti dailės kritikai, svarstė pašnekovė.

„Šiandien esama daug meno kūrinių, kurie provokuoja žiūrovą, kelia jam intriguojančius klausimus. Todėl kritika jam yra labai pagalbi. Tačiau reikia pripažinti, kad jokio meno kūrinio pilnai „išversti“ į verbalizuotą formą neįmanoma kad ir koks profesionalus būtų kritikas, prisiliečiantis prie jo“

D. Karatajienė

Privalu gerai išmanyti visas sritis

Pasak D. Karatajienės, dailės kritikui, kaip menotyrininkui, privalu gerai išmanyti visas sritis.

„XIX a. vokiečių kalbą vartojusiuose universitetuose buvo iškilusi mintis, kad universitetas gali paruošti labai didelėmis kompetencijomis disponuojantį menotyrininką –  jis turėjo disponuoti ir dailės teorijos, ir estetikos, ir meno istoriko, ir kritiko  kompetencijomis. Tačiau  realybė parodė, kad tokio specialisto – būtent specialisto, o ne paviršutiniškai praprususio minėtose srityse žmogaus  – paruošti neįmanoma.

Jei meno istorikas ima dirbti, tarkim, muziejuje kaip dailės kūrinių atributorius, tai menkai tikėtina, kad jis sugebėtų vienodai pajėgiai įtikrinti Egipto skulptūras ir, pavyzdžiui,  XIX a. Vilniaus tapybą. Nes vien šaltinių tyrimui, apimant šiuos išvardintus pavyzdžius, jam reikėtų mokėti ir koptų, ir lenkų kalbas, nekalbant apie daugybę subtilių techninių istorinių, regioninių dalykų, kurių išmanymas būtinas, siekiant identifikuoti kūrinio amžių, autorių ir sukūrimo lokaciją. Tai tiesiog neįmanomas uždavinys. Tačiau visos šios veiklos – meno istoriko, teoretiko, estetiko, kritiko yra labai glaudžiai susijusios, todėl kritikui, aišku, privalu šias sritis gerai išmanyti. 

Kritikas ne mažiau nei meno istorikas turi savo profesionalaus išmanymo ribas. Tas, kuris gerai ir greitai gali įžvelgti, tarkim, abstrakčios tapybos ypatumus, vargiai galės ką nors reikšmingo pamatyti, pavyzdžiui, žvelgdamas į scenovaizdžio maketą arba dar daugiau – spektaklyje veikiančią scenografiją. Juk net ir scenografijoje besispecializuojantis kritikas gali „strigti“,  jei nėra gerai susipažinęs su dramaturgija, jei nesugeba konkrečiame kūrinyje išsyk atskirti režisūros ir teatro dailininko veiklos sričių.  Tad klausimas apie kritiko pasiekiamo rezultato greitį yra labai slidus ir nevienareikšmis“, – teigė D. Karatajienė.

Kūrinio vertinimas – neatsiribojus nuo savęs

Kalbant apie tai, ar kritika gali būti objektyvi, D. Karatajienės manymu, vertindamas kūrinį kritikas negali atsiriboti nuo savęs paties, tačiau jam svarbu maksimaliai iškelti, išryškinti ir atskleisti kūrinį bei „pasislėpti“ už jo pačiam.

„Klausimas apie tai, ar humanitariniuose moksluose galimas objektyvumas, turi kelis lygmenis. Pirmiausia – filosofinį, keliantį klausimus apie mūsų objektyvų pasaulio pažinimo  pajėgumą, visai nepriklausomai nuo to, ar tyrėjas yra fizikas, ar menotyrininkas. Juk kai kurie fizikai teigia, kad objektyvumas suvis tėra tik  iliuzija, kadangi bandant pažinti kvantinius reiškinius žmogaus sąmonė atlieka  akivaizdų vaidmenį, lemiantį kvantų elgesį. Tad apie kokį objektyvumą, apie kokį atsiribojimą nuo sąmonės, kuri visada yra subjektyvi, galime kalbėti net ir fizikoje?

Kita vertus, grožis, kuris yra estetikos dalis ir meno požymis, aprėpiantis drauge ir bjaurumo estetiką, irgi yra filosofinis klausimas. Pavyzdžiui, senovės graikai manė, kad grožis yra objektyvi daikto arba reiškinio savybė. Ir taip grožis buvo suprantamas iki pat XVIII amžiaus. O po Baumgarteno samprotavimų grožis imtas interpretuoti  kaip subjektyviai išgyvenamas dalykas. Tačiau ir vienas, ir antras požiūris neparodo, kad vienas požiūris yra „objektyvesnis“ už kitą. Filosofinio, estetikos požiūrio atmesti, kalbant apie kritiko objektyvumą arba subjektyvumą – neįmanoma.

Kritika yra su estetika susijusi. Vertindamas kūrinį, kritikas, be abejo, negali atsiriboti nuo savęs paties. Tačiau vertinant kūrinį kritikui svarbu maksimaliai iškelti, išryškinti ir atskleisti kūrinį ir maksimaliai „pasislėpti“ už jo pačiam.

Tuo tarpu bet kuris žiūrovas meno kūrinį turi visišką laisvę vertinti taip, kaip jam atrodo teisinga. Ir jeigu žiūrovui patinka kūrinys, kuris kritiko požiūriu nėra vertingas,  nieko tame negatyvaus nėra. Vis tik tiems, kurie nori giliau suprasti meną, dailės kritika padeda patekti į gilesnius meno, paties žiūrovo mąstymo ir vaizduotės klodus. O juk mąstančiam žmogui neabejotinai svarbu ir, sakyčiau, įdomu, pažinti per meno kūrinį ir patį save“, – teigė D. Karatajienė.

Kritika – pagalba pažinti

Menotyrininkės manymu, meno kritika pagelbsti stengiantis geriau suprasti meno kūrinį.

„Šiandien esama daug meno kūrinių, kurie provokuoja žiūrovą, kelia jam intriguojančius klausimus. Todėl kritika jam yra labai pagalbi. Tačiau reikia pripažinti, kad jokio meno kūrinio pilnai „išversti“ į verbalizuotą formą neįmanoma kad ir koks profesionalus būtų kritikas, prisiliečiantis prie jo. Jei tai, ką nutapo, iškala ar suformuoja bet kokiomis kitomis meninės išraiškos priemonėmis dailininkas  galėtų papasakoti, kaip tą daro kritikas, paveikslo, skulptūros ar instaliacijos paprasčiausiai nereikėtų.

Meno kūriniai nesidalina iš kritiko vertinimo be liekanos. Liekana visada yra. Ir tai yra ne kritikos silpnumo, bet meno stiprumo ir patrauklumo požymis“, – savo nuomonę išreiškė D. Karatajienė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video