Kaip išlaikyti pieno sektorių „aukso amžiuje“ ir nepapulti Lenkijai į nasrus

 Kaip išlaikyti pieno sektorių „aukso amžiuje“ ir nepapulti Lenkijai į nasrus

Šiuo metu pieno rinkos situacija itin palanki pieno gamintojams – žaliavinio pieno ir jo produktų kainos visame pasaulyje pasiekė rekordines aukštumas. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pateiktais duomenimis, Lietuva pagal pieno kainą yra penktoje vietoje (įskaitant Kiprą ir Maltą).

Vieno didžiausio žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininko teigimu, šis faktas, kad ne tik aplenkėme kaimynines šalis, bet ir Europos pieno gamybos lyderes Vokietiją, Daniją, Nyderlandus, Prancūziją džiugina, tačiau nedelsiant verčia galvoti, kaip išlaikyti esamą situaciją?

Ekonominė situacija rinkose nuolat kinta, tad teiginys „visada taip nebus“ tampa neginčitina tiesa. Kokie veiksniai lėmė pieno supirkimo kainų augimą, ko tikėtis ateityje ir ką daryti, siekiant stabilizuoti pieno rinką Lietuvoje, savo įžvalgomis dalinasi Tomas Raudonius.

Kainos koreliacija su eksporto paklausa ir kooperacija

Lyginant su 2018-2020 m. laikotarpiu, pastaruoju metu tarptautinėje pieno produkcijos rinkoje produktų kainos pakilusios. Kadangi Lietuva apie 60 proc. pieno produkcijos eksportuoja, tai neišvengiamai daro įtaką tiek pieno perdirbėjų pajamų augimui, tiek ir žaliavinio pieno kainos augimui. Reikia pastebėti, kad tai ne pirmas kartas pieno pramonės istorijoje, kai pieno produktų paklausa eksporto rinkoje yra išaugusi.

Panaši situacija buvo ir 2013-2014 metais, tačiau tuo metu, dėl oligopolinės situacijos pieno perdirbimo rinkoje pieno kainos nesikoregavo taip smarkiai, pvz.: 2013 m. Lietuvos vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 4,89 ct mažesnė nei ES vidutinė, 2014 m. – 8,33 ct mažesnė nei ES vidutinė ir 3,57ct mažesnė nei kaimyninės Lenkijos.

Tuo tarpu paskutiniųjų pusės metų Lietuvos vidutinė pieno kaina yra 4,11 ct didesnė nei kaimyninėje Lenkijoje ir 2,44 ct didesnė nei ES vidutinė. Galima įvairiai vertinti šių palyginamųjų periodų kainų kitimą, tačiau pagrindiniais veiksniais įvardinčiau pastaraisiais metais pastebimą ūkių stambėjimo tendenciją ir vertikaliai integruoto kooperatyvo „Pienas LT“ atsiradimą Lietuvoje.

Jau ilgą laiką „Pienas LT“ superka pieną už vieną didžiausių kainų Lietuvoje. Pagal pieno supirkimo duomenų statistiką, Pienas LT, lyginant su kitais pieno supirkėjais, už 1 l pieno moka iki 10 ct daugiau nei Europos sąjungos ir Lietuvos vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina (žr. grafiką žemiau).  

Taip pat pieno kainą aukštumoje laiko ir didėjantis pieno poreikis. Kadangi bendras pieno kiekis tiek Europoje, tiek Lietuvoje beveik nekinta, Lietuvos pieno sektorius pieno poreikį bando patenkinti importuodamas žaliavą iš kaimyninių šalių. Tačiau ir čia situacija yra pakankamai stabili ir ribota, nes papildomos pieno pasiūlos ten nėra.

Ateitis priklauso nuo pasirinkimo

Jau nuo 2017 metų, kai pradėjome kurti Lietuvos pieno strategiją, vienu iš esminių tikslų buvome įvardiję pieno ūkių augimą ir produktyvumo didinimą. Tuomet tai nebuvo populiari mintis, tačiau dabar pieno ūkių mažėjimo tendenciją matome ir ES 2021-2030 m. Žemės ūkio produkcijos prognozių dokumente. Džiugina, kad tuo pat metu visos Europos Sąjungos apimtimi numatomas didesnis karvių produktyvumas ir bendra pieno gamyba.

Remiantis IFCN analitiniais duomenimis, taip pat numatoma pieno sektoriaus tendencija – ūkių stambėjimas. Lyginant produktyvumą, konkurencingumą, gyvybingumą ir ekonominės rizikos atsparumą skirtingo dydžio ūkiuose, akivaizdžiai matosi, jog kuo ūkis didesnis, tuo rizika mažesnė, o konkurencingumas ir gyvybingumas didesnis. Galima daryti išvadą,kad ilgalaikėje perspektyvoje, smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių dirbti pelningai ir gyventi oriai.

Tad kiekvienas ūkis jau dabar turi kelti sau klausimą, kokiu keliu eiti: bendradarbiauti, augti, konsoliduotis ir rinktis mąsto ekonomiką ar pradėti dirbti su išskirtiniais produktais (pvz. specifiniais sūriais, jogurtais ir kt.), kuriant trumpąsias gamybos grandines, t.y. pieno gamintojo-vartotojo santykį.

Panagrinėjus smulkesniųjų Lietuvos pieno perdirbėjų, kurie orientuoti tik į vidaus rinką ekonominius rodiklius, matome, kad pastarasis būdas labiau rizikingas. Pieno kainos auga greičiau nei mažmeninių produktų kainos lentynose. Latvijos pavyzdys taip pat rodo, jog dauguma Latvijos pieno perdirbėjų, kurių didžioji veiklos dalis – mažmeninių pieno produktų gamyba, nebegali mokėti rinkos kainos už pieną.

Stabilumui reikalingas efektyvumas ir investicijos

Esant tokiai situacijai, Latvijos perdirbėjai jau dabar pralaimi konkurencinę kovą Lietuvos ir Lenkijos pieno perdirbėjams. Lietuvoje taip pat pastebima, jog vietinės gamybos galutinio vartojimo produktų rinkos dalis sparčiai mažėja, o lenkiški produktai užima vis daugiau vietos prekybos tinklų lentynose. Ir čia yra taip pat vienas iš iššūkių.

Vidaus rinkose mes seniai konkuruojame ir ateityje dar labiau konkuruosime su dideliais Lenkijos pieno perdirbėjais, tokiais kaip pvz. Mlekovita. Ši įmonė per dieną perdirba didesnį pieno kiekį nei visa Lietuva (>4000 tonų), todėl jos efektyvumas yra nepalyginamai geresnis nei įmonės perdirbančios 50-100 t/d pieno.

Efektyvumas apima visus etapus nuo pieno surinkimo, perdirbimo, pardavimo kanalų, finansavimo šaltinių ir kt. Anksčiau kaštus subalansuoti buvo galima mokant mažesnį darbo užmokestį ir mažesnę pieno kainą. Tačiau šie laikai baigėsi ir jie nebegrįš, todėl reikia priimti realybę ir susitelkus visam sektoriui judėti toliau.

Grįžtant prie skaičiavimų apie pajamų perskirstymą, darant prielaidą, kad pieno kainų skirtumas (tarkim su Lenkija) išsilaikytų tame pačiame lygyje bent 12 mėn., tai reikštų, kad vidutiniškai Lietuvos pieno sektorius, lyginant su Lenkijos pieno kainomis apie 60 mln. Eur/metus nukreiptų daugiau į pieno ūkius nei į perdirbimą. Priminsiu, kad visa parama pieno ūkių plėtrai 2021-2022 metais yra apie 60 mln. Eur arba visa susietoji metinė parama už pienines karves visiems Lietuvos pieno ūkiams 2021 m. 35,8 mln. eurų.  

Kodėl negalima „pravalgyti“ ekonominio pakilimo 

Vertinant visą Lietuvos pieno sektorių, galima teigti, kad šiandien, tam, kad Lietuvai pakaktų vietinės pieno žaliavos perdirbimui (nevertinant galimos plėtros), reikia apie 40-50 proc. daugiau pieno gamybos (tuomet galima pakeisti importą). Šiam tikslui pasiekti, investuojant į naujas fermas reikėtų apie 520 mln. eurų. Žinoma, galima apgailestauti, kad su visu supratimu Lietuvoje vėluojama, nes tarkime 2017 m. tam pačiam tikslui pasiekti būtų reikėję apie 280 mln. eurų.

Šiandien yra kaip yra ir praeities nebepakeisime, tačiau galime keisti ateities perspektyvas. Todėl, neabejotinai 60 mln. Eur yra ženkli suma, kaip ir tikslinė parama pieno ūkių plėtrai, kuri numatyta 2021-2022 metais. Dėl šios priežasties pieno ūkiai turi stambėti iki racionalaus pieno ūkio dydžio ir panaudoti šias lėšas ūkių auginimui, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą ir kt.

Pieno perdirbėjai taip pat turėtų pradėti tikslingai orientuotis į mastą, ekonominį efektyvumą ir bendradarbiavimą. Ir tam nėra būtina prarasti taip mėgstamo Lietuvoje nuosavybės jausmo. Galima likti savininkais, tačiau bendradarbiauti ten, kur tai yra racionalu, kur tai nepažeidžia tiesioginės konkurencinės galios. Nes tik tokiu būdu galėsime konkuruoti su pasauliniais žaidėjais.

Tuo tarpu valstybinis sektorius turėtų stengtis sukurti paskatas pirmųjų dviejų tikslų siekimui ir paraleliai ieškoti galimybių tiesioginėms tiekimo grandinėms, alternatyviems pardavimo kanalams.

Nors šiuo metu ūkiai džiaugiasi gera ekonomika, tačiau labai svarbu šį etapą išnaudoti teisingai. Augant infliacijai, didėjant atlyginimams, ilgoje perspektyvoje racionalaus ūkio dydis neišvengiamai slinksis didėjimo link. Visi, kurie tai ignoruos – palaipsniui susidurs su ekonominiais iššūkiais. Ši tendencija jau dabar matoma tiek Pabaltijo regione, tiek Lenkijoje. Perdirbėjų veiklos zonoje – tie patys iššūkiai: darbo užmokesčio kilimas, darbuotojų trūkumas, santykinis energetikos brangimas, didėjanti konkurencija dėl žaliavos. Tokioje situacijoje atsidūrę mažesnieji perdirbėjai susidurs su išlikimo klausimais. Kažką perims didesnieji, kažkas užsidarys. Tokios bendrosios tendencijos taip pat matomos Lenkijoje, Vokietijoje.

Pats geriausias laikas – dabar

Kalbant apie investavimą į gamybą ir perdirbimą, ar vertinant bendradarbiavimo galimybes, visuomet galima nagrinėti rizikas kitų globalių rizikų kontekste, tokių, kaip pandemija, karas Ukrainoje ir sakyti, jog dabar tam ne laikas. Tačiau nepamirškime, kad šie faktoriai veikia visus sektorius ir visas kaimynines šalis.

Neužmirškime, kad kiekvienos šalies ir sektoriaus konkurencingumas priklausys nuo mūsų supratimo, susitarimo, greičio ir tikslumo. Todėl labai linkiu, kad tiek pieno gamintojai, tiek pieno perdirbėjai būtų milijonieriais, ir nepamirštų, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Būkime drąsūs, ryžtingi ir bendradarbiaujantys!  

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video