Kaimo bendruomenės vadovė: „Man svarbu, kokioje aplinkoje augs mano vaikai“

Ilgai svarsčiau, kaip pristatyti Birutę, apibūdinti prasmingą ir visuomenei naudingą jos veiklą. Tačiau turbūt geriausiai tiktų pasakymas – stiprus, su tvirtomis pamatinėmis vertybėmis žmogus, jaučiantis atsakomybę ne tik už save, savo šeimą, bendruomenę, kurioje gyvena, bet ir mūsų, lietuvių, tautą, valstybę, kurios pilietė yra. Birutė Cukanova (28 m.) yra Nociūnų bendruomenės pirmininkė, valstybės tarnautoja, tačiau svarbiausios einamos pareigos yra mama, kadangi šiuo metu ant rankų sūpuoja antrą atžalą ir yra vaiko priežiūros atostogose. Prieš daugiau nei ketverius metus iš Biržų į Kėdainių rajoną atsikėlusi moteris Kovo 11-osios išvakarėse pasakoja labai mylinti savo darbą, kuriame mato prasmę. Apie didelį atsidavimą tarnybai liudija ir tai, kad 2021 metais ji buvo pripažinta geriausia Lietuvos kariuomenės mokyklos (LKM) Puskarininkių karjeros I pakopos kurso klausytoja. Tuomet jai iškilmingai įteiktas LKM baigimo pažymėjimas. Taip pat 2017 m. Birutė tapo geriausia rinktinės kare savanore, 2016 ir 2017 m. KASP sporto žaidynių moterų penkiakovės rungtyje iškovojo pirmąją vietą, kitose rungtyse taip pat užėmė prizines vietas.

Į darbą policijoje negrįžo

„Iki savo pirmosios dukros Arijos gimimo (jai dabar 4 m.) dirbau policijoje ir buvau savanorė Krašto apsaugos savanorių pajėgose – iš viso 6 metus. Tad visada sukausi dviejose veiklose – policijoje ir kariuomenėje, – apie savo profesinį kelią pasakoja tikra šviesiaplaukė mėlynakė lietuvaitė. – Po vaiko priežiūros atostogų teko gerai pagalvoti, susidėliojau pliusus ir minusus ir nusprendžiau į policijos pareigūnės pareigas nebegrįžti. Išėjau iš ten ir pradėjau tarnybą profesinėje karo tarnyboje, ką darau iki šiol.“

Paklausta, kodėl pasirinko daug fizinės ištvermės ir atsakomybės reikalaujančias profesijas, Birutė sako: „Aš visada mylėjau savo šalį, viena iš man svarbiausių vertybių yra patriotiškumas. Man svarbu, kokioje aplinkoje augs mano vaikai, tad, jei nors dalele galiu prisidėti prie šalies saugumo užtikrinimo, taip ir darau – atiduodama save tarnybai.

Mano vyras Antanas taip pat buvo savanoris Krašto apsaugos savanorių pajėgose, abu tarnavome Kaune, ten ir susipažinome“.

Tapo Nociūnų bendruomenės pirmininke

Nors įprasta manyti, kad iš kaimų ir regionų jaunimas labiau linkęs kraustytis į didmiesčius, į Nociūnų kaimą atsikėlusi gyventi jauna šeima sako, kad gyvenimą kaime pasirinko, nes jiems tokia aplinka priimtinesnė.

„Mėgstame turėti savo gamtos kampelį, kiemą, man patinka daržininkystė, tad nusprendėme, kad kaime kursime savo svajonių namus sau ir vaikams. Be to, tiek aš, tiek vyras užaugome kaime“, – apie apsisprendimą gyventi Nociūnuose pasakoja Birutė.

Ji prisipažįsta, kad, nors čia gyvena jau ilgiau nei ketverius metus, vis dar jaučiasi nauja gyventoja.

„Mūsų vaikas čia lanko darželį, tad vis prisidėdavau prie veiklų, su vyru imdavomės iniciatyvos, jei reikėdavo pagalbos vienu ar kitu klausimu, tad tikriausiai visi tokie maži žingsneliai neliko nepastebėti“, – apie tai, kodėl gyventojai ja pasitikėjo ir išrinko Nociūnų bendruomenės pirmininke, svarsto jauna moteris.

Šypsodamasi kuklinasi ir dar prideda: „Nežinau, kuo pavergiau čia gyvenančių žmonių širdis, net nežinau, ar pavergiau, negaliu atsakyti į šį klausimą, bet jei mane pastebėjo ir išrinko, jaučiuosi atsakinga eiti šias pareigas, belstis į gyventojų širdis ir suburti tvirtą bendruomenę“.

Privalome prisiminti, kodėl esame laisvi

Kalbėdama apie vieną iš svarbiausių Lietuvos švenčių – Kovo 11-ąją, Birutė pažymi, jog valstybinės šventės jos šeimai yra svarbios.

„Jos priverčia atsigręžti į mūsų šalies istoriją, pagerbti tuo metu kovojusius žmones už tai, kad dabar mes galime būti laisvi. Tokios šventės mane asmeniškai priverčia sustoti, apsidairyti aplink, įvertinti ir padėkoti už tai, ką turiu dabar, kokioje gražioje ir ramioje šalyje gyvenu. Mes privalome prisiminti kodėl esame laisvi, nes jei šios šventės bus pamirštos, tada tais neramiais laikais žuvusių žmonių mirtys, kurios padovanojo mums laisvę, taps beprasmės“, – jautriai mintimis dalijosi savanorė.

Birutės šeima, kaip ji pati sako, visas šventes pamini simboliškai: „Dalyvaujame šia proga surengtuose renginiuose, bėgimuose. Šiais metais organizuojame pėsčiųjų žygį Nociūnų bendruomenėje Kovo 11-osios proga. Su dukra, kuri dar darželinukė, mėgstame suktis virtuvėje, gaminti, pavyzdžiui, trispalvius blynus, keksiukus arba užsiimame rankdarbiais, kuriuose atsispindėtų mūsų šalis ir pagrindiniai jos simboliai. Su Lietuvos istorija supažindiname ją dar iš vaikiškos pusės, per įvairias veiklas ir žaidimus“.

Išgyvena dėl karo Ukrainoje

Minėti Kovo 11-ąją tokių geopolitinių įvykių kaip karas Ukrainoje laikotarpiu emociškai tikriausiai yra dar stipriau nei nesant jokiai grėsmei. Kaip Jūs pati jautėtės pernai vos karui prasidėjus ir šiandien, kai karas vyksta jau metus?

„Sunku kalbėti apie karą ir jį vertinti, juolab kai neturiu tam kompetencijos. Tačiau aš asmeniškai šiuos įvykius išgyvenu, – prisipažįsta. – Kai viskas prasidėjo, atsirado nesaugumo jausmas, kilo įvairių minčių, pavyzdžiui, tokių, kad šią akimirką mes ramiai gyvename, statomės namus, auginame vaikus, švenčiame šventes, o visai netoli mūsų valstybės žmonės kovoja už savo žemę, už savo gyvybes. Tokie įvykiai tik priverčia susimąstyti, kokie visgi mes turėtume būti dėkingi už, atrodo, elementariausius dalykus: kad turime stogą virš galvos, elektrą, vandenį, maisto, artimus žmones aplinkui ir, žinoma, kad esame savo šalies šeimininkai, kad esame laisvi.“

Tauta susivienijo

Pastaruosius taikos ir ramybės metus buvo jaučiamas žmonių, tautos susvetimėjimas, skirtingai nei 1990 kovo 11-ąją. Tačiau, jaunos moters nuomone, prasidėjus karui Ukrainoje, lietuvių tauta labiau susivienijo: „Kad ir mes esame maži, visi kartu surėmę pečius galime nuveikti daug gražių dalykų. Tai puikiai matosi, kaip Lietuva padeda nuo karo bėgantiems žmonėms, kokios didžiulės paramos siuntos siunčiamos į Ukrainą, kiek atsirado savanorių, kurie prisideda įvairiomis formomis. Dėl to galime pasidžiaugti, kad gyvename šalyje, kuriai rūpi ne tik mūsų gerovė“.

Visgi gyvenimas nenuspėjamas, o savanoriai yra tie žmonės, kurie tvirtai eitų ginti Tėvynę. Birutė neslepia, jog emociškai ir psichologiškai būtų nelengva palikti vaikus ir keliauti prie fronto linijos ar kitaip prisidėti prie šalies gynybos.

„Sunku spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Žinoma, būtų baisu, nes, kai turi šeimą, vaikų, esi atsakinga ne tik už save, o tarnaujant valstybei atsakomybę turi prisiimti ir už visus jos gyventojus. Tačiau ši atsakomybė tik sustiprina pasiryžimą eiti pasirinktos profesijos keliu ir negailint jėgų ginti savo šalį“, – drąsiai ir ryžtingai kalba jauna moteris.

Baigiant pokalbį, valstybės tarnautojų šeimos paprašiau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga su šalies gyventojais pasidalinti palinkėjimu, kuris skambėjo štai taip: „Mūsų šeima nori pasakyti, kad Lietuva prasideda kiekvienoje patriotiškoje širdyje, net ir pačioje mažiausioje, tad puoselėkime ir auginkime Lietuvą, skiepykime ją savo vaikuose, nes jie yra mūsų ateitis. Vertinkime tai, ką turime, kur gyvename ir nepamirškime savęs paklausti: ką aš gero padariau, kad Lietuva šiandien būtų geresnė šalis gyventi?“