Kai varomoji jėga – optimizmas, iššūkiai ir azartas

„Kad žmogus būtų laimingas, jis turi dirbti tokį darbą, kuris jį „vežtų“, kuriame jis kasdien galėtų augti. Kai kasdieninė veikla „veža“ ir kai nuolat sužinai bei išmoksti kažką naujo, tokie dalykai kaip pareigos ar atlygis tampa ne svarbiausi.

Tiesą sakant, šie dalykai man niekada nebuvo svarbiausi – nekėliau sau tikslo tapti direktoriumi. Tiesiog norėjau rasti tokią veiklą, kuri būtų įdomi, o vadovo pareigos laikui einant man buvo patikėtos ne kaip privilegija, o kaip atsakingumo ir atsidavimo darbui įvertinimas. Tai – tartum pasitikėjimo avansas.

Direktoriaus pareigos yra ne skambus pavadinimas, o atsakomybė ir nuoseklus kasdienis darbas pateisinant tiek darbuotojų, tiek akcininkų lūkesčius“, – įsitikinęs įmonių grupei „Vikonda“ priklausančios augalininkystės srityje sėkmingai veiklą plėtojančios UAB „Krekenava“ generalinis direktorius Vaidas LEBEDYS.

Vos pradėjęs kalbėtis su Vaidu supranti, kad tai optimistas iki panagių, bet kartu ir tvirtai stovintis ant žemės bei realiai žvelgiantis į kasdienio gyvenimo horizontą.

Į žemės ūkio sritį jis tiki buvęs atvestas gyvenimo, o ne atėjęs pats. Dar jaunystėje išsiaiškino, jog turi prekybininko geną. Anuomet po nakties miegmaišyje Gariūnų turguje, kur pardavinėdavo tėčio iš Vokietijos parvarytus automobilius, jis nejausdavo nuovargio – tik azartą. Tas pats azartas Vaidą jau 20 metų laiko ir augalininkystės sektoriuje. Minėtų pipirų – azarto – čia į valias, kai įmonei tenka pelningai laviruoti tarp gamtos kaprizų.

[quote author=“V. Lebedys“]Visada sakau – minusus matyti labai paprasta, bet reikia stengtis matyti pliusus.[/quote]

– Vasario pradžioje suėjo lygiai 20 metų, kai darbuojatės „Vikondai“ priklausančiose įmonėse, o pastaruosius aštuonerius metus einate generalinio direktoriaus pareigas UAB „Krekenava“. Pagal šiuolaikines tendencijas du dešimtmečiai vienoje darbovietėje yra labai daug. Ar nesijaučiate išaugęs marškinius?

– Tikrai nesijaučiu, nes tobulėjimui ribų nėra ir visų žinių niekada nesukaupsi. O kiekvieni metai prideda daugiau pasitikėjimo. Darbas nemonotoniškas, viskas juda į priekį ir reikia spėti ne tik paskui naujoves, bet ir numatyti žingsnį toliau, kad būtum naujovių priešakyje. Tad tikrai nesijaučiu išaugęs profesinius marškinius. Dirbu su azartu ir noru toliau tobulėti.

– O ką manote apie naujųjų laikų įsitikinimą, jog kas kelerius metus reikia pakeisti darbo vietą? Tai naudinga pačiai įmonei ir darbuotojui ar nelabai?

– 1999 m. vasarį atėjau į įmonių grupę „Vikonda“ ir pradėjau nuo produkto vadybininko pareigų bendrovėje „Sibena“. 2004 m. tapau „Kėdainių grūdų“ generaliniu direktoriumi, paskui vadovavau „Kėdainių aruoduose“, o nuo 2012 m. esu UAB „Krekenavos“ generalinis direktorius. Taigi panašiai ir išeina, kad darbo vietą, nors iš dalies ir panašioje srityje, keičiu kas kelerius metus. Tik dabartines pareigas einu ilgiau nei septynerius.

Vis tik, mano nuomone, jei srityje, kurioje dirbi, nesijauti išsisėmęs, tai kam keisti? Juo labiau kad šiais laikais viskas eina į priekį tokiu beprotišku greičiu, jog išsisemti ir sakyti, kad aš jau viską padariau ir man nėra čia ką veikti, tiesiog neįmanoma.

– Vaidai, kaip jau papasakojote, pradėjęs karjerą „Vikondoje“ vadovu iškart netapote. Direktoriaus pareigos Jums patikėtos buvo tada, kai įgijote patirties ir įrodęs savo profesinę vertę pasiektais rezultatais pateisinote akcininkų lūkesčius. Kokie privalumai prie vadovo pareigų artėti žingsnis po žingsnio?

– Vien tik privalumai. Nuėjęs kelią nuo pačių pradžių ir tik tada tapęs vadovu, jautiesi gerokai stabiliau, nes įgyta patirtis ir žinios leidžia pasitikėti savimi.

Savo darbuotojams esu tiesiai šviesiai pasakęs: ne direktorius užaugina grūdą ir ne jis uždirba įmonei pinigus – tai padaro žmonės. Kiekvienas darbuotojas yra svarbus įmonės tikslams pasiekti. Kad sėkmingai vadovautum, neužtenka vien gerai išmanyti profesinę sritį, pavyzdžiui, žemės ūkį. Reikia suprasti ir kiekvienoje pozicijoje dirbantį darbuotoją, žinoti, kuo jis gyvena – tik taip turėsi patikimą komandą.

Taigi, ne iškart įšokti į vadovo pareigas – vien tik pliusai. Net nelabai suprasčiau, jei žmogus nė neturėdamas patirties išsyk norėtų tapti direktoriumi.

– Bet dalis šiuolaikinio jaunimo būtent to tikisi – profesinio proveržio, kuris ateitų šviesos greičiu. Jie nesvarsto, kaip pirmiausia tapti savo srities žinovu, o iškart svajoja puikuotis generolo statusu.

– Gal taip yra dėl to, kad žiniasklaida pernelyg sureikšmina ir teikia daug dėmesio verslininkais tapusiems jaunuoliams. Nors, žiūrėk, po pusės metų jų su trenksmu atidaryta kebabinė… užsidaro. Kas viešumoje sakoma, dar nereiškia, kad atspindi realybę. Neįsivaizduoju, kaip vos studijas baigęs jaunuolis iš karto ateitų į vadovaujamas pareigas, o ypač – neturėjęs praktikos. Vien teorijos niekada neužteko ir neužteks.

[quote author=“V. Lebedys“]Savo darbuotojams esu tiesiai šviesiai pasakęs: ne direktorius užaugina grūdą ir ne jis uždirba įmonei pinigus – tai padaro žmonės.[/quote]

– Užsiminėte apie žmogiškųjų išteklių – darbuotojų svarbą kuriant sėkmingą verslą. Nors daugelis pirmiausia skuba akcentuoti materialųjį įmonės turtą – techninius įrenginius, produkcijos kiekį ir pan., o darbuotojo indėlis dažnai lieka tarsi tarp eilučių. Tad įdomu, kokia yra Jūsų vadovavimo filosofija?

– Mano filosofija tokia – kad pasiektum įmonės tikslus, reikia turėti komandą. Komandą ne vien aukščiausio lygio vadovų, bet darnią, patikimą, profesionalią komandą nuo žemutinės darbuotojų grandies.

Komanda pradeda formuotis nuo apačios. Kaip žemiausios grandies darbuotojas apie tave kaip apie vadovą mąstys, taip pat jis mąstys ir apie įmonę. Kiekvienas darbuotojas turi tikėti įmone ir jos tikslais, o jei vadovas visiškai nebendrauja su žmonėmis, neišklauso jų nuomonės, tik užbrėžia tikslus, tada nemanau, jog tokiais žingsniais įmonė priartės prie sėkmės.

– Esate sukaupęs nemenką vadovaujamo darbo patirtį. Niekada nekirbėjo mintis pačiam imtis verslo ir uždirbti tą simbolinį skambų milijoną?

– Galbūt ir keista, bet ne – neturėjau minties kurti savo verslą. Kaip sakot, jaunimas nori iškart milijono, o aš gal žemiškesnis. Mano zodiako ženklas Mergelė – aš labiau vaikščiojantis ant žemės nei skrajojantis padebesiais. Taip, keliu sau aukštus tikslus, bet į viską žvelgiu realiai.

Manau, jog vidinį pasitenkinimą profesiniame gyvenime gali pajusti nebūtinai sukūręs savo verslą. Aš jaučiuosi laimingas pateisindamas akcininkų ir, žinoma, savo lūkesčius. Tai man suteikia malonumo ir kaip darbuotojui man to užtenka.

– Vadovaujate augalininkystės sektoriuje dirbančiai įmonei. Čia atėjote kaip praktikas ar kaip teoretikas – teko vaikystėje bulves nukasti, šiltnamyje devynis prakaitus išlieti?

– (Nusijuokia) Atėjau gerai žinodamas, kas yra žemė. Nuo pat mažų dienų, paauglystės teko dirbti ūkio darbus. Turėjau senelius Krakėse. Ten teko ir į malūną grūdų maišus vežti malti, ir mėšlą mėžti, nes močiutė laikė karves. Žinau, ką reiškia šieną grėbti, vartyti, į „kitkas“, žaginius dėti. Teko ir burokų normas ravėti, kas turbūt labiausiai nepatikdavo, bet būdavo paskirta, kad šeima gautų cukraus maišą. Be to, tėvai turėjo kolektyvinį sodą, tad darbuodavausi ir ten.

Taigi, į žemės ūkio sektoriuje veikiančią įmonę atėjau tikrai ne nuo asfalto.

Dabar pats juokauju, kad ne aš žemės ūkį pasirinkau, o pat gyvenimas mane į jį atvedė. Studijuodamas vadybos mokslus neplanavau dirbti žemdirbystės sektoriuje, nes visuomet mane traukė komerciniai dalykai.

Nuo jaunystės man tai buvo artima, nes amžiną atilsį tėtis važinėdavo į Vokietiją ir iš ten varydavo automobilius į Lietuvą, o aš laisvu laiku juos pardavinėdavau. Yra tekę Gariūnuose automobilyje ir miegmaišyje nakvoti. Bet tas pirkti–parduoti man patiko, patiko gyvas bendravimas su įvairiais žmonėmis. Toks darbas mane visada „vežė“. O kai pradėjau dirbti „Vikondos“ įmonėse, supratau, kad ir žemdirbystėje norint sėkmingai dirbti, komercijos įgūdžių ir žinių reikia ne mažiau nei bet kurioje kitoje srityje. Taigi, iki šiol puikiai pritaikau savo žinias ir visiškai save realizuoju.

– Turint stiprų prekybininko geną buvo drąsu ateiti vadovauti žemės ūkyje veiklą plėtojančiai bendrovei?

– Su žemės ūkiu, o tiksliau, su grūdų prekybos sfera labiau susipažinau, kai dirbau „Kėdainių grūduose“. O ar buvo drąsu? Kiekvienas gyvenimo pasikeitimas duoda iššūkių. Ar yra tokių, kurie visiškai nedvejotų? Nežinau. Bet svarbiausia priimti iššūkius, išsikelti tikslus ir bandyti juos pasiekti. Taip įdomiau gyventi, todėl vienokių ar kitokių iššūkių sau turiu visą laiką. Vieni pasiteisina, kiti ne, bet vis tiek ieškau naujų, kad jausčiau gyvenimo pulsą ir matyčiau spalvas.

– Kaip reaguojate į tuos nepasiteisinusius iššūkius? Reikia ir tokių ar geriau, kai viskas eina tarsi per sviestą?

– Manau, kad reikia. Nesėkmės verčia geriau analizuoti, apmąstyti ir kelti sau tokius tikslus, kad tas nesėkmes galiausiai paverstum sėkmėmis.

– Taigi jaunystėje baltarankis nebuvote, dabar vadovaujate keliuose tūkstančiuose hektarų įvairias kultūras auginančiai įmonei, o su šeima bent kelių lysvių daržą turite? Ar vis tik esate batsiuvys be batų?

– Tikrai neturime nė vienos lysvės (juokiasi). Šiltuoju laikotarpiu mūsų įmonei pats darbymetis, o savo darbui aš esu labai atsidavęs, tad būtų sunku rasti laiko prižiūrėti dar ir savą daržą. Tada visus daržininkystės rūpesčius turėčiau sukrauti ant žmonos pečių. O to daryti tikrai nenoriu, nes turime dvi aktyvias dukras, tad veiklos rūpinantis jomis žmonai netrūksta.

– O kas lengviau: būti įmonės ar šeimos galva? Kur daugiau iššūkių?

– (Po ilgokos pauzės) Turbūt daugiau iššūkių šeimoje, nes dukros auga, laikai keičiasi, lyginu, kaip buvo mano vaikystėje ar paauglystėje, o dukros atsako: „Tėti, bet dabar jau viskas kitaip.“ (Šypteli) Reikia susitaikyti, kad vaikai gyvena visiškai kitokį gyvenimą nei aš gyvenau būdamas jų amžiaus.

Vis tik, jei atvirai, niekada nesusimąsčiau apie tai, kur iššūkių daugiau. Darbe jie vienokie, o šeimoje – kitokie. Svarbiausia, kad ir su vienais, ir su kitais susitvarkai.

Manau, kai neturi nerealių svajonių, tada daug lengviau gyventi, nes nereikia švaistyti laiko nervinantis: kodėl yra taip, o ne kitaip, kodėl tas milijonas tiesiog spragtelėjus pirštais neateina… Aš į viską žiūru realiai ir per daug savęs nespaudžiu. Realu yra tiek, kiek yra.

Turbūt gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi, ir leidžia jaustis laimingam. Man svarbiausia, kad mano šeima yra sveika. Stengiamės sveikai maitintis, dukros nesėdi prie išmaniųjų telefonų ar kompiuterio. Abi noriai sportuoja – žaidžia lauko tenisą. Tuo esu labai patenkintas. Tiesa, turiu pasakyti – kad dukros aktyviai leidžia laisvalaikį, yra ne mano, o žmonos nuopelnas.

Iš tiesų auklėti dvi dukras ir suprasti tą moterišką pasaulį man buvo iššūkis, nes juk ne visada galiu joms patarti iš vyriškos pozicijos ar pritaikyti savo gyvenimo pavyzdžius bei patirtį.

Tad už dukrų auklėjimą esu labai dėkingas savo žmonai. Ji be galo atsidavusi šeimai ir aš tai labai vertinu. Esu ramus, nes yra žmona ir įgyvendinant profesinius siekius man netenka savęs graužti, kad dukroms kažko gali trūkti. Žinau, kad žmona jomis nuostabiai rūpinasi.

Taigi, svarbiausia – sveika šeima. Joks milijonas šiam turtui neprilygs. Ką veikti su tuo milijonu, kai nėra sveikatos? Kam jis?

[quote author=“V. Lebedys“]Už dukrų auklėjimą esu labai dėkingas savo žmonai. Ji be galo atsidavusi šeimai ir aš tai labai vertinu. Įgyvendinant profesinius siekius man netenka savęs graužti, kad dukroms kažko gali trūkti. Žinau, kad žmona jomis nuostabiai rūpinasi.[/quote]

– Visiškai Jums pritariu. O gal su šeima turite bendrų pomėgių?

– Visi esame gana užsiėmę ir daug laisvo laiko nelieka, bet per metus išvykstame drauge atostogų. Vis tik vasarą to dažnai nebūna, nes mano darbas toks, kad pačiu geriausiu metų laiku tėtis dirba (šypteli), todėl vaikai per savo atostogas mažai tą tėtį mato ir tampa sudėtinga kartu išvykti. Ramus laikas man žiemą, bet tada dukroms – mokslo metai.

– Vadinasi, reikėtų visiems pamėgti slidinėti.

– Turime planų išvykti paslidinėti į kalnus. Bet kol kas slidžių neperkame, nes Lietuvoje žiemos tokios nenuspėjamos, kad gali tekti slides visą sezoną išlaikyti padžiautas (juokiasi). Taigi tikslą turime – atsistoti su šeima kalnuose ant slidžių, bet nesakome, kad turime jį įgyvendinti šiemet.

– Įdomu, ar iš savo trijų damų nesulaukiate priekaištų, kad vasarą, kai visi keliauja, ilsisi, pramogauja, Jūs esate įnikęs į darbus?

– Ne, priekaištų nesulaukiu. Jos labai tolerantiškos ir supranta, kad tai yra tėčio darbas. Žmona su dukromis ir be manęs vienos prie jūros nuvažiuoja, pabūna savaitę trys damos be vyriško balso (nusijuokia). Čia ir pliusų yra – po savaitės būnam vieni kitų išsiilgę.

Visada sakau – minusus matyti labai paprasta, bet reikia stengtis matyti pliusus.

– Laikote save optimistu?

– Tikrai taip, tai varomoji jėga. Tikiu, kad mintimis nešdamas pozityvą gali savo gyvenimui užprogramuoti gerus dalykus.

Aišku, sutinku, kad gyvenimas yra nesibaigiančios pamokos tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, šeimoje. Nesakau, kad esu idealus tėtis, vadovas, darbuotojas, bet juk gyvendami nuolat mokomės ir tai yra smagu. Jei nuolat mokaisi – niekada nepasensi.

Nustokime dejuoti ir patausokime savo sveikatą bei nervus. Kam mąstyti apie negatyvius dalykus? Mąstykime pozityviai.

– Gerai, įtikinote – Jūs diplomuotas optimistas (pajuokauju). O kaipgi optimistai tvarkosi su darbo specifikos sukeliamais emociniais iššūkiais ir įtampa? Juk Jūsų darbo rezultatus didele dalimi lemia gamtos kaprizai, kurių nesuvaldysi – tai liūčių metai, tai sausros…

– Paprasta – priimu tai natūraliai. Supranti, kad su gamta nepakovosi. Esi ramus, nes atlikai viską, kas nuo tavęs priklauso, kad tokiomis sąlygomis gautum geriausią rezultatą.

– Dėkoju už pokalbį.