Kai liūdna, verta kažko paskanauti

 Kai liūdna, verta kažko paskanauti

Jorūnės Liutkienės nuotr.

Jorūnė LIUTKIENĖ

Nežinau ar man pritars dietologai, psichologai, gyvenimo būdo vadybininkai, visų horoskopų žinovai, piktos tetos ar kitokie žinovai, bet niekas taip nedžiugina, kaip skani porcija maisto. Net tie, kurie negamina, nemėgsta virti, kepti, čirškinti sau ir artimiesiems, suskysta pamatę kupiną indą ir įkvėpę jo aromato.

Kai liūdna, verta kažko paskanauti

Šiuo metu siaučiant net ne vienai, o kelioms − sezoninei, pošventinei ir pandeminei depresijoms – tai gali būti išsigelbėjimo būdas, tegul ir laikinas, tegul ir netobulas.

Neseniai kalbinta nė minutės sau neturinti ir dukroms užaugus maisto nebegaminanti kirpėja Rita Jucienė taip pat prisipažino, kad didžiausias džiaugsmas − kai draugės pasikviečia kažko skanaus paragauti.

Kai aš pati atriekiu draugei gabalą naminio savo pačios kepto „Napoleono“, pagal ypatingą krikšto mamos tetos Nijolės receptą,  ji net viso per vieną užsėdimą nesuvalgo, o padalinusi į kelias dalis – porciją užsišaldo ,,liūdnai dienai“. Ir ką? Toji diena ateina.

Todėl imkimės paprasto deserto su paprastais ingredientais. Šį kartą tai ,,Panna cotta“ su obuoliais.

Jorūnė Liutkienė: „Niekas taip nedžiugina, kaip skani porcija maisto“.

 Vengrės išradimas italų žemėje

,,Panna cotta“ itališkas desertas iš saldintos karvės pieno grietinėlės bei priedų suformuotas ją sutirštinus želatina. Kulinarinėse Italijos knygose randamas apie 1960 metus, įprasta manyti, kad pagamintas Pjemonte.

Tačiau interneto platybėse sklando nepatvirtintas mitas, jog pirmoji „Panna cotta“ buvo pagaminta vengrų tautybės moters, dar šimtmečio pradžioje gyvenusios Italijoje.

Kita įdomybė, kai kalbamės apie desertus, yra ta, kad mes neturime jokio ryškaus nei savo, nei svetimo deserto, kuris būtų tipiška mūsų krašto vizitinė kortelė. Kažkada galvojau, kad keptas obuolys, bet ir šis, pasirodo, yra žydų tautos sugalvotas skanėstas. Gerai nors tai, kad visada galime pagaminti su savais ingredientais ir stebinti išradingumu.

Kaip teisingai pagaminti

Pačią ,,Panna cott‘ą“ gaminu paprastai: į puodą supilu pieną ir grietinėlę, įpilu cukraus. Tik šį kartą aš naudojau cinamoninį cukrų. Jeigu neturite nusipirkę tokio paruošto cukraus, tiesiog dėkite cukrų ir įberkite cinamono. Pačios ,,Panna cottos“ nepersaldinu, nes bus gana saldus viršus. Dar įberiu žiupsnelį druskos ir kelis lašus vanilės esencijos.

Puodą užkaičiu ant vidutinės kaitros ir plakimo šluotele lengvai paplakdama pašildau. Tik neužvirkite. Grietinėlę reikia įkaitinti, bet neužvirti.

Tada sudedu šiltame virintame vandenyje pabrinkintą želatiną. 1 litrui vandens reikia apie 20 g želatinos, tačiau ,,Panna cota“ nors be jos ir negali, bet želatinos nemėgsta. Jos reikia nutaikyti tik tiek, kad masė nebūtų itin standi, o želatina ją vos prilaikytų. Tada ,,Panna cotta“ bus pati skaniausia.

Nepamirškite, kad jei ant viršaus dėsite uogienės sluoksnį, tai taip pat reikia apskaičiuoti, kad jis nepurptelėtų žemyn, o jei valgysite vien grietinėlę, be jokių priedų – galite dėti želatinos dar keliais gramais mažiau.

Kaip geriau patiekti?

Viską gerai išmaišau ir tol lengvai plaku, kol želatina ištirpsta iki galo. Pravėsinu, tada pasirenku indelius, kuriuose desertas bus patiektas. Nors klasikinio recepto gerbėjai sako, kad vis dėlto ,,Panna cott‘ą“  reiktų išimti iš indo, kuriame ji stingo, man skaniau ją valgyti iš paties indelio. Na, jei nuspręsite išiminėti desertą, tuomet jį įdėkite kelioms minutėms į karštą vandenį ir patiekite skystame padaže. Aš renkuosi neaukštus stiklinius indelius, iki pat viršaus pilu atvėsintą grietinėlę ir palieku sustingti. Tada ant jo paviršiaus dedu kupstą gaivumos.

Šį kartą – obuoliai. Mano meilė obuoliams dar niekada nenuvylė.  Obuolį nuplaunu, nusausinu ir preciziškai supjaustau mažais kubeliais, ketvirtį persimono taip pat. Į keptuvę supilu cukrų, užkaitinu, įdedu sviestą, į išsilydžiusią ir jau gerai kepančią masę pilu paruoštus vaisius.

Pirma obuolius, o persimoną šiek tiek vėliau. Jo taip gerai dar nepažįstu, o mano noras, kad išsilaikytų atskiros vaisių dalelės – kubeliai.

Viską patroškinu, gerai išsuku, bet stengiuosi neperkepti, kad nesutrupinčiau ir visko nepaversčiau vientisa mase.

Išimu iš indo, kuriame karamelizavau ir gerokai pravėsinu, bet neatšaldau. Įdarą dedu ant paruoštos sustingusios grietinėlės indeliuose. Man skanu, kai viršus dar truputį šiltas. Užberiu maltų riešutų ir migdolų drožlių.

Tokia obuolių, cinamono ir klasikinio itališko deserto kombinacija gimė ir netgi pavyko šaltą, tamsų žiemos vakarą ir kai labai norėjosi ne tik valgyti, bet ir gaminti. Paskui ,,pagooglinau“ − su obuoliais ,,Panna cottos“ neradau. Nepretenduoju į išradimą, nes atskiros dalys ir deriniai seniai jau išrasti, bet Jūs pamėginkite.

Cinamoninė „Panna cotta“ su obuoliais

Desertui reikės: 300 gramų 35 proc. riebumo grietinėlės, 200 ml pieno, 50 gramų cukraus, kelių lašelių vanilės esencijos, 20 gramų cinamono ir 10 gramų želatinos (apytikriai valgomasis šaukštas).

Obuolių kepurėlei: obuolio, ketvirčio persimono, dviejų kupinų šaukštų cukraus, 100 gramų sviesto.

Papuošimui:  migdolų drožlių, maltų riešutų.

Ir silkę galima paruošti kaip desertą

Yra žmonių, kurie nemėgsta saldžiai, bet silkę taip pat galima paruošti kaip desertą ir jis džiugins ne mažiau. Todėl improvizuokime ir lepinkimės.

Didelės silkės taurės

Kitaip patiekta silkė pirmiausia džiugina akį ir puošia stalą.

Šis receptas yra kaip žaidimas, improvizacija, vienus ingredientus galite keisti kitais − ieškoti geriausio skonio.

Pagrindas – silkės filė. Ją smukinu. Prisiminkite, kad užkandį valgysite iš taurės ir nebus kaip ingredientų susipjaustyti. Todėl preciziškai smulkiai pjaustykite silkę į kubelius. Pagardinkite žolelėmis. Aš naudoju nuplikytus čiobrelius.

Įberkite pipirų. Ir taip pat smulkiai supjaustykite svogūno galvą kubeliais bei vieną stiebą žalio svogūno laiško. Įmeskite kelias džiovintas spanguoles.

Masę permaišykite ir dėkite į aukštos taurės dugną. Ant viršaus dėkite smulkiai supjaustytą obuolį. Jį paskaninkime kardamono dulkėmis. Tada šį sluoksnį aš palaistau alyvuogių aliejumi.

Eilė žaliajam sluoksniui. Nuplautą ir nusausintą romaninės salotos lapą smulkinu juostelėmis, bet vėlgi labai plonomis ir ne per ilgomis. Pašlakstau baltojo vyno actu ir lengvai sumetu į aukštas taures kaip viršutinį sluoksnį. Užberiu maltų graikinių riešutų.

Prieš valgydamas sluoksnius kiekvienas ragautojas persimaišo individualiai. Toks patiekalas ne tik skanus, bet ir puošia šventinį stalą. Jei ruošiate tik sau, silkės galima pasigaminti šiek tiek  daugiau ir laikyti atskirame inde šaldytuve kelias dienas. O abu viršutinius sluoksnius pasiruošti prieš valgant.

Daug skaniau, kai salotos lapas šiugžda ir yra neapvytęs, o obuolys neišbrinkęs kitų ingredientų skoniais.  

Juoda duona kaip desertas

Jeigu bijote koronaviruso, nenorite eiti į parduotuvę, išleidote visus pinigus, bet vis tiek norite ko nors skanaus, paimkite kelis gerus šaukštus bet kokios naminės uogienės ar džemo. Tinka vyšnių, slyvų, braškių, juodųjų serbentų, netinka tik obuolių, kriaušių košės.

Dėkite uogienę į mažą prikaistuvį ir pastatykite ant lengvos ugnies. Svarbu, kad uogienė nebūtų skysta. Pakaitinkite ją inde, kad gerai įšiltų. Tada įmeskite vieną juodojo šokolado saldainį ar gabalėlį šokolado be priedų ir įdarų. Maišykite ir ištirpinkite jį kartu su šylančia uogiene.

Įpilkite šaukštelį romo ar brendžio. Nukaiskite, įberkite kardamono arba cinamono. Galima įlašinti vanilės esencijos, kas jums labiau patinka.

Tokį kremą atvėsinkite ir užsitepkite ant juodos duonos riekės, apiberkite migdolų drožlėmis. Arba galite kremą visiškai atvėsinti. Tada paimti juodos duonos riekeles ir gerai paskrudinti, o tuomet patepti jas anksčiau paruošta šokoladine uogiene. Tinka su juodos kavos puodeliu.

Turėdami rankose tokį gardų sumuštinį, nepajusite kaip aplankys gera nuotaika.

1 Komentaras

  • kaip skaniai parašyta….

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video