Ką veikia prezidentai, baigę prezidentavimą?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Liepos 6-oji – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Vienintelio Lietuvos karaliaus valdymas ir gyvenimas apipintas įvairiomis hipotezėmis ir mitais. Prezidentų gausa mūsų jauna valstybė taip pat pasigirti negali. O ir apie buvusių prezidentų veiklas žinome nedaug. Todėl šventinės dienos išvakarėse su Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriumi, vyriausiuoju mokslo darbuotoju dr. Tomu Janeliūnu kalbamės apie tai, ką gali, o ko galbūt privengia buvę Lietuvos prezidentai.

– Gerbiamas profesoriau, ką veikia, kokia veikla gali užsiimti prezidentai, baigę prezidentavimą?

– Yra turbūt du pagrindiniai keliai. Vienas iš jų – aktyvi politinė veikla. Labai dažnai tai būna tarptautinė veikla, susijusi su tarptautinėmis organizacijomis. Tokie žmonės yra labai vertinami kaip turintys didžiulę patirtį tarptautinėse derybose, įvairiuose tarptautiniuose formatuose, juos pažįsta, jie turi prikaupę nemažai prestižo ir kai kurios organizacijos tiesiog labai mielai juos priima kaip vadovus arba svarbius atstovus organizacijose.

Pozicijos, kurios jiems siūlomos, gali būti labai įvairios – vienos matomos daugiau, kitos – mažiau, bet buvusių prezidentų patirtis iš tiesų gali būti nesunkiai perkeliama į tarptautinį lygmenį.

Kita gana dažna kryptis – bandymas užsiimti kažkokia aktyvia visuomenine veikla: savo fondų steigimai, nevyriausybinių organizacijų kuravimas, parama joms ir pan., t.y. bandyti išnaudoti įgytą autoritetą, ypatingai nacionaliniu mastu ir, remiantis tuo autoritetu, padėti vykdyti kažkokias iniciatyvas, akcijas. Tai, kas galbūt gali būti daroma efektyviau negu šiaip, pavyzdžiui, Vyriausybės pateikėju ar pan.

– Žvelgiant į Lietuvos praktiką, kuri iš tiesų yra dar labai maža, kadencijas baigę prezidentai atgal į aktyvią politiką lyg ir negrįžo. Išskyrus a. a. Algirdą Brazauską, kuris po prezidentavimo tapo premjeru. Jo ekscelencija Valdas Adamkus tikriausiai daugiau visą laiką užsiima antrąja Jūsų paminėta veikla.

– Taip, iš tiesų Valdas Adamkus užsiima daugiau visuomenine veikla, kiek jam leidžia sveikata. Iš tiesų jis yra labai vertinamas kaip globėjas: ar renginių, ar organizacijų, kaip moralinis autoritetas, kuris gali sustiprinti kažkokią idėją ir skirti daugiau dėmesio tam.

– Jeigu kalbėtume apie vienintelę Lietuvos prezidentę moterį Dalią Grybauskaitę, ar ji užsiima kokia nors veikla – galbūt tokia, kur yra mažai matoma ir girdima, ar ji, baigusi savo prezidentavimą, tiesiog atsitraukė nuo visko?

– Aš manau, kad ji kurį laiką svarstė apie reikšmingą tarptautinę poziciją, buvo kalbų apie jos galimybes Europos Komisijoje užimti kažkokią reikšmingą vietą, bet kadangi tai nepavyko ir Europos Komisija buvo suformuota be jos, gali būti, kad D. Grybauskaitė turėjo kažkokį nusivylimo laikotarpį ar bandė ieškoti kitų galimybių.

Kiek aš suprantu, Lietuvos politika jai nėra labai įdomi ir ji nenori sietis su jokiomis politinėmis partijomis bei dalyvauja tik tuose renginiuose, kurie yra visiškai nepolitiški. Aišku, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose, kurių mes nelabai matome, bet jų yra. Ją dažnai kviečia kaip pranešėją, dalyvę, nes prezidentė tikrai buvo sukūrusi nemažą ryšių tinklą ir šiuo požiūriu tai buvo ir yra vienas didžiausių D. Grybauskaitės pranašumų, todėl ji, kiek žinau, gana dažnai keliauja, dalyvauja įvairiuose renginiuose, kurių mes gal nelabai ir pastebime.

– Tapimas prezidentu tarsi aukščiausias politinis laiptelis. Jūsų nuomone, ar buvę prezidentai  nejaučia psichologinio diskomforto, kad tarsi iš aukščiausios pozicijos jie turi vėl grįžti į įprastą gyvenimą, ieškotis „normalaus“ darbo?..

– Dažniausiai jiems jau nebereikia ieškotis darbo, nes jie pagal savo nuveiktus darbus arba gali nieko neveikti, arba veikti tik tai, kas jiems yra priimtina. Aišku, yra galimybių ir, jei tik būtų noras, sakykime, aktyviai toliau dalyvauti politinėje veikloje, kaip, pavyzdžiui, A. Brazauskas. Jis baigęs prezidento kadenciją ir partijai vadovavo, ir premjeru buvo, – tai tikrai neužkerta kelio. Buvęs prezidentas gali būti labai įvairiose pozicijose priklausomai nuo asmeninės ar partijos politinės sėkmės.  

Bet, aišku, galbūt yra tam tikra politinė kartelė, kurios nesinori nuleisti ir nesinori imtis kažkokių darbų, kurie prestižo ar įtakos prasme būtų gerokai mažiau vertinami. Tarkim, dirbti kažkokios Lietuvos valdžios institucijos vadovu ar būti eiliniu Seimo nariu prezidentui jau turbūt nėra labai komfortiška, nes jis tada jau kaip ir praranda savo įgytą moralinio autoriteto kapitalą.

Todėl kartais, matyt, yra geriau tą kapitalą saugoti neišbarstant, neskubėti su kažkokiais labai dažnais pasisakymais politinėmis temomis ir tik išskirtiniais atvejais įsitraukti į kažkokias diskusijas, kada jau tikrai reikia autoritetingo, moralinio balso ir tuomet visuomenė prisimena: taip, yra visa politikų masė ir yra išskirtiniai politikai, prezidentai, kurie yra vertinami labiau.

– Ar daug skirtumų yra tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, kurios jau turi ilgametę patirtį, vadovų veiklos po jų prezidentavimo?

– Ne, aš manau, kad yra lygiai taip pat. Kad ir, tarkim, pažiūrėjus į Baraką Obamą. Jis neužima kažkokios labai konkrečios pozicijos, bet jis dalyvauja įvairiose politinėse akcijose, daro įvairius pranešimus, keliauja po pasaulį, kalba tomis temomis, kuriomis nori kalbėti ir labai retai, minimaliai įtraukia tai į einamosios politikos kažkokius komentarus. Jo beveik nesimato komentuojant dabartinį prezidentą Joe Bideną ar buvusį prezidentą Donaldą Trumpą, bet sukaupęs moralinio kapitalo turinį jis išnaudoja šiek tiek kitiems tikslams.

– Užsiminėte, kad buvusiems prezidentams darbo ieškotis jau kaip ir nebereikia. Iš ko jie pragyvena? Ar buvę prezidentai gauna rentą visam gyvenimui?

– Taip, paprastai visi prezidentai, aišku, priklauso nuo šalies, bet dažniausiai yra užtikrinamos jų rentos ar kitaip įvardijamos pajamos, kad jiems nereikėtų rūpintis savo išlaikymu. Tai savotiškai padeda jiems apsisaugoti nuo nederamų įtakų, t.y. kad jų niekas nenupirktų, nepasamdytų kokios nors galbūt užsienio šalys.

– O kaip yra su antrosiomis buvusių prezidentų pusėmis: jos taip pat atsisako prieš tai buvusio darbo, dalyvauja prezidentų gyvenimuose. Aišku, ne taip aktyviai ir viešai kaip prezidentai, bet vis tiek yra matomi. Ar joms sudėtinga grįžti į įprastą gyvenimą? Kuo užsiima?

– Tikriausiai viskas priklauso nuo pasirinkimo. Priklauso nuo to, kiek aktyviai prezidentavimo laikotarpiu buvo vykdomos kažkokios veiklos, ar jos yra toliau tęsiamos. Bet, be abejo, jiems nėra kažkokių labai didelių suvaržymų, kurie galėtų daryti labai didelę įtaką tolimesniam veiklos pasirinkimui. Jos gali daryti bet ką, nėra įpareigotos visą laiką likti vadovų antrosiomis pusėmis.

– Ne paslaptis, jog net ir baigus prezidento kadenciją, jie toliau yra saugomi. Ar apsauga jiems netrukdo gyventi įprasto gyvenimo, juk vis tiek tai yra pašaliniai, svetimi žmonės? O gal buvę prezidentai gali jos tiesiog atsisakyti?

– Kiek žinau, ne, negali atsisakyti. Bet buvusių prezidentų apsauga yra gana minimali – paprastai vienas ar du žmonės ir jie nelenda į asmeninį gyvenimą, tiesiog dažniausiai lydi per kažkokius renginius arba, jei yra tokia galimybė, nuolat budi šalia gyvenamojo būsto. Kiek aš žinau, niekas tuo nesiskundžia.

– Jūsų nuomone, ar reikėtų prezidentams po kadencijų pabaigos suteikti daugiau galimybių grįžti į įprastą gyvenimą, ar viskas yra gerai taip, kaip yra dabar?

– Aš manau, kad viskas yra gana gerai sutvarkyta: prezidentams yra užtikrinama apsauga, jie turi galimybes rinktis tokią veiklą, kokią nori, gauna finansines išmokas, kurios leidžia jiems pakankamai gerai gyventi, na, o visa kita yra jų pačių pasirinkimas, kiek aktyviai, kryptingai dirbti kažkokį darbą. Gali būti, kad kiti tiesiog ilsisi, nes galbūt yra išsekinti intensyvaus darbo ir leisti savo gyvenimą tiesiog nebeužlipdami ant tos politinės viršūnės.