Į ūkį sėlina gervuogių vienvaldystė
Gervuogės – Editos ir Tado Rimkų ūkio karalienės. Joms, lepioms ir užgaidžioms, sutuoktiniai skiria gražiausius žodžius ir kasmet – vis daugiau žemės. „Gervuogės – mūsų mylimiausios, paties likimo atsiųstos uogos. Jei ne jos, negalėtume didžiuotis, kad turime nedidelį, tačiau skambaus pavadinimo – Rimkų ūkį“, – tvirtina jie.
Padiktavo paklausa
E. ir T. Rimkai gyvena Kauno priemiestyje. Jų ekologinis 4 ha ūkis – Šilalės rajone, Kaltinėnų seniūnijoje, Pelkių kaime. Kiekvieną savaitgalį, neretai ir dažniau sutuoktiniai su savo, kaip patys sako, išlauktu stebuklu – sūneliu – skuba į ūkį darbuotis. Čia bitininkauja, puoselėja 30 a avietyną, 20 a braškyną ir 50 a gervuogyną.
Rimkų ūkio šviežias ir liofilizuotas (šalčiu džiovintas) uogas pamėgo žmonės, norintys maitintis sveikatai palankiais produktais. Tarp klientų – daug jaunų žmonių. Nuo jų poreikių ir prasidėjo E. ir T. Rimkų ūkis.
„Tado tėvai gyvena Kaltinėnuose. Jų žemėje Pelkėse abu užsiaugindavome sveikų – chemikalais nepurkštų – uogų. Gyvendami Kauno priemiestyje, kur kuriasi jaunos šeimos, pastebėjome, kad jos domisi sveika gyvensena ir ieško natūraliai užaugintų maisto produktų. Jų nori kuo įvairesnių. Mamytėms labai svarbu tokiais produktais maitinti vaikučius“, – E. Rimkienė mini aplinkybes, kurios ją su vyru prieš maždaug šešerius metus paskatino susimąstyti, ko labai vertingo ir reto vertėtų natūraliai užauginti ir parduoti.
Jaunoji pora, norėdama atsakyti į šį klausimą, daug skaitė. „Ieškojome augalo, kuris žmogaus organizmui duoda daugiausia naudos. Pagaliau nusprendėme auginti gervuoges. Mat sužinojome, jog jose vitaminų ir mikroelementų yra daugiau nei kitose uogose, – pasakoja Edita. – Pirmuosius gervuogių daigus pasodinome prieš penkerius metus. Tada mažai kas Lietuvoje augino gervuoges.
Dabar padaugėjo besidominčiųjų jų auginimu. Braškės – šalyje populiariausios uogos. Tačiau vis daugiau gyventojų renkasi gervuoges, nes žino, jog jos organizmui naudingesnės nei desertinės braškės.“
[quote author=“Aut. past.“]Rimkų ūkio šviežias ir liofilizuotas (šalčiu džiovintas) uogas pamėgo žmonės, norintys maitintis sveikatai palankiais produktais. Tarp klientų – daug jaunų žmonių. Nuo jų poreikių ir prasidėjo E. ir T. Rimkų ūkis.[/quote]
Derlių duoda negreitai
Pasak E. Rimkienės, gervuogės – lepios. Norint jas sėkmingai auginti, reikia daug žinių, įgūdžių, darbo ir lėšų. Kol pasodinti daigeliai pradeda duoti derlių, praeina 3–4 metai. Lig tol prie jų daug darbo, o naudos – jokios.
„Kultūrinės gervuogių veislės sunkiai adaptuojasi Lietuvoje – bijo šalnų, ypač pavasarinių. Su nerimu laukiame, ar visos mūsų gervuogės šįmet pražys. Juk pumpuriukai buvo prasiskleidę, kai juos prieš dvi savaites užklupo šalnos“, – sako Edita.
Ji su vyru augina penkių veislių gervuoges. Vienos iš jų – dygliuotos, kitos – bedyglės. Visų daigeliai pasodinti į gerai įdirbtą žemę eilėmis. Jose tarp kelių dešimčių sodinukų įkalti stulpai, tarp jų ištempta viela. Prie jos pririšti augalo stiebai, kad nekristų ir nelūžtų. Gervuogės užauga iki 3 m aukščio.
„Bedyglių gervuogių uogos didesnės, todėl pirkėjų akiai galbūt patrauklesnės. Tačiau jos rūgštokos – ne tokios skanios, kaip dygliuotų gervuogių uogos. Dygliuotųjų auginame daugiau, nepaisydami, kad jas skinant ilgi, aštrūs krūmų spygliai skaudžiai braižo net pirštinėtas rankas“, – aiškina moteris. Esą dygliuotąsias gervuoges ir prižiūrėti sunkiau nei bedygles.
Ir dygliuotosios, ir bedyglės gervuogės kasmet išleidžia naujų stiebų. Jie dera kitais metais. Seni stiebai kitąmet nedera, todėl lapkričio pabaigoje, kai augalas užmiega, iškerpami. Dygliuotosios gervuogės, skirtingai nei bedyglės, leidžia ilgas badančias šakas ir į šonus.
„Jas būtina trumpinti. Jei netrumpinsime, į uogyną neįeisime, – sako E. Rimkienė ir mini kitus gervuogyno darbus: – Reikia ravėti, mulčiuoti, šienauti, genėti, laistyti. Be laistymo sistemos neišsiverstume – jei gervuogių nuolat nelaistysi, derliaus neturėsi. Jų netręšiame.“
[quote author=“E. Rimkienė“]Braškės – šalyje populiariausios uogos. Tačiau vis daugiau gyventojų renkasi gervuoges, nes žino, jog jos organizmui naudingesnės nei desertinės braškės.[/quote]
Ilgisi gamtos
E. ir T. Rimkai kasmet plečia gervuogyną. Stengiasi gervuoges paversti pagrindine auginama kultūra. Sutuoktiniai tiki, kad, kai ši svajonė išsipildys, lemtingai pasisuks jų gyvenimas. Kaip pasisuks, aiškėja iš Editos apibendrintų minčių apie ūkį.
„Uogyną puoselėjame savo jėgomis. Judėti pirmyn labiausiai motyvuoja rezultatas, kai skiname skanias, prisirpusias uogas. Dar daugiau vidinio pasitenkinimo kyla, iš pirkėjų išgirdus geriausius ir nuoširdžiausius atsiliepimus, – sako E. Rimkienė. – Važinėti į ūkį nesunku. Kelionė trunka apie valandą. Per tą laiką spėjame aptarti darbus ir ateities planus. Ketiname ūkyje įkurti vasaros rezidenciją, kad su šeima galėtume kuo daugiau laiko praleisti gamtoje.“
E. Rimkienė teigia, kad ūkis – jų papildoma veikla, laisvalaikis. Dirba abu: vyras – projektų vadovu, ji – apskaitininke. Kol kas šiuos darbus pavyksta suderinti su ūkininkavimu. Išplėtę ūkį, galės vien tik ūkininkauti. Tokia yra jų svajonė. Labai tiki, kad ji išsipildys.
„Mane ir vyrą gamta supa nuo mažens. Mūsų seneliai gyveno kaime. Tad mumyse, matyt, nuo vaikystės užsimezgė ryšys su gamta. Abu kapstydavomės darže, skindavome daržoves, uogas ir vaisius – padėdavome seneliams. Tadas dar mažas daug sužinojo apie bites, nes kaimynas jį pasiimdavo į savo bityną“, – atvirauja Edita.
Užaugintos su meile
„Kai rytą pabudusi mąsčiau apie greitai bėgantį laiką, mintys nukrypo į mūsų – Rimkų šeimos – uogų ūkio pradžią. Supratau, kad kartais idėją atneša pats likimas, – toliau mintija E. Rimkienė. – Mažytis žemės plotelis, kuriame norėjome savo šeimai užauginti sveikų ir skanių uogų, virto nedideliu ūkiu, kurį skambiai vadiname Rimkų ūkiu.“
Tarp artimiausių E. ir T. Rimkų planų – ūkyje įsivesti elektrą, įsirengti vandens gręžinį. Kol kas vanduo į gervuogyną atiteka iš tvenkinio. „Po metų kitų ketiname iš gervuogių uogų spausti sultis, virti uogienę, ji labai skani“, – tolesnius planus dėlioja Edita ir patikina: – Mūsų ūkyje kasmet turėtų daugėti gervuogių. Jos galbūt išstums kitus uogienojus, tačiau bitynas tikrai liks.“
