Jos gyvenime liūdesiui vietos nėra

„Prisimenu gimtinę, namus. Mintys nuklysta, atsiranda ilgesys. Ypač, kai aplankau artimųjų kapus. Žinoma, negerai tuo liūdesiu gyventi. Man sako: tavo eilės gražios, bet liūdnos. Bet palaukit, ar to liūdesio gyvenime nėra, ar viskas jau čia taip džiugu?..

Aišku, pabudai – ir džiaukis, kad pabudai, kad tave pasitiko rytas. Vakare eini miegoti – vėl kaip gera, nes tikiesi, kad rytą vėl pabusi…

Ne, aš sakau – liūdesiui dabar manyje vietos nelieka. Tikiuosi, netekčių nebus“, – teigia Kėdainių krašto poetė, šiais metais išleistos poezijos knygos „Vėjo šnabždesiai“ autorė Irena Dumbliauskaitė-Paplauskienė.

Pirmieji eilėraščiai – anūkei

Irena Paplauskienė – dzūkė nuo Alytaus krašto, beveik prieš pusšimtį metų atvykusi į Kėdainius pagal paskyrimą po buhalterijos studijų baigimo ir visą laiką išdirbusi vienoje darbovietėje.

Jau mokykloje pasireiškė literatūriniai Irenos sugebėjimai – sekdavosi rašinėliai, kurdavo tekstus renginiams. Vėliau ir darbe tekdavo rengti įvairius prisistatymus. O jos pirmieji eilėraščiai buvo skirti vaikams.

„Pradėjau rašyti, kai mažesnei anūkei buvo šešeri metai. Ji mėgdavo lėkti žiūrėti į pašto dėžutę, ar nėra kokio laiško, laikraščio. Kad ji veltui nelakstytų, dukra manęs paprašė, kad įdėčiau laiškelių. Taip ir dariau, o kai nežinojau, ką rašyti, pradėjau eiliuoti, – apie savo kelią į poeziją pasakojo I. Paplauskienė. – Tie sukurti vaikiški eilėraščiai vėliau man pravertė – socialiniuose tinkluose buvo surengtas tarptautinis vaikų poezijos konkursas „Yra tokia šalis – vaikystė–, ir aš tapau laureate, patekau į geriausiųjų penketuką.“

Būdas nukreipti mintis

Pradėjusi nuo eilėraščių vaikams, Irena, kaip pati sako, užsikabino, pajuto, kaip atsiveria jos vidus ir norisi kažką atiduoti iš savęs.

„Tas mano rašymas, kaip aš sakau, toks „buhalterinis“ – senovinis, eiliuotas, arba, kitaip tariant, toks, kad iš kiekvieno eilėraščio galima dainą sukurti.

Man turi būti ritmas, rimas, man turi jaustis, kad aš rašau eilėraštį, ir turi būti vystomas kažkoks siužetas. Stengiuosi, kaip man atrodo, ieškoti įvairovės, kad žodžiai dažnai nesikartotų.

Rašant reikia ramybės, atsipalaidavimo. Visą laiką mano rankinėje – tušinukas ir popieriaus lapas – kiekvieną įplaukusią mintį užsirašau, net ir sustojusi gatvėje. O kai prisėdu rašyti, būna, kad mintis nesirutulioja, tuomet ją palieku, o po kiek laiko vėl grįžus atsiranda cinkelis, ir tos mintys lengvai dėliojasi, – pasakoja Irena. – Dabar, kai nebedirbu, poezija man reikalinga – kad nepradėtų kažkokios kvailos mintys suktis, kad nepradėtų, liaudiškai sakant, „važiuoti stogas“. Džiaugiuosi, kad atradau būdą savo mintis nukreipti man patogia linkme.“

Netektys

I. Paplauskienės gyvenimas paženklintas netekčių – išėjo tėvas, mama, po to brolis – visi mirė nuo širdies ligų. Todėl kapinėse Irena dažnas svečias.

„Neramu – kai aš išeisiu, kas tuos kapus tvarkys, žiūrės… Aišku, dukra padeda, apsodina, bet man atrodo, niekas taip nesutvarkys, kaip aš – kruopščiai, neskubėdama, – kalbėjo Irena. – O ten toks pušynas! Voverytės strikinėja, geniukai kaukši, paukščiukai – tokia palaima, atrodo, tarsi pakyli į orą, į tas pušis, į debesis, ir matai brangių artimųjų akis…“

Žavisi visais metų laikais

I. Paplauskienė tikina, kad įkvėpimą kurti jai žadina visi metų laikai.

„Žiemą labai mėgstu šerkšną. Be galo galiu stovėti ir žiūrėti į apšerkšnijusius medžius, ypač miške – į egles ir pušis. Patinka ruduo, kai dega klevai, tas liepsnojimas jų lapų, spalvų keitimasis… O kokios gelstančių beržų kasos – čia gelsva nutįsusi šaka, čia žalsva…

Po langais augo beržas, deja, po rekonstrukcijos jį panaikino, suprantu, kad reikia plėsti mašinų stovėjimo aikšteles, bet kaip man jo gaila!

Vasara – saulė, gamta, gėlės, plazdantys kvietrugiai… Kregždučių skrydžiai po langais. Su sparnais man braižo stiklą – kaip gražu! Nuo ryto prabundi – jos jau miglas ant sparnų nešioja, anksti pabunda.

Pavasaris – ta žaluma, žalios skraistės skleidžiasi ant medžių, gyvybė bunda.. .Kaip nesigėrėti?.. Viskas gražu, – teigė Irena. – Aišku, metai kaupiasi, bet vidumi, širdimi atsigauni. Vis kitomis akimis žiūri į viską. Ir taip kiekvienais metais…“

Lyrikė

Pašnekovė sako esanti lyrikė iki pat šaknų. Jos kūryboje vyrauja gamtos, laiko ir, žinoma, jausmų, kas labai aktualu poeziją skaitančioms moterims, temos.

„Aš negaliu rašyti to, kas man nepažįstama, kai reikia į kažką gilintis, domėtis. Gal to ryžto, ar laiko mažai… Pavyzdžiui, apie visatą, dangų, apie tą patį Dievą… Aš negaliu, nesiriša tos mintys – ten jau reikia mokėti, reikia žinoti…“ – samprotauja Irena.

Ji užaugo šeimoje, kurioje nebuvo puoselėjamos krikščioniškos tradicijos. Tėvas buvo partietis, komunistas, griežtai niekuo netikėjo. Todėl ir Irena sakosi nesanti prie labai tikinčiųjų.

„Aš ne prieš bažnyčią, ne prieš Dievą, nes niekas nežinom, kaip ir kas ten yra. Man bažnyčioje ramu, ten galiu susikaupti ir atsipalaiduoti, pamąstyti apie gyvenimą ir jo prasmę. Bažnyčia nieko blogo nedaro, – kalbėjo Irena. – Yra daug klaidų, mes – ne neklystantys. Bus du keliai, bet pasirinkti reikės tik vieną, nes dviem iš karto nežengsi. Renkiesi, kaip tau atrodo tuo metu geriau. O išeina kaip išeina.“

Išleido knygą

I. Paplauskienė dalyvauja Kėdainių krašto literatų sambūrio, kuriam vadovauja Genė Sereikienė, veikloje, jos pirmieji kūriniai buvo atspausdinti laikraštyje „Rinkos aikštė“, vėliau savo eilėraščius ji publikavo almanachuose „Kaip skamba gyvenimas“ bei „Apie tave ir tau, tėvyne“, skirtame Lietuvos šimtmečiui paminėti.

Poezijos grupės „POEZIJA – gražios eilės, mintys, žodžiai…“ paskelbtame vieno eilėraščio konkurse „Šią vasarą kuždėsiu tau drugiais“ poetė gavo sertifikatą už subtilią meninę raišką. Tai paskatino ją nesustoti, judėti ir eiti pirmyn. 

„Rašinėjau lyg ir sau, leidau tokias kompiuterines knygeles, kad neišsimėtytų eilėraščiai. O paskui pagalvojau, kad reikia gyvenime palikti pėdsaką, ir išleidau poezijos knygą „Vėjo šnabždesiai“ – ji sudaryta nuo eilių apie pavasarį iki žiemos“, – sakė Irena.

Šiais metais išleistą knygą autorė pristatė Kėdainių krašto literatų sambūrio, kurio veikloje ji dalyvauja, vasaros poezijos šventėje „Ten, kur poezija virsta malda“ bei Labūnavos bendruomenės poezijos ir muzikos vakare „Pasiutpolkė su laiku“.

Ateities planai

„Po pirmosios knygos pristatymo mano anūkė pasakė: „Močiute, nepadaryk antros klaidos“. ,,Tai kokią aš klaidą galiu padaryti?“ – klausiu jos. – ,,Pagimdžiusi vieną dukrą ir išleidusi vieną knygą“. Taigi, esu įpareigota. Kadangi vėl prisikaupė eilėraščių, manau, kad kitais metais gims nauja knyga, kurią skirsiu savo anūkei, – planais dalijosi Irena. – O gal ir pasakėčią „Raibių šeimynėlė“, skirtą vaikams, išleisiu. Mano anūkės labai gražiai piešia, o viena iš jų studijuoja įvaizdžio dizainą, tikiuosi, kad padės iliustruojant knygą.“

I. Paplauskienės eilėraštis „Ieškok manęs“

ieškok

manęs lietaus laše

per šaltą

stiklą tyliai riedant

pražydusios

obels žiede

žolės

daige ištirpus

sniegui

atrask

mane tu ilgesy

kai širdyje

vaitos vien skausmas

kai pūgos šėls

vaitos naktim…

o gal

džiaugsme mane

pajausi

pašauk

kada išblės viltis

širdy liks

vien sustingęs gruodas

kai svajones

sutryps lemtis

suplėšys į skutus

paguodą

ieškok manęs…