Jausmingus eilėraščius kuriantis kėdainietis: „Visada buvau romantikas“

Kėdainių Šekspyras. Taip mintyse pavadinu Rimantą BARKAUSKĄ (60), su kuriuo Valentino dienos proga susėdame pasklaidyti apie meilę jo rašomos poezijos. Šis kūrybinis atsivėrimas taps staigmena daugeliui – ne tik Rimanto draugams, bendradarbiams ar pažįstamiems, bet netgi ir dviem sūnums. „Apie tai, kad rašau eilėraščius, žino žmona ir pora bendradarbių, kurioms esu parodęs po vieną kitą posmą“, – atskleidžia iki šiol paslaptyje savo kūrybą saugojęs romantiškos sielos kėdainietis.

Pirmas eilėraštis – dar jaunystėje

Rimantas atverčia sąsiuvinį, kuriame dailia ir itin aiškia rašysena sugulę iš juodraščių tvarkingai perrašyti jausmingų eilių posmai.

„Nuo jaunystės buvau romantikas, – šypsodamasis taria Rimantas, pirmą eilėraštį parašęs dar tarnybos sovietinėje armijoje metais. – Tarnauti teko Kazachstane. Man, truputį jautresnės sielos žmogui, armija buvo kaip kalėjimas. Ten patirti psichologiniai sukrėtimai dar labiau sustiprino namų ilgesį. Ši būsena ir įkvėpė prabilti eilėmis. Taip parašiau pirmą eilėraštį, kuris daugelį metų tebuvo vienintelis.

Prieš 8–10 metų trumpai – apie porą mėnesių – vėl buvo aplankęs įkvėpimas rašyti. Labai gaila, kad tada sukurtos eilės pasimetė, – sako Rimantas, dabar išgyvenantis ilgiausią kūrybinį laikotarpį. – Prieš dvejus metus vėl atsirado neatlėgstantis noras rašyti eiles – kaip kokia liga, – nusistebi kėdainietis. – Kai pajuntu įkvėpimą, nebėgu nuo kūrybos – rašau. Pastebėjau, kad poezijos rašymas taurina sielą.“

Tarsi aktorius ir jo vaidmuo

Rimantas domisi lietuvių poetų kūryba ir biografijomis. Skaitydamas visuotinai pripažintų klasikų eiles, kėdainietis ne tik semiasi įkvėpimo, tačiau ir mokosi rašymo bei subtilios minties perteikimo meistrystės.

„Būna, jog kurdamas į eilėraščio siužetą mintyse pasineriu išties giliai ir jausmingai – tarsi aktorius į atliekamą vaidmenį, – poezijos rašymo užkulisius atskleidžia Rimantas. – Ne visi eilėraščių siužetai įkvėpti tikrų gyvenimo įvykių, dalis – išgalvoti kaip menininkui pasitelkus fantaziją.

Vis tik jei reikėtų nuolat išgyventi tokias stiprias emocijas, o ypač slegiančias ar skausmingas – rašymas nualintų sielą ir išsekintų psichologiškai.“

Rimantas domisi lietuvių poetų kūryba ir biografijomis. Skaitydamas visuotinai pripažintų klasikų eiles, kėdainietis ne tik semiasi įkvėpimo, tačiau ir mokosi rašymo bei subtilios minties perteikimo meistrystės.

Aut. past.

Eilėraščius rašė ir teta

Nors Rimanto giminėje artimųjų, uždirbusių duoną iš meno, nebuvo, tačiau polinkį mėgėjiškai kūrybai turėjusių šeimos narių pašnekovas suskaičiuoja bent du.

„Mano a. a. teta rašė eilėraščius apie tremtį. Dabar būtų įdomu paskaityti, bet nežinau, ar jie beišlikę, – svarsto Rimantas. – O tėvukas mėgo pagroti armonika. Nebuvo muzikantas. Gyveno kaime, todėl reikėjo daug dirbti, bet laisvalaikiu, nors įgūdžiai buvo kuklūs, mielai grodavo.

Taip pat tėvukas buvo ir labai aršus sporto mėgėjas. Futbolas jam buvo sporto šaka numeris vienas, dar domėjosi krepšiniu ir ledo rituliu. O mes, būdami vaikai, anuomet ledo ritulį žaisdavome ant užšalusių kūdrų.“

Stipri netrukus 90-metį švęsiančio Rimanto tėčio aistra sportui bei kūrybai įsitvirtino šeimos kraujyje ir per vyriškąją giminės liniją daugiau ar mažiau tapo paveldima. Puikią formą palaikantis Rimantas daug dėmesio skiria judriam gyvenimo būdui, o abiejų pašnekovo sūnų futbolo bei krepšinio varžybose iškovoti trofėjai išdidžiai puošia namų erdves.

„Būna, jog kurdamas į eilėraščio siužetą mintyse pasineriu išties giliai ir jausmingai – tarsi aktorius į atliekamą vaidmenį. Ne visi eilėraščių siužetai įkvėpti tikrų gyvenimo įvykių, dalis – išgalvoti kaip menininkui pasitelkus fantaziją.

Rimantas

Dzūko meditacija

Rimantas – Dzūkijos grynuolis: pašnekovo mama kilusi iš Kibyšių kaimo, netoli žymiosios Merkinės, o tėtis – iš Lazdijų rajone esančio Kapčiamiesčio. Gimęs Varėnos krašte, vėliau Rimantas augo Lazdijų rajone.

Vaizdinga Dzūkijos gamta švelniai ugdė kūrybišką, ne tik išoriniam pasauliui, tačiau ir vidiniams išgyvenimams jautrią bei itin pastabią sielą.

Kaip ir kiekvienas dzūkas, Rimantas mėgsta grybauti ir uogauti. Maža to, šias veiklas pašnekovas netgi prilygina meditacijai.

„Uogavimas vyrui galbūt ir nėra labai tipiškas užsiėmimas. Bet aš dzūkas ir skabydamas uogas rankomis tarsi pasineriu į meditaciją, – šypsosi jis. – Kol mama dar buvo gyva, kartu dažnai eidavome į mišką rinkti grybų ar uogų. Ji visada mane aplenkdavo ir rasdavo daugiau grybų. Miško ir džiaugsmo grybauti mama neatsisakė net sirgdama sunkia kraujo liga. Išėjo iš šio pasaulio būdama 86-erių.“

„Prieš dvejus metus vėl atsirado neatlėgstantis noras rašyti eiles – kaip kokia liga, – nusistebi kėdainietis. – Kai pajuntu įkvėpimą, nebėgu nuo kūrybos – rašau. Pastebėjau, kad poezijos rašymas taurina sielą.“

Rimantas

Dėl meilės įsikūrė Aukštaitijoje

Romantiškasis dzūkas dosnius savo krašto miškų horizontus dėl meilės iškeitė į Lietuvos vidurio lygumas ir įsikūrė Kėdainiuose.

„Dzūkijos miškų gal ir trūksta, bet merginos Kėdainių krašte – vienos gražiausių, – nusijuokia apie meilę rašantis Rimantas, o juokus atidėjęs į šalį didžiuodamasis prabyla apie daugiau kaip tris dešimtmečius skaičiuojančią santuoką. – Turiu nuostabią žmoną. Nors abu esame labai skirtingi – aš meniškos sielos, o ji racionalus, žemiškas žmogus, tačiau esu žmonai labai dėkingas, kad ji taip kantriai pakenčia mano kūrybingą dūšią. Labai branginame vienas kitą ir savo šeimą.

Šį rudenį minėsime 34-ąją santuokos sukaktį. Užauginome du sūnus: vienas su šeima gyvena Kaune, turime anūką, o kitas sūnus gyvenimą kuria sostinėje.“

20 metų toje pačioje darbovietėje

Rimantas anuomet baigė Miškų technikumą ir įgijo miškininko profesiją. Vis tik jau daugiau kaip 20 metų jis dirba „Dadu“ ledus gaminančiame UAB „Vikeda“ fabrike.

„Esu operatorius – dirbu prie krosnies, – paprastai paaiškina Rimantas. – Kepame vaflinius indelius.“

Galbūt stabili bei užtikrina ilgametė karjeros tėkmė kėdainiečio širdyje ir pabudino nenuslūgstančią kūrybinę bangą. O kol mintyse bręsta nauji posmai, Rimantas rūpinasi sveikata ir renkasi aktyvų laisvalaikį.

„Gyvenu netoli „Aušros“ progimnazijos, todėl nueinu pasimankštinti su mokyklos stadione esančiais lauko treniruokliais. Atlieku jėgos, ištvermės pratimus.

Taip pat mėgstu ilgus pasivaikščiojimus. Anksčiau vienu kartu įveikdavau ir 22-iejų kilometrų trasas. Pavyzdžiui, nuo namų nueidavau pėsčiųjų taku palei Pašilių sodus iki pat pabaigos, tada dar iki evangelikų reformatų bažnyčios Kėdainių senamiestyje, grįždavau iki Pelėdnagių žiedo ir namo.

Prieš ketverius metus į tokius ilgus pasivaikščiojimus išsiruošdavau net ir prieš naktinę pamainą darbe. Dabar jau save labiau patausoju ir renkuosi trumpesnes distancijas“, – apie kasdienybės rutiną, kurioje darniai telpa tiek kūną, tiek sielą praturtinantys užsiėmimai, papasakoja Rimantas, o mums atsisveikinant pažada prieš dvejus metus į jo gyvenimą sugrįžusias kūrybines mūzas saugoti kiek galėdamas ilgiau.