Iš meilės Žmogui ir Dievui: gyvenimo scenarijai ir paveikslai

Rytas TAMAŠAUSKAS

Istorijos tėkmė ir tėvas Stanislovas OFM Cap – kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis (1918–2005) kūrė asmens gyvenimo scenarijų. Mes, buvę šalia ar pagaliau gal tik vieną akimirką pažinę asmenį, irgi kuriame istoriją apie tėvą Stanislovą. Vieni išskiria tėvo Stanislovo buvimą (tarnystę) kitiems, kiti pastebi, kad Dotnuvoje buvo bandymų užuomazgų, tačiau nesuburta tiek tvirtų kapucinų vienuolijos pasekėjų, tiek nesutelkta savęs vertų darbų tęsėjų. Vieni tėvą Stanislovą įsidėmėjo sambūriuose. Pripažinkim, buvo įvairių prieštaringų Bažnyčios, žmonių vertinimų dėl tėvo Stanislovo dalyvavimo pilietinėse, visuomeninėse ar verslo akcijose, dėl viešų pasisakymų renginiuose, spaudoje ar televizijoje, dėl kylančios prieštaros tarp Bažnyčios normų ir tarp atvirai žodžiais ir veiksmais deklaruotų pozicijų liberaliau teikiant sakramentus. Tėvo Stanislovo elgsena ne visuomet sutapdavo su Bažnyčios ir valstybės hierarchijos matymais ir sprendimais, beje, ir kai kurių parapijiečių vertinta kaip „klaidžiojimai“.

Ne visada buvo paklusnus

Ne visada buvo paklusnus Bažnyčios hierarchams, ne visada buvo idealus bažnytinės kanceliarijos darbuotojas, sakydavo ne pavėjui nuskriejančią nuomonę socialiniais ir ekonominiais valstybės ir bažnyčios klausimais, atvirai (kartais netgi, sakyčiau, deklaratyviai, pasimėgaudamas) rėmė kairųjį pažiūrų sparną, todėl buvo kai kam ir (ne)patogus, kiti suirzdavę, tarsi nepalaimindavę.

Kalbėjosi su visais atėjusiais, todėl kitų išpeštas atviras žodis ar užfiksuotas kadras neretai buvo kryptingai dėliojamas į iš anksto numatytus kontekstus; galbūt sąmoningai buvo pasinaudojama autoritetu, kai kurios spaudos priemonės iš tėvo Stanislovo pasigriebdavo ir vis plėtojo vieną ir tą pačią temą.

Būta ir manipuliacijų juo arba netgi sąmoningo kalbamojo asmens apsimetimo naivuoliu… Bet pripažinkime: pasakyti tai, ką galvoji, gali tik laisvos sąžinės, ne sraigtų žmogus.

Pagal vienuolio regulą privalėdamas paklusti Bažnyčios vyresnybei (apie tai ir nesyk viešai išsitarė po hierarchų pabarimų, lyg ir viešindamas nusižeminimą, pripažįstamą kaltę ar nusidėjimus; tačiau ar konfliktinės situacijos buvo išsprendžiamos?) ir nesieti veiklos su politikavimu, bet kalbėjo apie tai, kas neramino tuo laikmečiu, svarstė dėl kitokių Lietuvos pasirinkimo galimybių (vienu metu pabiro dėl pasirinkimo apie NATO, armiją; dar tuosyk aitrino situacijas vieši kunigo paatviravimai televizijai apie moteris). Negalėčiau tvirtinti, kad vyko polilogas. Dėl paviešintų Bažnyčios ir dalies kunigų viešų nuostatų ir priekaištų būta ir asmens dramatizmo, tėvas Stanislovas tai išgyveno (asmeninės patirtys 2002 m. vasarą: sudirgęs). Todėl nebūtinai rasdavo gausų būrį šalininkų.

Šiandien gal ne tiek būtų prasminga svarstyti ar įvertinti, kaip reaguota, – svarbu, kad tąsyk įsiklausyta į budinčiojo mintį, aptarti veiksmai, nes tėvas Stanislovas, jo moraliniai pasirinkimai ir apsisprendimai buvo reikšmingi.

Stebuklingas žmogus

Kai kam dar gyvas tėvas Stanislovas tapęs ženklu, simboliu, mitu, legenda, dotnuviai yra išsitarę – stebuklingas žmogus.

Dar kai kurie, besiveržiantieji susitikti, pamatyti, išgirsti, iš dalies buvo minios elgsenos, laikmečio mados įkaitai ar netgi aukos, nes telkėsi ne konkrečioje Bažnyčios bendruomenėje, o įtikėję sielos ir kūno perversmais, kai išvys ypatingų galių turintį kunigą, kai pabus tarsi gerųjų aurų apgobtoje aplinkoje (nors tėvas Stanislovas dar 1962 m. pamoksle bylojęs: nebėgiokite ten, kur simpatiškesnis kunigas, kur poetiškesnis pamokslas).

Beje, geram žodžiui irgi nebuvo abejingas. Štai asmeniškos patirties epizodas 1999 m. Po vieno susitikimo su mokiniais Akademijoje tėvui Stanislovui dovanojome kraštotyros rinkinį apie 1996-ųjų mokinių ekspediciją Paberžėje. Rinkinyje buvo gausu tekstų iš Užupės kaimo (tai kaimas už kelių kilometrų nuo Paberžės), tarp jų – keturi pasakojimai buvo apie tėvą Stanislovą. Jis po kurio laiko susitikęs išsitarė: Perskaičiau, ką padovanojot, ir kadangi ten apie save radau, nuvažiavau po daugelio metų į Užupės kaimą.

Darbai Žmogui ir Dievui

Kunigas Dobrovolskis į Dotnuvą atvyko turėdamas 71 metus. Tuo pačiu po daugelio metų sugrįžo į vienuolijos gyvenimą. Dotnuva tapo didžiąja gyvenimo stotimi.

1990 m. bendramokslio, bičiulio, Lietuvos katalikų Bažnyčios vadovo kardinolo Vincento Sladkevičiaus paskirtas kurti ir vadovauti kapucinų vienuolynui. 1990–2002 m. Dotnuvoje veikė Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolynas (trumpiau – kapucinų vienuolynas), iš pradžių čia buvo atkurto Kapucinų ordino centras. Beje, kardinolas buvęs tėvo Stanislovo priedanga. Teko patirti: tėvas Stanislovas besišypsodamas išsitarė Aš nieko nebijau, nes kardinolas globojęs. Bet apie 1994 metus Kauno arkivyskupijos hierarchų vieši tėvo Stanislovo vertinimai ypač keičiasi.

Tėvas Stanislovas ne tik vadovavo Dotnuvos kapucinų vienuolynui, bet buvo ir Dotnuvos bažnyčios klebonas ir parapijos šeimininkas.

Vartome bažnyčios archyve esantį 1990–2002 metų sąsiuvinį, kurį tėvas Stanislovas pavadino „Kronika“. Pasakojama trečiuoju asmeniu, tarsi žvelgiant iš šalies; be asmeniškumų rašė Dotnuvos bažnyčios ir parapijos, kapucinų vienuolijos istoriją. Kelios pradžios datos. Į Dotnuvą paskirtas 1990 m. birželio 15 d.; į bernardinų vienuolyno apleistus, beglobius pastatus atvyko liepos 10 d. (10 liepos pradėtas vienuolinis brev.(ijorijaus) kalbėjimas); oficialiai bažnyčia ir parapija perduota liepos 15 d.; 22 liepos naujasis klebonas fr[ater]. Stanislovas su djakonu fr. Pranciškumi pradėjo eiti pareigas. Paskutinieji įrašai: Klebono sveikata vis silpnėja. 2002 kovo 28 raštu jis atleidžiamas iš klebono pareigų Dotnuvoje. Jis balandžio 7 d. užima Paberžės špitolę ir pareigas.

Tarsi klebono dienoraštis, nes glaustai rašoma apie suteiktus sakramentus, pamaldas, vizitacijas, patarnavimus Šlapaberžėje, Gudžiūnuose, Paberžėje, Pilionių ir Vainotiškių koplyčiose, registruojami atlikti darbai Dotnuvos bažnyčioje, šventoriuje, vienuolyne (tai ypač vertinga, bandant nuosekliai atsekti bažnyčios interjero ir aplinkos kaitą), minimi didieji mecenatai, kai kurie svarbieji darbininkai (tarp jų – ir Ramūnas Mirzinkevičius), pateikta pajamų ir išlaidų statistika.

Minimi buvęs klebonas P. Matulaitis, tėvas Rokas, broliai Pranciškus, naujokai (,,novicai“) Bernardas, Vidas, Tomas, Julius, Martynas, Petras ir Gintaras (kai kurie – po kelissyk). Atviravo apie arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus (1996–07–28) vizitaciją; pasak tėvo Stanislovo, pamoksle išpeikė fr. Stanislovą už daugybę klaidų. Kai kada „Kronikoje“ žymimas ir valstybės kontekstas; 1991 m. pradeda įrašu: Sausio 13 Lietuvoje neramu. Vilniuje užimtas televizijos bokštas. 14 nukautų, virš 100 sužeistų. Pamaldos laidotuvių dienoje; (gruodžio) 25–26 d. paliovė egzistavusi Tarybų Sąjunga.

Dotnuvos bažnyčios aplinka per du šimtus metų daugiausia sparčių pertvarkymų ir remontų patyrė antrą kartą tėvo Stanislovo laikais.

Kaitai buvo reikalinga materialinė pagalba – jos daugiau sulaukta iš užsienio bičiulių, aukojo ir vietiniai konkretiems darbams, rėmė darbais ir technika įmonės.

Buvo dalis nuolat samdomų darbininkų. Gausiai buvo talkininkų.

Tėvas Stanislovas daug ką pakeitė pertvarkydamas aplinką, pastatų išorę ir vidų: uždengti bažnyčios ir vienuolyno pastatų stogai, pakeisti bažnyčios langai, atnaujintas centrinis altorius, pertvarkyti kai kurie šoniniai altoriai, restauruoti paveikslai, prie mūro glaustas medis, tvarkyti rūsiai, šventoriuje iškirsti medžiai, nukasta dalis kultūrinio sluoksnio, naujai sutaisyta mūrinė tvora, ji papuošta kaltinėmis metalinėmis saulutėmis. Pats sakęs, kad išvykdamas iš Dotnuvos paliko vienintelius nesutvarkytus du bokštus. Suglaudžiant galima pasakyti: naujam gyvenimui prikėlė buvusį bernardinų vienuolyno ansamblį, suremontavo Dotnuvos bažnyčią.

Išvažiavęs prasitarė: Bažnyčia liko kaip klasika. Inteligentai, kurie atvažiuodavo, sako: „Kaip toj bažnyčioj įdomu – nieko nėra nereikalinga“. <…> Daug kas tuo labai gėrėjosi; Aš labai džiaugiuosi, kad ten mano rūpesčiu buvo tiek padaryta. (2002 m., Paberžė) Kaip pats sakė, išvyko nepalikdamas parapijai nė cento skolos.

Aplinka kūrė ir prasmes. Dotnuvoje gausu mūro, nuolatinių masyvių remonto darbų. Prisipažino, kad, tarnaudamas Dotnuvoje, mažiau laiko galėjo skirti knygai, filosofijos studijoms.

Pradėjau nuo akiai apčiuopiamos materijos, tačiau nukreipus žvilgsnį į istoriją, aplinką, daiktą, atgyja savitos patirtys, kyla interpretacijos.

Mes mename – tėvo Stanislovo laikais bažnyčioje nebuvo sintetikos, lempučių girliandų, gėlių, sumažėjo gipso dirbinių. Net asmeninių sveikinimų, jubiliejinės gėlės atsidurdavo šiukšlyne arba jas atiduodavo senelių prieglaudai.

Du seni bernardinų suolai buvo atkelti į presbiteriją, prie centrinio altoriaus (dabar pastatyti prie galinių piliorių) – čia, altoriaus tylumoje melsdavosi prieš pamaldas ir kasdien kelissyk pagal vienuolyno regulą, vakarais tose klaupkose visą valandą skaitydavo lotyniškas psalmes.

Valandą prieš Mišias giedodavo vaikų arba suaugusiųjų chorai (Respublikoj bus viena bažnyčia, kur valandą prieš pamaldas gieda, tėvas Stanislovas, Dotnuva, 2007 m.), kuriuos telkė vargonininkė Jolanta Antanaitienė.

Kurį laiką buvo paprotys giedoti vakarinėse pamaldose klaupkose.

Tėvas Stanislovas Bažnyčiojegaivino (tai Jo žodis) choralų tradiciją. Kvietė įsiklausyti – ne kartą girdėjome įvairiomis progomis lotyniškai giedantį liturginius Viduramžių tekstus Akademijos „Saulėlydžio“ salėje, maldos namuose per Šv. Mišias, palydint mirusįjį kapinėse, o ir įvairiuose renginiuose. Žodžių prasmių ir melodijų vingiai, gamtos ir žmogaus ritmo pajautos, kai giedojimas susilieja su tyla, su Dievo balsu. Vargonininkė Jolanta yra prisipažinusi, kad tėvelis skatinęs giedoti choralus, bet tas prisakymas kaip dovana realizuotas tik Panevėžyje.

Per Mišias tėvas Stanislovas ne kartą garsiai pasidžiaugdavo choristais (buvau tarp jų).

Prieš pamaldas apeidavęs bažnyčią, ypač ties centriniu bažnyčios taku tarp suolų. Ne kartą stabteldavęs prie kelių̃ sėdinčiųjų klaupkose, paklausdavęs apie sveikatą, apie šeimą, konkretų artimąjį ar vaikus, kartais pasidžiaugdamas; trumpą pokalbį užbaigdavo tarsi delnu apglobdamas galvą arba savąją ranką priglobdamas prie kalbintojo rankos… Paglostydavo vaiko galvelę. Rodos, tyliai asmeniškai šnekučiuojasi, bet skardus tėvelio balsas aidi bažnyčios erdvėje. Susigraudini stebėdamas iš šalies, o ką sakyti apie šnekinamą žmogų, kuriam kunigas nuo amžinybių yra tarp išskirtinių pasaulio asmenų. Buvo žavi kunigo bendrystė su žmonėmis.

Į visus – tiek bažnyčioje, tiek kitoje erdvėje – kreipėsi „tu“ Neišskirdamas amžiaus, kilmės, statuso ir pan.

Žmonių eilutė prie klausyklos… Neturėjo zakristijono, patarnaujančiųjų prie altoriaus. Pats gerokai prieš Mišias apvaikščiodavęs altorius, degė tikras žvakes. Amžius ir nesveikos kojos darė savo. Kopdavo altoriaus laipteliais, neretai prisilaikydamas už altoriaus atbrailų.

Atsiminkim, kad buvo 1990-ieji, jau įvykę lūžiai tautos ir valstybės laisvėjimo link, kito veiksmas, turinys, prasmės. Kai kurie tikėjimui vėrėsi remdamiesi šeimos tradicija, kiti šiek tiek paveikti laisvėjimo metų euforijos.

Būta skausmingų patirčių, ypač kai jauno dotnuvio ėjimas Bažnyčios link nutrūksta staiga, pasakius, kad esi nereikalingas patarnaujant prie altoriaus. Nebūręs nė vietos jaunimo – jis irgi palaipsniui turi būti auginamas, nes iš chaoso kyla tik pavieniai (išskyrus vargonininkės Jolantos pastangomis bažnyčioje puoselėtas vaikų choras, kurio dalis tapo ir suaugusiųjų choro dalyviais).

Taip kartais pa(nu)kirstas buvo ne tik želmuo, bet ir jo kamienas – šeima, kuri tiek tikėjosi iš jau šalyje viešai žinomo asmens (jau 1988-ųjų mąstysenoje tai ryškiausiai atliko laisvėjanti spauda), atvykus šiam į Dotnuvą. Kelerių metų nuolatinės konfrontacijos (su broliu Pranciškumi), ne vienąsyk kylančios pačioje vietos bažnyčioje, neretai dar aštriau patalkinant televizijai ir spaudai, išklausant ar pripažįstant tik vieno tiesas (vienas aistringai deklaruoja siekį vesti tautą, bet savomis priemonėmis ir painoka kalba išreiškiantis siekius; kitas be komentarų šyptelėjęs žvelgia be žodžių…), nelieka nepastebėtos ir neaptartos sutrikusių vietinių (buvo neskanu regint, nors gal ir nežinota virtuvė).

Jei vienas tarsi su ironija komentuoja apie prie pirtelės vis pakabinamus moteriškus apatinius, bet nesiima atsakomybės, kad to vyrų vienuolyne nebūtų, irgi suabejoji vyriausiojo paskirtimi, darosi graudu…

Viena olimpo žvaigždė nepakentė besiformuojančių kitų žvaigždynų? Ar ne todėl nesusiklostė ir toks vienuolynas, koks turėtų pagal regulą (tėvas Stanislovas nebuvo tas, kuris idėją išpuoselėjo, buvo stumteltas vykdyti)? O juk vietos Dotnuvos vienuolyne galėjo ir turėjo užtekti ne vienam.

Kai kam netiko per penkias minutes urmu pakrikštijami kokie 8 vaikai ar tuo pačiu metu tuokiamų porų gausa, nes veiksmas prarasdavo ir asmeniškumą, ir sakralumą, ir šventės patirtį…

Kai kam buvo nesuprantama, kai po krikšto sakramento mokykliniame sąsiuvinyje pieštuku įrašomas tik pakrikštytojo vardas, nors tėvų, kad ir pusiau dar slapta atvykta, neatsiklausta, o nespėjus susivokti – lieki nežinomybėje… Tai irgi netapo dotnuvių dermės garantu. Kai kurie būtent 1990 m. tolo nuo Bažnyčios, nepriėmę kai kurių situacijų, turinio. Lygiai taip šiokios tokios priešpriešos, bet jau tarp pačių dotnuvių, būta vieniems besibūriuojant prie jau išvykusio tėvo Stanislovo, o kitiems tampant naujojo klebono šalininkais ir nekeliant ant aureolių pjedestalo senojo.

Atsimename amžinąją ugnį prieš altorių. Ypatingas buvo smilkalų kvapas, išsisklaidantis bažnyčios erdvėje, šnerves sujudindavo net ir aukštai giedant prie vargonų.

Pamaldos laikytos sąžiningai pagal liturgiją, buvo neskubama, tačiau ir neuždelsdavo, nesuveliamas ritualas. Laikėsi senojo liturgijos ritualo, veidu atsigręžęs į altorių… Tarp žmonių atsirasdavo ir per Mišias.

Pamoksle nebuvo daug kalbų. Pripažinkim, pirmąsyk klausydamas pamokslo, šiek tiek sutrikdavai (gal net priblokšdavo), nes negirdi tradicinio turinio, neapsiribojama tik įprastu skaitinio komentaru; girdėjai ne tik apie Dievą, bet ir apie žmogų; bet nebuvo priekaištų, bauginimų, nebuvo nuolatinių pagraudenimų dėl per trumpų drabužių, dėl alkoholio, neištikimybės Bažnyčiai.

Tėvo Stanislovo pamokslo turinys galbūt buvo unikalus, nes sakralumas kildavo iš gamtos duotybių, metų laiko darbų. Paprastai pamokslą ar pamaldas baigdavo: eikite. Net ir sekmadienį ragindavo: eikite tvarkyti šieno, kasti bulvių, nes saulutė motinutė teikia malones.

Prisimename Kristaus gimimo ir Trijų Karalių pasveikinimo sceną, kurią tėvas Stanislovas kukliai įrengdavo prieš Šv. Kalėdas ant Šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriaus.

Už centrinio altoriaus pakabintas medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (išmanantieji sieja su XVII amžiumi, išlikęs iš bernardinų bažnyčios). Šį kryžių su Jėzaus kančia XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje buvo galima išvysti vienintelį kartą per metus – jį per Didžiąją savaitę ant pagalvėlės paguldydavo tėvas Stanislovas bažnyčioje, priešais presbiteriją.

Atnaujintų vargonų Varpelių skambesys tėvo Stanislovo laikais buvo girdimas per Šv. Velykų Mišias.

Net ir laidodamas, neskirstė pagal turtą, mokslą, socialinę padėtį. Tardamas pagarbų žodį apie mirusįjį, išreikšdamas užuojautą šeimai, kreipdavosi į atlydėjusiųjų minią, Gėlainių kalnelyje sakydamas, pavyzdžiui: kokie jūs, akademiškiai, išmintingi, kokius jūs gerus darbus dirbate…

Rytinio vienuolyno korpuso patalpos yra arnotų – pagrindinių liturginių drabužių – ekspozicija. Tai tėvo Stanislovo rinkinių dalis, atvežta iš Paberžės. Deja, dorai neužfiksuota, kaip Dotnuvos bažnyčios liturginiai daiktai papildė tėvo Stanislovo rinkinius. Buvusio vienuolyno erdvėje gausu restauruotų žibintų, juose įrengtas apšvietimas elektra.

Tėvo Stanislovo pastangomis buvo sutvarkytas bažnyčios archyvas, sukaupta biblioteka, ne kartą buvo talkininkų ją tvarkant. Pačios svarbiausios Tėveliui knygos keliavo kartu su juo. Beje, Tėvelis nevengė knygų kitiems padovanoti, ypač jeigu gaudavo po kelis ar kelias dešimtis egzempliorių (taip pasklido vertingi Amerikos lietuvių lituanistikos leidiniai).

Buvo atvira bažnyčia, vienuolynas, todėl paskui, nuo 2002-ųjų, reikėjo ne vienų metų, kad žmonės įprastų prie uždarų durų. Bet, pripažinkim, esant atlapotiems Dievo namams ir vienuolynui, buvo ir piktavalių, kurie vogė ne tik maistą, bet iš vienuolyno ir bažnyčios nešė liturginius reikmenis, meno kūrinius. Įspūdis: valstybės kultūros institucijos, lyg ir atlikdamos misionierių darbą, talkino tėvui Stanislovui, bet pradangino daugelio senųjų metrikų knygų autentiškus, tegul ir pairusius viršelius; viename leidinyje apie konkrečią liturginę tekstilę iš Dotnuvos pažymėta kaip „paskolinta“, o kitame leidinyje apie tuos pačius daiktus jau esti nuoroda „tėvo Stanislovo padovanota“, bet aktų nerasta; kai kas iš Dotnuvos išvežta restauruoti ir negrįžo, patiems Vilniaus valdininkams susipainiojus, bandant pasiaiškinti; laisva valia svetur atiduodamas vertingas Dotnuvos bažnyčios kelių šimtmečių turtas, nepasitarus su menotyrininkais, kitais specialistais, pasitikint tik savo išmanymu ir nuojauta… Tai ne tėvo Stanislovo, bet Valstybės ir Bažnyčios nekulūros bėda.

Dotnuva 1990–2002 m. buvo tapusi piligrimų traukos centru, buvo dažna turistų maršrutuose. Dažniausiai ekskursijas sutikdavęs celėje, minia susispiesdavo vienas prie kito. Kalbėdavęs trafaretu. Nors iš anksto žinojęs, bet atvykusiųjų teiravęsis, kur šie gyvena. Tada būdavo pagiriamasis pliūpsnis Klaipėdos, Utenos ar Pasvalio žmonėms ir kraštui (kokie jūs darbštūs); kartais iš atminties atausdavo konkretų asmenį ar gyvenimo patirtį, susijusią su ta vieta, vėl pasidžiaugdavo krašto žmonėmis, darbais…

Per susitikimo 5 minutes dažniausiai filosofija buvo iš kasdienio gyvenimo, keli sakiniai apie atkuriamą vienuolyną, darbus, paskui nuoroda – jau tu vesk, tu žinai… Kad ir trumpas susitikimas, bet minia išeina apglostyta, pamaloninta, sureikšminta.

1999 m. keturiuose šoniniuose altoriuose (esančiuose prie kolonų) pastatytos medinės skulptūros, kurias sukūrė Paberžės tautodailininkas Gendrutis Galvanauskas.

Altoriuose ant neaukštų ornamentuotų pjedestalų išdėstytos nedažytos, natūraliõs medžio faktūros kompozicijos: rymo Rūpintojėlis (Švč. Trejybės altorius), Sopulingoji (Nukryžiuotojo altorius), artojų globėjas šv. Izidorius (Šv. Antano altorius) ir šv. Rokas (Šv. Barboros altorius).

Dalį lėšų skulptūroms paaukojo parapijiečiai.

1998 m. gavęs Santarvės premiją, kardinolas Vincentas Sladkevičius pusę sumos padovanojo tėvui Stanislovui – mokslo bičiuliui. Dotnuvos parapijos šeimininkas pinigus skyrė altoriams sutvarkyti. Sakyčiau, tie keturi altorėliai – tai paminklas tėvo Stanislovo ir kardinolo kunigavimo penkiasdešimt penkerių metų jubiliejui.

Šiandien tėvo Stanislovo atminimui skirta speciali celė, įrengta 2007 m. – minint antrąsias kunigo mirties metines. Tai buvusi brolio Pranciškaus celė. Tikėtina, kad gėrio, tiesos, šviesos vienis sutaikys du opozicijoje buvusius kapucinus. Celėje saugoma ir iš tremties Vorkutoje parsigabenta socialinės filosofijos knyga su tėvo Stanislovo autografu.

Tėvo Stanislovo atminimas iš dalies kyla ir kultūros darbuotojos Danguolės Špokienės, ir mūsų klebono Gražvydo Geresionio dėka. Buvusi tėvo Stanislovo aplinka tiek Paberžėje, tiek Dotnuvoje vis kinta.

Dieviškuoju gyvenimo ratu

„Atgal į vienuolyną… Atgal į tą pačią bažnyčią, kur vaikelis buvo pakrikštytas. Dieviškasis ratas…“ (A. Juozaitis, p. 209.)

Išties Dotnuva – fatališka vieta: krikštytas Dotnuvos bažnyčioje, netoli miestelio dažnai dvare vasarodavo, tai ir priešpaskutinė gyvenimo vieta (Vitalija Morkūnienė, pokalbis 2007–02–05 telefonu).

Gyvenimo pradžia irgi susijusi su Dotnuvos kraštu – čia gavo pirmąjį, krikšto, sakramentą. Štai vieno krikšto akto turinys Dotnuvos krikšto metrikų knygoje (rašyta rusų kalba): Kėdainių valsčiaus valstiečio Antano Dobrovolskio ir Elenos Steponavičiūtės sūnus Algirdas Mykolas gimė 1918 09 29 Radviliškyje, pakrikštijo kunigas [Benediktas] Laukšas Dotnuvos bažnyčioje 1918 10 27, krikšto tėvai Juozapas Steponavičius ir Elena Dobrovolskytė.

Paraštėje yra tėvo Stanislovo ranka parašyta pastaba (be abejonės, jau apsistojus Dotnuvoje): Dobrovolskis M. A. / fr. Stanislovas OFM Cap. Trijų raidžių ir trumpinio samplaika šifruotina: Ordo Fratrum Minorum Sancti Francisci Capuccinorum (Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino).

Beje, krikštijęs kunigas Benediktas Laukšas palaidotas Dotnuvos bažnyčios šventoriuje, prieš centrines bažnyčios duris.

Tėvas Stanislovas kartą yra prasitaręs, kaip šiame pasaulyje Pirmojo pasaulinio karo audrose radosi Algirdas Mykolas. Tėvas vedė vieną dukrą, jinai miršta, palieka keturias dukras. Ir jis gauna iš vyskupo leidimą vestis žmonos seserį, kad vaikus prižiūrėtų. // Dabar su mano gimimu kaip buvo. Tėvas gelžkelietis, veda sąstatus. Karas, kariuomenę veža. O šeimos su didžiausia pagarba į Voronežą. Veža mano mamą su dukrom. <…> Anais laikais labai ilgai traukiniai stovėdavo. <…> Mama su savo dukrom perkeliama, geležinkeliečio šeima. Kažkur perkėlė ją, į Vladimirą ar, rodos. Traukinys ilgai stovi. Mano seserys išbėga, ir mama su jais <…>, išeina, išlipa iš vagono kipiatoko paimt. <…> Ir mano mama išeina kipetoko turbūt. <…> Ir jinai su vaikais žaidžia ant perono. // Atvažiuoja sąstatas, veža kariuomenę. Tėvas žiūri pro langą – vaikai mano, žmona mano. O traukinys neskuba, stovi. Išeina tėvas pas ruožo viršininką, sako: „Pamačiau savo žmoną“. [Net susigraudinot, Tėveli] Kad tokia scena. Sako: „Žinoma, kaip dabar tu paliksi žmoną“ <…> Jį atleidžia savaitei ar dviem pabūt, manęs dar nebuvo tuomet. <…> turbūt aš ten pradėtas buvau. Ir aš gimiau 1918 m., dar kaizerio armija stovėjo mūsų namuose. // Tarpas tarp paskutinės sesers ir mano – šeši metai. Aš jau paskutinis. Ale kaip įdomu – pamatė pro langą, „žaidžia mano vaikai“ (iš pokalbių 2002–07–31 ir 08–01 Paberžėje).

Iš meilės atėjęs ir meilės palydėtas į šį pasaulį, su meile lydėjęs kitus.

Dairantis ištakų

Prisimenu tėvo Stanislovo paraginimą: Sandzėnus reikia užkibinti. Ten labai įdomi istorija. Kas ten buvo prieš Steponavičius, kokie ten dvarininkai buvo? Mano proproprodedelis pirko tą dvarą (tėvas Stanislovas, 2002 m., Paberžė). Trissyk asmeniniuose pokalbiuose 2002 m. pakartotas prodedelis tikriausiai liudija tiesiog giminės senumą šiame regione; kelissyk prasitaręs apie prodedelį.

Atsekta kukliai. Pirmąjį Sandzėnų paminėjimą galbūt randame Josvainių bažnyčios metrikose – 1602 m. Nuo XVII a. pabaigos Dotnuvos bažnyčios dokumentuose (jie nuo 1693 m.) minimi Sandzėnai. Čia XVIII a. pirmuosius tris dešimtmečius vyravo Dabkevičiai, Piskarskai, Semaškos, Sipavičiai, Urbšiai, Macenskai ir Terebešai; su kai kuriais Steponavičiai gerokai vėliau susigiminiavo. Nuo XVII a. pabaigos Dotnuvos bažnyčios dokumentuose yra ir dominuojanti apslavinta lytis Steponavičius.

Nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. vidurio Dotnuvos parapijoje regimi du Steponavičių arealai. Vieną Steponavičių giminę įvardinčiau Beržų apylinkių atstovais, nes gyventos vietos: Beržai, Sandzėnai, Vaidatoniai, Mociūnai ir Šlapaberžė; Steponavičiai Sandzėnuose aptinkami nuo 1715 m. Tuomet kitas Steponavičių spiečius buvo Močėnuose, Valučiuose, Daumantuose ir Urnėžiuose. Lietuvių pavardžių žodynas primena, kad Steponavičių, Stepanavičių populiacijos būta visoje Lietuvoje, jų gyventa ir Dotnuvoje, Gudžiūnuose, Krakėse, Kėdainiuose, Josvainiuose, Pernaravoje.

Galbūt Beržų arealo kelioms Steponavičių atšakoms buvo pripažinta bajoriškoji kilmė, nes XVIII a. viduryje kelissyk aktuose prie šių asmenvardžių pastebima nuoroda apie kilmingumą GD (Generosus Dominus). Tikriausiai Beržų atšakos Steponavičiai patyrė ekonominio ir socialinio statuso kaitą. XVIII a. viduryje ir antrojoje pusėje kaip krikštatėviai Steponavičiai minimi tarp kitų krašto kilmingųjų žemvaldžių: Chrapovickių, Dabkevičių, Gabrilevičių, Gradovskių ir Zdanavičių.

XIX a. Steponavičių – jau tiesioginių tėvo Stanislovo pirmtakų – gyvenimas daugiau telkėsi Mociūnuose. Kol kas pagal motinos Elenos Steponavičiūtės liniją atsekta. XVIII a. antrojoje pusėje ar pabaigoje gimę Jurgis ir Agota, kilusi iš Jonaičių, Steponavičiai gyveno Mociūnų k. Tarp jų vaikų buvo ir sūnus Motiejus, kuris 28 metų amžiaus 1846 m. susituokė su 19-mete Augustina Valančiūte, kilusia iš Šlapaberžės. Tarp pastarųjų gausybės vaikų buvo ir Šlapaberžėje gimęs sūnus Stanislovas, kuris 1870 m., būdamas 25 metų amžiaus ir gyvendamas Mociūnų kaime (santuokos akte pažymėtas kaip valstietis), susituokė su ten pat gyvenančia 21 metų bajoraite Ieva Malakanskaite (Malakauskaite). Tarp jų vaikų, sulauktų gyvenant Mociūnuose, Sandzėnuose ar Noreikiuose, buvo ir būsimos Antano Dobrovolskio (kunigo Stanislovo tėvo) dvi žmonos: Malvina ir Elena (kunigo Stanislovo mama), ir tėvo Stanislovo dėdės – Boleslovas ir Juozapas, kurių Sandzėnų ir Vincgalio dvaruose ne kartą viešėjęs vaikas ir paauglys Algirdas Mykolas Dobrovolskis.

Konstruojamo pasakojimo apie Steponavičius dalis gali subliūkšti, jei kreipsime dėmesį į tėvo Stanislovo kelissyk išsitartą mintį: „manyje yra grafo kraujo“ (pokalbiai 2002–07–31 ir 08–01 Paberžėje).

Šiandien Sandzėnų nėra, jų žeme eina beržų alėja nuo Beržų k., dalis žemių apsemtos patvenkus Kruosto upelę. Buvo prie pat Noreikių kaimo.

Dobrovolskio pavardė aptinkama visoje Lietuvoje, asmenų ta pavarde būta ar yra ir Dotnuvoje, Surviliškyje, Kėdainiuose, Šėtoje, Josvainiuose, Pernaravoje. Kunigas A. M. Dobrovolskis labai glaustai pasakojo apie tėvo – Antano Dobrovolskio – kiltį. Nusigyvenę bajorai gyvenę Aristavos apylinkėse, karališkajame Daukainių kaime, kuris buvo Kėdainių Šv. Jurgio parapijos dalis. Taučiūnų apylinkėse žinomas Dobrovòlskio mìškas. Būsimasis kunigo Dobrovolskio tėvas Antanas baigė šaltkalvystės mokslus, vienas brolis buvo vargonininkas, kurį laiką tarnavęs ir Paberžės bažnyčioje.

Šiandienos Dotnuvos bažnyčia ir parapija irgi ne kartą siejama su tėvu Stanislovu, jo atminimu. Drįsčiau prognozuoti, kad Dotnuva dar ne vieną dešimtmetį bus traktuojama kaip tėvo Stanislovo erdvė, nes jis dar gyvas tapęs Dotnuvos ir Paberžės simboliu ir ženklu, čia dabar formuojasi asmens pagerbimo ir netgi garbinimo tradicija.