Ir „Kaštoną“ apgaubia Kalėdų dvasia
Kai žemę nukloja balta sniego marška, o sutemos vis ilgiau ir tirščiau apkabina visas namų kerteles, „Kaštono“ darželyje nenutyla kuždesiai. Tai auksarankės ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojos ir jų padėjėjos audžia minčių kūrybinį tinklą: kaip puošti savo įstaigą, kad vaikams būtų jauku, miela, įdomu, pasakiška, kad į jų mažas širdeles pasibelstų gerumas ir pasakos stebuklas. Pakeliaukime ir mes jų sukurtais pasakiškais labirintais.
„Pelėdžiukus“ pasitinka parimę prie dovanėlių žaisliukai, žibinto šviesa rodo kelią į stebuklingų eglučių ir nykštukų paradą, puodukai pavirto nuotaikingais šaltukais, o Olafas su snaigėm pakilo į orą ir šoka linksmą šokį.
„Boružiukai“ įkūrė kalėdinį paštą, ,,sumūrijo“ židinį, draugauja su grupėje apsigyvenusiais nykštukais ir kasdien kaip tie nykštukai dirba įvairius darbus: kerpa, dažo, klijuoja, lipdo, veža, stato, rengia, migdo, dėlioja, dainuoja, mankštinasi…
„Drugeliai“ neatsidžiaugia snaigių ir angelų šokiu, o „Kodėlčiukai“ susidraugavo su nykštukais ir kasdien klausosi jų sekamų pasakų.
O įdomiausia pasaka visų laukė salėje, nykštukų kaimelyje, prie kalėdinės eglutės. Keliaudamas pas vaikus Kalėdų Senelis pametė dovanas (o gal čia nagus prikišo Varnos ir Juokdarys?), visur jų ieškojo, bet nerado. O be dovanų kaipgi pasirodysi vaikams? Tad mažiesiems teko ir galvas pasukti, ir tėvelių pagalbos paprašyti, ir pašokti, ir padainuoti, ir pasimankštinti, kol burtai dingo, dovanos atsirado ir Kalėdų Senelis išdrįso pasirodyti. Džiaugsmo ir juoko buvo visiems.
Kai šventinis šurmulys nurimo, „Kaštono“ auksarankės jau dėlioja kitas šventes… Iš savo sumanumo, ilgametės patirties, iš to kažko ,,stebuklingo ir nepaaiškinamo“ (Arthur Miller), nes nuo šios kalėdinės magijos pabėgti neįmanoma ir ji ilgai pasilieka vaikų širdyse ir mintyse.
