„Help Portrait“: stebuklu tampantis portretas

Itin sparčiai plintantis gėrio virusas – tarptautinis projektas „Help Portrait“ (liet. – „Pagalbos portretas“) – šeštadienį jau šeštąjį kartą iš eilės užkrėtė ir kėdainiečius.

Šiame mieste, dviejose fotostudijose dvi dešimtys savanorių – kirpėjos ir vizažistės, šypsenas daliję ir šilumą skleidę savanoriai bei trys fotografai drauge įamžino šimtus žmonių, kurių emocijos visam laikui užfiksuotos liko 104 nuotraukose.

Ore „sproginėjo“ gėris

– Kokia „Help Portait“ diena šįsyk buvo Kėdainiuose, Irina? – „Rinkos aikštė“ paklausė iniciatyvos „Help Portrait“ Kėdainiuose globėjos, fotografės, Kėdainių fotografų draugijos narės I. Jurkėnienės.

– Kaip visad – smagi, nuoširdi ir tiesiog nuostabi (šypteli). Turėjome dvidešimt vieną su puse savanorių. Sakau su puse, nes mažiausiajam dar nė metukų nėra, bet jis mus užkrėtė puikiausia nuotaika. Jis kalbino visus, o visi šnekino jį (juokiasi). Vyriausioms moterims – per penkiasdešimt. Žavu, kad tokio skirtingo amžiaus žmones vienija bendras interesas – padovanoti nuotrauką tiems, kuriems ją įsigyti yra prabanga. Kiekvienas savanoris rado ką veikti: mes, trys fotografai, fiksavome akimirką, Kėdainių profesinio rengimo centro kirpimo specialybės mokytoja su savo auklėtinėmis darė šukuosenas, tvarkė plaukučius. Kelios merginos moteriškais triukais gražino dailiosios lyties atstoves. Kiti savanoriai ryškino nuotraukas, treti – rėmino (šypteli). Likusieji neleido ateinantiems nuobodžiauti.

Šįkart padarėme ir padovanojome 104 nuotraukas žmonėms iš socialinės rizikos grupės šeimų, globos namų, atėjo nemažai senelių. Ypatingai įstrigo dvi vyresnio amžiaus moterys, kurias mūsų savanoriukės pakvietė tiesiog iš gatvės. Jos spinduliavo puikia nuotaika, o mums, savanoriams, iš dėkingumo atnešė šokoladą ir saldainių. Vaikų globos namų auklėtiniai atnešė mums tortą. Vaišino mus ir kiti „Help Portrait“ Kėdainiuose rėmėjai. Viskas buvo žiauriai faina (šypteli). Gėris „sproginėjo“ ore.

– Irina, o kas gi atsispindi daugiau nei šimte įvairių krašto žmonių portretų? Kokios mintys, kokios emocijos?

– Vienareikšmiškai – šv. Kalėdų laukimas. Abiejose fotostudijose, kurios šįmet į „Help Portrait“ iniciatyvą sujungė kraštiečius, jau buvo juntama šventinė dvasia – garavo kalėdinė arbata, keliavo šventiniai jaukūs kvapai, stovėjo papuošta kalėdinė eglutė. Vyravo pakili nuotaika.

Portretas – tik kulminacija

– O ar tuose portretuose jautėsi skausmas, liūdesys ar depresija? Būtent tie jausmai, kurie neretai kamuoja tuos žmones, kurie tampa pagrindine „Help Portrait“ auditorija?

– Ne, nebuvo. Ir niekada nebūna, tiesą pasakius. Gal buvo kiek susikaustymo iš vieno kito, bet tik todėl, kad ne visi lengvai ir greitai geba atsipalaiduoti priešais fotoobjektyvą (šypteli). Bet net tokių žmonių akyse žybsėjo džiugesio žiburiukai.

[quote author=“I. Jurkėnienė“]Man atrodo, kad į „Help Portrait“ akciją atkeliaujantieji gyvenimo sunkumus čia pamiršta. Tikiu, kad tokioje pakilioje atmosferoje atsidūręs asmuo nebegalvoja apie savo rūpesčius.[/quote]

Man atrodo, kad į „Help Portrait“ akciją atkeliaujantieji gyvenimo sunkumus čia pamiršta. Tikiu, kad tokioje pakilioje atmosferoje atsidūręs asmuo nebegalvoja apie savo rūpesčius. Jis ateina į būrį naujų, nepažįstamų, bet labai gerai nusiteikusių žmonių, kurie šypsosi, padeda, bendrauja ir dar nufotografuoja. Daug dėmesio skiriame kiekvienam žmogui. Ir, žinote, veikiausiai dėmesio tądien jam ir reikia labiausiai.

– Nors akcijos „Help Portrait“ kulminacija – žmogui padovanoti kokybišką jo portretinę nuotaiką, argi ne visas ilgas kelias, lydintis iki nuotraukos atidavimo akimirkos, ir yra iniciatyvos esmė?

– Būtent! Kelias iki nuotraukos padarymo – gana netrumpas ir labai šiltas. Juk nuo tos minutės, kuomet žmogus praveria studijos duris ir įžengia į studiją, jis patenka savanorių globon. Kažkas svečią šukuoja, pagražina dekoratyvinės kosmetikos priemonėmis, kalbina, prajuokina. Kažkas pataria, kaip pozuoti, pasiūlo, nusirengti megztinį ar pasiraitoti rankoves. Tada prieina fotografas, susipažįsta (šypteli). Tarp mūsų, savanorių, ir tų, kurie ateina nusifotografuoti, spėja užsimegzti ypatingas ryšys.

– Kokius jausmus spinduliuoja savo portretinę nuotrauką atsiimantis žmogus?

– Jo akys žiba, o lūpos taria „ačiū“. Tądien jis būna kitoks. Daug geresnis, šiltesnis, jaučiasi, kad jis pradeda kelionę į kalėdinį laikotarpį ir, tikiu, jog mūsų dovanota nuotaika išsilaiko dar per didžiąsias metų šventes.

Džiugina tai, jog jau ne vienas atvejis pasitaikė, kuomet nusifotografavęs žmogus sugrįžta kitąmet – tiesa, jau savanorio amplua. „Help Portrait“ gerumas yra užkrečiamas.

– Tai prieš kelias dienas akcijos metu žodis „Ačiū!…“ pasigirdo bent jau 104 kartus?

– (juokiasi) Daugiau, nes ir savanoriai prisidėjo, vienas kitam padėkojam nuolat. Tikrai daugiau negu šimtą keturis… Vis dėlto gražiausi šeštadienį skambėję žodžiai yra „Susitiksime po metų“. Visada galvojau, kad didesnio malonumo už išgirstą „ačiū“ nėra… Klydau. Vadinasi, mums pavyko (šypteli).

[quote author=“ I. Jurkėnienė“]Savo portretinę nuotrauką atsiimančio žmogaus akys žiba, o lūpos taria „ačiū“. Tądien jis būna kitoks. Daug geresnis, šiltesnis, jaučiasi, kad jis pradeda kelionę į Kalėdinį laikotarpį.[/quote]

Balso stygų uždegimas nesustabdė

– Kaip į „Help Portrait“ dieną jūsų fotostudijoje renkasi kraštiečiai? Po vieną, o galbūt, kad drąsiau būtų – šeimomis ir būreliais?

– Ir šeimomis, ir būreliais. Ateina draugės, draugai, ateina tėvai su vaikais. Nė vienam nepagailime dėmesio ir… nuotraukos rėmelyje (šypteli).

– Vakarą prieš didžiąją akciją jus užklupo balso stygų uždegimas. Vadinasi, pirmasis gruodžio šeštadienis jau šešerius metus iš eilės yra „užsakytas“ „Help Portrait“? Irina, net iš ligos patalo kylate?

– (juokiasi) Na taip, man pirmasis gruodžio šeštadienis, oficiali tarptautinio projekto „Help Portrait“ diena, yra didžiulė šventė. Mes, savanoriai, jos labai laukiame, ilgokai ruošiamės ir planuojame.

Pirmasis Kėdainiuose į „Help Portrait“ iniciatyvą įsitraukė fotografų draugijos narys Žilvinas Menčikovas. Jis 2009 bei 2010 metais ir padarė šios iniciatyvos  pradžią mūsų mieste. Po kelerių metų tylos, 2013-aisiais, iniciatyvos ėmiausi aš… ir tiesiog nebegaliu gyventi be „Help Portrait“.

Na, o vienam „Help Portrait“ praūžus, mintys jau ima suktis apie kitą (šypteli). Labai atsiprašau užsakovų, bet ir kitąmet, jau septintąjį kartą, pirmąjį gruodžio šeštadienį aš esu rezervuota (šypteli).

„Help Portrait“ yra tarptautinis fotografų bendruomenės projektas, skirtas tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Fotografai, skirdami savo laiką, įrangą ir talentą, dovanoja portretus tiems žmonėms, kurie negali įpirkti profesionalių fotografijos paslaugų.

Fotografai bendrauja su soc. darbuotojais savivaldybėse, darželiuose, mokyklose, su „Carito“, Maltos ordino ir panašių organizacijų atstovais, vaikų dienos centrais ir t.t. Kasmet, pirmąjį gruodžio šeštadienį visame pasaulyje fotografų fotoobjektyvuose atsiduria vieniši žmonės, vienišos mamos ar vieniši tėčiai su vaikais, daugiavaikės sunkiau besiverčiančios šeimos, našlaičiai, sergantys vaikai ar suaugę, karo veteranai, senjorai.
Visi dalyvaujantys fotografai, stilistai, kirpėjai, makiažo specialistai ir savanoriai dirba be atlygio.
Šią iniciatyvą pasauliui 2008 metais dovanojo amerikietis fotografas Jeremy Cowart. 2009–2013 metais šiame projekte visame pasaulyje dalyvavo 62 860 savanorių iš 67 šalių, dovanoję 326 858 nuotraukas.

Kėdainių miesto fotografai nenutrūkstamai prie šios akcijos prisijungė 2013 metais ir šįmet fotografuotis kraštiečius kvietė jau šeštąjį kartą. Per šį laikotarpį „Help Portrait“ Kėdainių bendruomenė yra padariusi net 2 630 portretų.