Gyvenimo pamokos ir galimybės
Savivaldybės gydytoją, moterų LIONS klubo narę Ramunę KABOŠIENĘ (44) įkalbėti duoti interviu nebuvo paprasta. Ne, ne todėl, kad ji neturėtų laiko, nenorėtų bendrauti ar bijotų atsiverti, nors, tiesą pasakius, vieno iš šių atsakymų tikėjausi, kai paprašiusi susitikti pokalbiui jos balse išgirdau dvejonę. „Aš nesijaučiu kažkuo nusipelniusi, ir bijau, kad tiesiog neturėsiu ką papasakoti“, – tąkart būgštavo ji.
Galiausiai susitikome Ramunės ir jos vyro Vilmanto sode prie kavos puodelio. Aplink – dešimtys kruopščiai prižiūrėtų augalų.
„Mes čia atsigauname nuo visko – nuo sunkios savaitės darbe, nuolatinio bėgimo, nuo streso, – šyptelėjo Ramunė, plikydama mums kavą. – Sakydavau, kad kas jau kas, bet aš tai tikrai niekada neturėsiu sodo ir daržų neravėsiu. Ir va tau kad nori – prisisodinau gėlių, daržovių, prieskonių, ir dievaži kaip gera jais rūpintis!“
Šeima ir karjera – puikiai suderinama
– Ramune, nemėgstate būti dėmesio centre?
– Na, kaip ir nemėgstu (šypteli). Neretai ir pati sau išsikeliu šitą klausimą: „Ar aš mėgstu dėmesį?“. Ir geriau pagalvojusi suprantu, kad, rupūs miltai, vis į tą centrą pakliūnu. Vadinasi, mėgstu, jei nuolat patenku (juokiasi).
[quote author=“Ramunė Kabošienė“]Nieko nesigailiu. Manau, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti.[/quote]
Pasižiūriu į kitus žmones, o jie ramia vaga žygiuoja sau per gyvenimą. O kodėl aš taip negaliu? Įsijau medicinos seselės specialybę, ilgus metus dirbau Kėdainių ligoninėje ir galėjau juk toliau jį dirbti. Bet man vis maža iššūkių, trūksta adrenalino. Bet ne, po šešiolikos metų darbo ligoninėje užsimaniau išsilaikyti egzaminą į valstybės tarnybą.
Vaikams ūgtelėjus sugalvojau, kad reikia baigti bakalauro studijas, po to prireikė ir magistro.
– Žavu stebėti moterį, kuriai šeima nesutrukdė siekti karjeros. Moterys neretai aukoja asmeninį tobulėjimą dėl šeimos gerovės, tačiau jūsų pavyzdys įrodo, kad viską galima suderinti.
– Tikrai – viskas įmanoma. Gal kai studijavau, šeima šiek tiek nukentėjo, bet iš kitos pusės tai – atitinkamos pamokos mano vaikams, kad viską gyvenime reikia daryti laiku.
Nieko nesigailiu. Manau, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti.
Man labai patinka mokytis. Mūsų vyresnėlė Justina jau įgijo išsilavinimą. Kai mūsų sūnus, devyniolikmetis Tautvydas baigs mokslus… negarantuoju, kad ir aš negrįšiu į universitetą (juokiasi).
Nuo mažens žinojo, kuo bus užaugusi
– Ar atkaklus savo tikslų siekis, iššūkių troškimas jus lydėjo nuo mažens?
– Ko gero. Aš jau po devynių klasių, kai man buvo šešiolika, apsisprendžiau stoti į Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokyklą. Norėjosi savarankiškumo. Tiesa, tėvai nenorėjo manęs išleisti iš namų tokios jaunos. Mamos palaiminimą gavau, o tėtis sužinojo tik tada, kai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Jis išklausė manęs ir tepasakė: „Vaikeli, kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Ir aš visą gyvenimą vadovaujuosi šia taisykle.
– Jau tuo metu tiksliai žinojote, ko norite iš gyvenimo?
– Žinojau, kad gyvenimą siesiu su medicina. Mamos giminėje buvo medikų, nuo mažens varčiau jų medicinines knygas, daug domėjausi, klausinėjau, o jie man viską aiškino ir labai daug išmokė.
Pradžioje mano pirmasis pacientas buvo meškinas. Vėliau – jaunesnysis brolis (juokiasi).
Mamos sesuo jau buvo išmokiusi mane leisti vaistus į raumenis. Kai man buvo keturiolika, mano broliui Mindaugui buvo vieneri. Mažyliui iškilo furunkulas, reikėjo leisti antibiotikus. Ką manote? Mama manimi taip pasitikėjo, kad leido tai padaryti man. Toks pasitikėjimas – didelė vertybė.
Iki šiol namuose laikau tą pirmąjį švirkštą prisiminimui ir pirmosios procedūros dėžutę.
[quote author=“Ramunė Kabošienė“]O ko bijoti ten gulinčių ligonių? Juk jie lygiai tokie patys, kaip ir mes.[/quote]
– Ramune, jūs esate palaimintas žmogus, kadangi jums pasisekė savo gyvenimo pašaukimą atrasti labai anksti.
– Iš tiesų aš jau nuo mažens galvojau apie darbą slaugoje. Gal dėl to, jog esu globėjiška, noras rūpintis kitais atsirado labai anksti.
Apkabinimas ir ramus žodis: viskas, ko reikia
– Baigusi mokslus grįžote į Kėdainių ligoninę, kur dirbote infekcinių ligų, vėliau – narkologiniame skyriuje, o galiausiai – psichiatriniame. Kodėl rinkotės darbą šiuose skyriuose, kuriuose gydomi vieni iš sudėtingiausių pacientų?
– Gal todėl, kad man reikia iššūkių. Norisi nuolat eiti, tobulėti, judėti. Mane tiesiog dusina sėdėjimas vietoje.
– Ar dirbant psichiatriniame skyriuje nėkart nesijautėte nejaukiai arba nesaugiai?
– Nė karto. Ten dirbant reikia žinoti tam tikrus dalykus, kaip elgtis ir ką daryti. Žmonės eina į specialius kursus ir to išmoksta.
O ko bijoti ten gulinčių ligonių? Juk jie lygiai tokie patys, kaip ir mes. Kiekvienam žmogui užtenka paglostymo ir ramaus žodžio, kad ir koks jis įsiutęs būtų. Aišku, būna, kad sureaguoja mūsų žmogiškasis faktorius, tačiau, jeigu su kitu žmogumi elgsiesi ramiai, bet kokį, net ir didžiausią pyktį gali numalšinti.
Kaip tik neseniai į mano kabinetą užsuko vienas vyriškis. Atėjo su trenksmais, o išėjo patenkintas, ramus.
Kodėl turėtum pykti ant žmogaus? Tiesiog nepyk ant jo ir ramiai žiūrėk į situaciją. Tu nežinai juk kas jam atsitiko, kodėl jis piktas ir nelaimingas. Kas jam ramybės neduoda.
Ligoninėje, visai kaip ir gyvenime, reikia tolerancijos ir vidinės ramybės. Aš gerbiu kiekvieną žmogų, koks jis bebūtų.
– Ar daug vilties, tikėjimo ir optimizmo matėte dirbdama ligoninėje?
– Ten visko labai daug. Ir vilties, ir nevilties. Ir tikėjimo, ir netikėjimo. Net ir nusivylimo viskuo. Daug ir baimės, jeigu kalbame apie psichiatrijos skyrių, kadangi tokio pobūdžio ligos jau nuo senų senovės kelia baimę.
Nesmerk – ir pats nebūsi smerkiamas
– Ar žmogui natūralu pykti ir išreikšti savo neigiamas emocijas? Be abejo, nekalbant apie susikaupusį pykčio burbulą, nervus ir isterijas, o apie vieną kitą pastabą, atvirą pokalbį.
– Tikrai taip. Tik mes kažkodėl tą jausmą slepiam, nes tai įvardijama kaip „negražu“ arba kaip „negalima“. Pykti ne tik galima, bet ir reikia, nes jeigu viską savyje užgniauži ir laikai, tas negatyvumo burbulas vieną dieną vis tiek susprogs.
Geriausia yra dabar ir čia pat išsikalbėti apie tai, kas tave suerzino. Kalbėti yra būtina. Juk kitas žmogus dažniausiai negali nuspėti, ko jūs supykote. Reikia tiesiog pasakyti, kas slegia. Kaip mat palengvės.
[quote author=“Ramunė Kabošienė“]Ten visko labai daug. Ir vilties, ir nevilties. Ir tikėjimo, ir netikėjimo. Net ir nusivylimo viskuo. Daug ir baimės.[/quote]
– Vadinasi, nesmerkiate žmonių dėl jų nuklydimų ir klaidų?
– Nesmerkiu, net jeigu žmogus alkoholikas – juk jis vis tiek yra žmogus. Nesmerk ir pats nebūsi smerkiamas. Mes gal norėtume, kad gyvenimas būtų tobulas, kad nebūtų gatvėje sėdinčių ir išmaldos prašančių, nebūtų netvarkingai gyvenančių, nes mums tokius žmones matyti nemalonu. Tačiau galbūt jie patys pasirinko tokį gyvenimą. Juk gal tada, kai jam pagalbos reikėjo labiausiai, jis jos nesulaukė? Tad reikia ne smerkti, o žmogui padėti.
– Visi skirtingi ir visi lygūs?
– Be abejo. Štai vienas labai mėgsta keliones, o kitas įpratęs prie sėslaus gyvenimo būdo. Vienas nuolat ieško naujų iššūkių, kitam viskas gerai taip, kaip yra, ir pokyčių jam visai nereikia. Tačiau tai nereiškia, kad tas, kuris keliauja, yra geresnis žmogus negu tas, kuris nekeliauja.
Turiu vieną puikų pavyzdį artimoje aplinkoje. Vyriškis jau seniai pasakė, kad jam niekur nėra taip gerai, kaip gimtosios Dzūkijos miškuose. Jo žmona į tai sureagavo tolerantiškai. Gal kita ir paburbėtų, priekaištautų, temptų vyrą kartu su savimi į užsienio kurortus, kas sukeltų piktumus tarp vyro ir žmonos. Kam žmogų per prievartą versti daryti tai, ko jis nenori? Ir štai jis per išeigines – į Dzūkiją, o ji sau gurkšnoja kavą Italijoje (juokiasi).
Darbe balto chalato nedėvi
– Iš Kėdainių ligoninės – į savivaldybės kabinetą. Kaip viskas susiklostė?
– Kaip tik buvau bebaigianti magistro studijas, ir sužinojau, kad savivaldybėje nėra gydytojo. Išsyk pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. Išsilaikiau valstybės tarnybos egzaminą ir jau aštuonerius metus dirbu šį darbą. Vaje, kiek daug! (nustemba).
– Greitai prabėgo laikas?
– Žaibiškai. Juk, regis, dar tik pirmadienis, nespėji mirktelėti – o jau penktadienis. Svarbiausia yra pamilti savo darbą. Tada laikas tirpsta nepastebimai. Būna, kad kartais jau ir supykstu ant savo darbo, patyliukais sau paburbu, ir vėl labai miela ir gera pasidaro (juokiasi).
[quote author=“Ramunė Kabošienė“]Kam žmogų per prievartą versti daryti tai, ko jis nenori? Ir štai jis per išeigines – į Dzūkiją, o ji sau gurkšnoja kavą Italijoje.[/quote]
– Ką daro savivaldybės gydytojas? Regis, jis turėtų vaikščioti apsirengęs baltu chalatu ir prižiūrėti, kad visi būtų sveiki.
– Sakė kažkada kažkas man: „Oho, tai bent, savivaldybė turi netgi nuosavą gydytoją!“ (juokiasi). Chalato nedėviu – kasdien į darbą einu su kostiumėliu. Savivaldybės daktaras negydo. Jis organizuoja miesto sveikatos politiką, sprendžia tam tikrus klausimus, susijusius su sveikatos priežiūra apskirtai. Šiai dienai – net ir gyvūnų priežiūrą. Mano darbas – ir savivaldybės Tarybos projektų rengimas, sveikatos priežiūros strateginis planavimas, kiti klausimai, susiję su, tarkime, nerūkymo zonomis mieste, reagavimas į žmonių skundus dėl triukšmo ir taip toliau.
Pradžia buvo sudėtinga. Keletą kartų netgi kilo mintis: „Kas mane ten nešė?“. Atėjus iš antrinio sveikatos priežiūros lygmens į pirmąjį nebuvo lengva – puikiai žinojau stacionaro darbą ir situaciją, o čia – prevencinė, pirminė visuomenės sveikatos priežiūra. Viskas kitaip.
– Ramune, kaip sveikatos specialistė, ar galite pasakyti, kaip puoselėti sveikatą?
– Sveikata yra turtas, kurį reikia saugoti. Be abejo, sveikatą puoselėti padeda sportas bei sveika mityba. Tačiau būtina girdėti save, įsiklausyti savęs. Juk tu pažįsti savo organizmą geriau negu bet kas kitas. Gaila, kad labai daug žmonių savo organizmo neišgirsta, nejaučia, nemato. O tai daryti privalu išmokti.
Viskam savas laikas
– Ramune, esate tokia veikli moteris. Ko gero, rytais anksti keliatės, kad spėtumėte dieną išnaudoti maksimaliai?
– Keliuosi šeštą valandą ryto. Man labai patinka ryte skirti sau dešimt minučių ramiai atsigerti kavos, pabūti su savimi visiškoje tyloje ir ramybėje. Tai – fantastiškas jausmas. O išgėrusi kavą sukuosi labai greitai (juokiasi). Šiaip vadovaujuosi auksine taisykle – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.
– Ar yra kas nors, ko neatleistumėte brangiam žmogui?
– Negaliu šitaip net pagalvoti. Kaip galima neatleisti artimam, mylimam žmogui? Yra ir gražių dienų, ir prastesnių. Bet man keista, kaip kai kurios poros susipykusios nekalba savaitėmis ar netgi mėnesiais? Koks tikslas neatleisti ir pykti ant tau brangaus žmogaus? Juk tai, kad jis suklydo, galbūt tai lėmė tam tikra situacija?
– Ar darbinius rūpesčius nešatės namo? O gal juos užrakinate kabinete, išeidama namo po darbo dienos?
– Mūsų šeimoje apie darbą nekalbame. Mes su Vilmantu taip esame sutarę. Žinoma, būna, kad jam arba man viskas susikaupia ir norisi išsikalbėti. Tokiu atveju aš išklausau. Patarti negaliu, nes mano funkcija šiuo atveju – išklausyti vyrą, kad jam būtų lengviau. Patarimų darbo klausimais jam stengiuosi nežarstyti – kiekvienas turi sprendimą priimti pats.
Dar vaikystėje mane to išmokė tėvai. Pykdavau netgi kartais, kai jie sakydavo, kad, jeigu lauke susipyksiu su kuo nors, neičiau guostis pas tėtį ir mamą, o vietoje išspręsčiau problemą. Būdavo, kad pavydėdavau kitiems vaikams, nes jų mamos eidavo ir kovodavo už juos, o maniškiai niekada nėjo į kiemą draskytis ir per langą nešūkaudavo. Tačiau visada paguosdavo. Bet sakydavo: „Jūsų bėdos – jus ir srėbkit“.
[quote author=“Ramunė Kabošienė“]Man atrodo, kad kiekviena mano gyvenimo situacija yra arba galimybė, arba pamoka.[/quote]
– Kokias pamokas, be jau minėtųjų, duodate savo vaikams?
– Aš jiems primenu neskubinti įvykių ir pasiduoti laiko tėkmei. Viskas atsitinka savaime. Viskas sustoja į tokias vėžes, kuriose ir turi būti. Jeigu eisi, lipsi, zysi, kad nori vieno, antro ar trečio, nieko ir neturėsi.
Materialiniai dalykai praranda prasmę susirgus
– O jūs pati ko kiekvieną dieną mokotės?
– Aš kiek filosofiškai galbūt mąstau, bet man atrodo, kad kiekviena mano gyvenimo situacija yra arba galimybė, arba pamoka. Gal kažkur ką ne taip padariau ir nukentėjau, atsidūriau tam tikroje situacijoje. O gal tai galimybė?
Net liga žmogui gali būti pamoka arba galimybė, nes užklupus rimtai ligai, ima keistis požiūris. Po bėdų ateina džiaugsmas.
– Kada sveikata ir noras išgyventi užgožia visus materialinius dalykus? Kada pasidaro nebesvarbu, ar vairuoji naują „Mercedes“, ar važinėji su senu automobiliu?
– „Mercedes“ šiaip ar taip neturėtų būti svarbus. Net nesusirgus turėtumėme galvoti, kad kur kas daugiau džiaugsmo yra paprastuose dalykuose. Bendravime su vyru, vaikais, mama. Išėjime į mišką ir pasigrožėjime augalais.
